Gyvenimo Ingai galėtų pavydėti dažna lietuvaitė, svajojanti apie prabangą ir nuolatinį keliavimą. Jau beveik dešimt metų, kaip Inga Marcel gyvenimą Lietuvoje iškeitė į šiltą ir saulėtą Maltą. Ten moteris surado ne tik vidinę harmoniją, bet ir naują meilę - multimilijonierių verslininką. Jis parodė Ingai, ką reiškia gyventi nuolat keliaujant, tai sužavėjo pasaulį pažinti troškusią lietuvę. Ir nors po kelerių metų jie išsiskyrė, moteris nenustojo keliauti. O gavusi darbą kruiziniame laive, vienu metu suderino visas gyvenimo aistras: darbą, muziką ir keliones.
Beveik dvejus metus smuikininkė Inga Marcel grojo ir didžėjavo kruiziniuose laivuose. Kalbėdama su „Vakaro žiniomis“, moteris pasakojo, kad toks gyvenimo būdas jai labai patiko ir atrodė kaip nesibaigiančios atostogos. Koncertai vykdavo vakarais, tad visą likusią dienos dalį Inga galėdavo degintis, mėgautis skaniu maistu, išlipti kiekviename uoste susipažinti su miestu. Ko įprastai negali likusi įgulos dalis, kuri dirba po 10-12 valandų. Inga tokiu būdu jau aplankė Japoniją, Kanadą, Kiniją, Aliaską, Indiją, Singapūrą, Karibus, Bahamas.
Tačiau paskutinio laivo reiso ne tik Inga, bet ir kiti įgulos nariai, ko gero, nepamirš dar ilgai. Kovo mėnesį pasauliui uždarius sienas, keleiviai buvo išleisti iš laivo, o įgula liko. Taip laive Inga praleido 50 dienų. Ir tik prieš kelias dienas po ilgos kelionės pagaliau pasiekė Lietuvą.
„Viskas įvyko labai netikėtai. Kovo 14 d. buvo uždarytos kruizinės linijos. Tuo metu buvo skelbta, jog mėnesiui laiko. Tačiau situacija ėmė keistis ir nežinia, kada iš tiesų veiklos bus atnaujintos. Uostai užsidarė, tad visą šį laiką išleidę svečius prabuvome laive. Be to, sužinojome, kad keliems mūsų keleiviams buvo patvirtintas koronavirusas, tad turėjome įvesti karantiną.
Iš pradžių ėmėme maištauti, kodėl mus uždarė, kaip kokius nusikaltėlius. Kai gavome rekomendacijas, net juokėmės, kaip reikės laikytis atstumų. Vėliau tai tapo savaime suprantamu dalyku. Iš pradžių ir valgydavome kartu, tačiau padaugėjus užsikrėtimų atvejų, taisyklės buvo sugriežtintos.
Visą laiką leidome savo kajutėse. Mums atnešdavo valgyti. Išeiti į gryną orą galėdavome tik nustatytu laiku: valandą ryte, ir valandą vakare. Visi buvome su kaukėmis, turėjome laikytis atstumo. Jeigu iš kajutės išeini ne tau nurodytu laiku, gali gauti didelę baudą“, - savo potyriais dalinosi Inga.
- Nebuvo baisu, žinant, kad kažkur tarp jūsų yra virusas?
- Nebuvo lengva psichologiškai ne dėl paties viruso, o dėl priverstinio uždarymo. Įprastai plaukiodavome nuo Naujojo Orleano iki Meksikos įlankos. Kai turėjome išplaukti be keleivių, kurį laiką buvome sustoję Misisipės valstijoje, bet didžiąją laiko dalį praleidome atviroje jūroje, išmetę inkarą, nes uoste būti labai brangu ir ne visi nori priimti. Prie kranto priplaukdavome, kai reikėdavo kažką išvežti į ligoninę arba pasipildyti maisto atsargų.
Iš pradžių gyvenome savo kajutėse, o įgulos kajutės yra labai mažos ir be langų. Pirmą mėnesį buvome jose. Vėliau buvome perkelti į svečių kajutes, kurios yra su langais arba balkonais. Tai pakėlė nuotaiką.
Negaliu pasakyti, kad jaučiau viruso baimę. Dėl koronaviruso buvo patikrinti įgulos nariai. Didelei jų daliai buvo patvirtintas virusas. Vėliau jie buvo atskirti kitoje laivo dalyje ir viskas organizuota taip, kad mes neturėtume kontakto. Tačiau pradžioje, kai situacija dar buvo neaiški, bendraudavome daugiau, kartu valgydavome. Nenustebčiau, jog visi esame pasidalinę virusu. Daugelis, net patvirtinus susirgimą, nejautė jokių simptomų. Gal todėl tos baimės buvo mažiau.
Dabar, kai visa tai prisimenu, sunku ir patikėti, jog iš tiesų taip buvo. Atrodo, tai buvo tik baisus sapnas.
- Prieš kelias dienas pasiekėte Lietuvą. Papasakokite plačiau, kaip buvo suorganizuota ši kelionė?
- Kai JAV prezidentas Donaldas Trampas paskelbė, kad įgulų nariai gali išskristi užsakomaisiais reisais, mūsų kompanija ėmė ieškoti būdų, kaip parsiųsti įgulą į jų šalis. Buvo daug kartų, kai įvyksta susitarimas, o laivui priartėjus prie uosto susitarimas atšaukiamas arba uostas mūsų neįleidžia.
Galiausiai Anglijai priklausančioje Barbadoso saloje gavome leidimą išlipti į laivą ir pasiekti užsakytą lėktuvą. Buvo suorganizuota kelionė europiečiams ir filipiniečiams. Iš Barbadoso vienas lėktuvas išskrido į Filipinus. Kitas lėktuvas - kaip taksi skraidino europiečius į skirtingas šalis, iš kurių organizuotos kelionės, kertant sienas pėsčiomis. Aš skridau iš Barbadoso į Londoną, tuomet į Taliną. Čia laukė mašina, kuri nuvežė iki sienos. Ją su lagaminais turėjau kirsti pėsčiomis, o Latvijoje laukė kita mašina. Ir taip iki pat Lietuvos tiesiai į dviejų savaičių karantiną viešbutyje prie oro uosto.
- Ar laive dar liko laukiančiųjų išvykti?
- Taip, nemaža dalis įgulos iki šiol nepaliko laivo, nes nebuvo galimybių pargabenti į jų šalis. Barbadosas atsisakė leisti užsakomuosius lėktuvus, kai sužinojo, kad mūsų laive buvo viruso užsikrėtimo atvejų. Tad visa Indijos, Rusijos įgula dar laukia. Yra ir iš kitų šalių. Jie ir toliau leidžia dienas nežinioje, kiek tai dar truks.
Dabar kompanija svarsto įgulas pargabenti namo laivais. Viename laive - filipiniečiai, kitame - indai, trečiame - europiečiai. Pavyzdžiui, kelionė iki Indijos truktų apie 30 dienų.
Tai milžiniškos išlaidos. Viename laive yra daugiau kaip tūkstantis įgulos narių. Mūsų kompanija turi 24 tokius laivus.
Žinau atvejų kituose versluose, kai žmonės buvo atleisti ir turėjo patys ieškoti būdų, kaip grįžti namo. Mūsų kompanija pasirūpino kiekvienu darbuotoju ir jį palydėjo iki namų durų. Buvo užsakyti lėktuvai, kam reikėjo, užsakė viešbučius ir pasirūpino viskuo kitu. Tokiu laiku, kaip dabar, tai buvo didžiulis darbas. Reikėjo gauti leidimus, susitarti, kad žmonės būtų įleisti į šalį, praleisti pro sieną. Reikėjo apgalvoti daugybę detalių. Esu labai dėkinga, kad mumis pasirūpino.
- Kokie artimiausi jūsų planai karantinui pasibaigus?
- Kol kas nežinau, turbūt lauksiu to, ką likimas man suplanavęs. Galvoju apie šiuos kelerius metus ir manau, turiu daug papasakoti iš patirties gyvenant ir koncertuojant kruiziniuose laivuose. Galbūt likimas atsiųs galimybę pasidalinti savo išgyvenimais tekstuose.
Akivaizdu, kad greitai kruizų veikla neatsinaujins. Ar esu pasiruošusi laukti pakvietimo, nežinau. Nes kartą turėjau tokią pertrauką ir suprantu, kaip tai sudėtinga. Tas laukimas ne tik vargina, jo metu esi labai apribotas. Negali suplanuoti koncertų, pažadėti kažkur dalyvauti, nes bet kada gali sulaukti skambučio ir turėsi išvykti į laivą dirbti. Tai vargina.
Kol kas esu Lietuvoje ir sprendžiant iš aktualijų, kurį laiką čia dar pabūsiu. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau prieš daugiau kaip metus. Net nežinau, kada paskutinį kartą mačiau lietuvišką vasarą. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl užsieniečiai taip giria mūsų šalies gamtą ir ką joje mato. Dabar pati Lietuvą matau kitomis akimis. Esu pasiilgusi lietuviškos gamtos, mūsų pajūrio pušynų, ežerų.
- Ar tai reiškia, kad Lietuvos klausytojai gali tikėtis išgirsti jūsų koncertus?
- Jeigu bus galimybė - būtinai. Visuomet esu pasiruošusi, kai tik tam bus sąlygos. Esu pasiilgusi Lietuvos klausytojų, kuriuos labai myliu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą