Visada rengiuosi pagal nuotaiką.
Vis dėlto ką iš spintos traukiate dažniausiai?
Darbas įpareigoja turėti dalykinių drabužių. Kasdienai renkuosi paprastą dalykinį kelnių kostiumą arba vadinamąją mažą juodą "Chanel" tipo suknelę.
Kokie aksesuarai jums patinka?
Stambūs. Stambios gėlės, dideli žiedai, dideli vėriniai... Aukso nemėgstu, patinka sidabras, koralai, tiurkis. Papuošalus mėgstu pirkti kelionėse, tam, kad jie man primintų ten praleistas dienas. Taip pat mėgstu aksesuarus, kurie turi savo istoriją. Specialiai jų neieškau. Pamačiau, patiko, - imu.
Jūs visuomet išsiskiriate iš minios. Kaip atsirado šis poreikis - būti pastebimai?
Nuo pat mažens norėjau būti kitokia. Nusiskindavau jurgino žiedą, papuošdavau suknutę ir įsivaizduodavau, kad atrodau daug geriau. Būdama jauna pati mezgiau, siuvau, senus drabužius sukarpydavau, persiūdavau. Žodžiu, sukausi iš padėties, kad tik atrodyčiau kitaip nei dauguma.
Jūsų išskirtinumo ženklu tapo skrybėlė. Esate vadinama "Zita su skrybėlaite"...
Skrybėlė - nuo pat studentiškų laikų, nuo aštuoniolikos metų, yra viena mėgstamiausių mano aprangos detalių. Šiais laikais merginos ir moterys jau pakankamai drąsios - dėvi skrybėles, puošiasi išskirtiniais aksesuarais. O mano jaunystės laikais aš tokia skrybėlėta buvau vienintelė. Prisimenu, kai baigusi studijas atvykau į Klaipėdą su skrybėle, jaučiausi balta varna. Žmonės gatvėje atsisukdavo, palydėdavo mane žvilgsniais. Bet aš gerai jausdavausi. Svarbiausia, kad man pačiai buvo gražu.
Būti matomam reikia drąsos.
Manęs neišmušdavo iš vėžių nei apkalbos, nei žvilgsniai. Ne aplinkinių nuomonė formavo mano stilių. Aš pati jį kūriau. Norėjau, kad man, o ne kitiems būtų gražu. Na, o skrybėlė išskirtine mano stiliaus detale tapo dėl to, kad, mano supratimu, ji puikiai užbaigia aprangos ansamblį. Tai lyg baigiamasis stiliaus akordas.
O kodėl būtent skrybėlaitė? Gal ja susižavėjote skaitydama praėjusio šimtmečio romanus?
Neneigsiu. Žavėjausi ir romanais, ir pasakomis, puošniomis jų damomis bei žavingomis princesėmis. Puikiai įsivaizdavau pušyne vaikštinėjančią ir kankorėžius renkančią ponią Bovari... Tokią su krinolinais... Ant galvos - mažytė skrybėlaitė... Nesakau, kad aklai kopijavau, bet įtakos turėjo, - šypsosi.
Tačiau pastaruoju metu skrybėlaičių nedėvite.
Tai tiesa. Reikia padaryti pertraukėlę, - šypsosi. - Žmonės įvairiuose renginiuose labai stebisi mane išvydę be skrybėlės. Klausia: "Ar kas nors atsitiko? Gal susirgote?" Kartais tai skamba įkyriai. Tiesiog šiandien noriu atrodyti kitaip.
O kiek skrybėlių turite?
Senokai dariau reviziją... - šypsosi. - Ko gero, per šimtą. Bet skaičius nuolat kinta: įsigyju naujų, kai kurias padovanoju, dar kitas perdarau. Na, o pirmosios mano skrybėlaitės "vaidina" teatre. Tačiau ne tik galvos apdangalai yra mano silpnybė. Turiu nemažai pirštinių, pačių įvairiausių: ilgų, spalvotų, su nukirptais galais...
Ar įmanoma stilingai atrodyti per daug neišlaidaujant?
Pagrindinis bet kokio tikslo variklis yra noras. Jei turi noro stilingai atrodyti, manau, to pasiekti gali nesunkiai. Jei nori, vadinasi, gali. O jei nėra noro, nepadės nė pinigai.
Viename renginyje mačiau jus su čadra. Beje, tai nebuvo teminis vakarėlis. Mėgstate šokiruoti?
Su čadra labai gerai jaučiuosi. Aš visus matau, o manęs - niekas. Puikus jausmas, - juokiasi. - Tą čadrą man parvežė sūnus Faustas iš Egipto. Jis, beje, yra pasakęs, kad moterys, slepiančios save po čadra, atrodo daug seksualesnės nei tos, kurios rodo viską, ką turi. Apskritai mane labai traukia rytietiška kultūra. Matyt, kalti mano totoriški genai. Neseniai buvau Azerbaidžane - puikiai ten jaučiausi. Ir tenykščiai žmonės man artimi. Žavėjausi jų papuošalais. Turiu ir tokią rytietišką kepuraitę, puoštą dzingaliukais... Aš mėgstu ne šokiruoti, o būti įdomi, ir pirmiausiai - sau.
Jus galima vadinti "vakarėlių liūte". Stebiuosi, kai kokiame nors renginyje jūsų nėra.
Mėgstu lankytis renginiuose, ypač teminiuose vakarėliuose. Labai nudžiungu gavusi kvietimą su nurodytu aprangos kodu. Man patinka kurti aprangą. Tai vienas iš mano mėgstamų saviraiškos būdų. Linksmas ir malonus.
Ir brangus! Nauji bateliai, suknelės, šalikėliai, rankinės...
Beje, visko randu savo spintose. Per gyvenimą daug ko prisikaupė. Neišmetu nieko: nei aksesuarų, nei drabužių. O po kurio laiko, žiūrėk, ir prisireikia. Štai kadaise pirkau tokią skraistę, vadinamą "ponča". Ilgą laiką ji išgulėjo spintoje. O štai dabar ir vėl madinga. Taigi išsitraukiau ir einu, - šypsosi.
Atrodo, nemažai laiko skiriate savo išvaizdai. Ar dietos jums aktualios?
Ne. Visada valgau ką noriu. Galėčiau dar įlįsti į savo mokyklinę uniformą, - šypsosi. - Iš tikrųjų išvaizdai daug laiko neskiriu. Jei reikia, galiu susiruošti ir per penkiolika minučių. Važiuodama autoobiliu, prie šviesoforo pasidažau ir net nagus nusilakuoju, - juokiasi. - Yra ir taip buvę.
Ar jūs - dažna parduotuvių lankytoja?
Visi tie moteriški dalykai man nesvetimi.
Domitės mada?
Pagrindines mados tendencijas sužinau iš televizijos, žurnalų. Tačiau fanatiškai mada nesidomiu. Aš intuityviai jaučiu mados vėjus. Ir dažnai, savo pačios nuostabai, net nesidomėdama, numatau, kokie drabužiai bus greitu laiku madingi.
Ar jums svarbu, kur pirkti?
Ne, man neturi reikšmės. Apie prekės ženklus neturiu supratimo. Svarbu, kad drabužis patiktų ir, be abejonės, būtų originalus. Kad jis būtų mano! Neseniai Azerbaidžane turguje nusipirkau didžiulę šampano spalvos šilkinę skarą. Ji buvo ištraukta iš senovinės skrynios, dvelkianti istorijomis. Ar tokią rasi parduotuvėje?
Tikriausiai drabužius labiau mėgstate siūtis dizainerių salonuose...
Dažniausiai siuvuosi vakarines sukneles. Specialiai konkrečiam vakarui. Jų tikrai turiu nemažai.
Kokiems dizaineriams teikiate pirmenybę?
Linai Morkūnienei, Snieguolei Kerpienei, Ainai Zinčiukaitei.
Ar dažnai lankotės grožio salonuose?
Retai. Lankausi tik kirpykloje. O nagus pati nusilakuoju. Ir veido kaukę pati pasidarau.
Ką jums reiškia sąvoka "graži moteris"?
Grožis turi spindėti iš vidaus. Tai ne tuščia frazė. Jeigu moteris savimi patenkinta, laiminga ir išmintinga, net raukšlelės jos grožio nesugadins. Žinoma, norėtųsi, kad tų raukšlių nebūtų... Bet, kita vertus, gražiai senti taip pat reikia mokėti. Kai buvau dvidešimtmetė, jaučiausi daug nelaimingesnė nei dabar, kai raukšlės išvagojo veidą. Nemainyčiau dabartinio laiko į aną...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą