Agnė Kišonaitė: "Kūrinyje turiu matyti harmoniją"

Agne, šiuo metu reziduoji Klaipėdos "Kultūros fabrike". Kokį projektą rengi ar meno kūrinius realizuoji?

Vasara Klaipėdoje - tai lyg kūrybinės tapybos atostogos. Iš pradžių maniau, kad vasaros metu pritapysiu gausybę paveikslų ir rudenį surengsiu savo personalinę parodą.

Vis dėlto personalinės parodos surengti nepavyks, tačiau savo darbą "Fashionista", kurį tik įpusėjau tapyti, pristatysiu rudenį Klaipėdos galerijoje vyksiančioje parodoje "Stiliaus ikona".

Rugsėjo mėnesį taip pat žadu pristatyti naują instaliaciją, todėl po truputį dėlioju jos štrichus.

Kokia tai bus meno instaliacija?

Tai - iš vielos sulankstytos moterys, pasipuošusios mano piešiniais margintomis suknelėmis. Išaušus rugsėjui, ją pristatyti planuoju turbūt vienoje Vilniaus galerijų.

Vis dėlto šią vasarą Klaipėdoje man svarbiausia - tapyba.

Mokeisi Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Turbūt jau nuo vaikystės norėjai tapti menininke?

Pamenu, kai buvau mokyklinukė, knietėjo išmokti piešti žmogaus portretą. Todėl nusprendžiau stoti į Eduardo Balsio menų gimnaziją. Buvo labai juokinga, nes prieš tai nebuvau stovėjusi priešais molbertą. Stojamųjų egzaminų metu nesutrikau, o tiesiog žiūrėjau, ką daro aplinkiniai, ir įstojau.

Kiti įstojusieji turėjo bent keletą metų patirties, o man reikėjo įdėti daug pastangų, norint pasivyti kitus klasiokus. Vis dėlto 12-oje klasėje aš buvau viena geriausių mokinių, piešusių žmogų.

Baigusi mokyklą, VDA Klaipėdos fakultete mokiausi grafinio dizaino, o vėliau ten pat įgijau vizualinių komunikacijų bei dizaino magistrą.

POPARTAS. Daugeliui dailininkės darbai primena poparto meno kryptį. "Aš dažnai vaizduoju klasikinio grožio etalonus, stengiuosi išlaikyti proporcijas, harmoniją, tapyti pagal taisykles", - sakė A. Kišonaitė.

Tuo metu, kai krimtau magistro studijas, įstojau dar į interjero dizainą VDA Vilniuje. Taigi šiuo metu turiu du VDA bakalauro diplomus ir vieną magistro.

Ir šiaip aš esu darboholikė. Turbūt dėl to man ir pavykdavo suspėti į mokslus gimtojoj Klaipėdoj ir už 300 km esančiam Vilniuj. O dar tuo metu ir darbą turėjau!

Šiandien mane dažnai pristabdo vyras ir neleidžia persidirbti, kadangi pati aš nebepastebiu, kada perlenkiu lazdą. Pamenu, birželį supratau, kad beveik visą gegužę neturėjau nė vienos laisvos dienos. Kartais taip įsisuki į kūrybinį ratą, kad tiesiog nebepavyksta iš jo ištrūkti.

Kodėl pasirinkai kurti tokį nepopuliarų ir sudėtingą vaizduojamąjį meną - instaliacijas? Juk tokius kūrinius sunku parduoti.

Visų pirma menininko galvoje kyla idėja ir racionalaus mąstymo mygtukas įsijungia tik tada, kai svarstai, kaipgi savo sumanymą reikės įgyvendinti.

Instaliacijos virsmui iš idėjos į materialų objektą reikia ne tik finansinio palaikymo, tačiau ir organizacinės pagalbos. Todėl suradau kelią į privačias įmones, kurios mano darbų realizavimą remia. Neseniai skaičiau Tomo Ramanausko ir Kristupo Saboliaus knygą "Žmogus, kuris žinojo viską" ir man įsiminė viena frazė: "Mažu biudžetu ar jo nebuvimu besiskundžiantys žmonės paprasčiausiai neturi idėjų."

VITRAŽĄ iš nagų lako buteliukų Agnė Kišonaitė klijavo apie pusę metų.

Sutinku su šia mintimi. Juk yra įvairiausių būdų! Pamenu, kai kilo idėja daug lūpdažių sulipdyti į vieną milžiną ("Giant Lipstick"). Aš viena būčiau užtrukusi visą gyvenimą, kol būčiau surinkusi tuos panaudotus lūpdažius. Todėl idėją aš papasakojau vienai kosmetikos kompanijai, jiems patiko mano mintis ir pasiūlė man padėti. Šios kompanijos atstovai keliavo per visas tris Baltijos šalis ir surinko 5 tūkst. panaudotų lūpų dažų pakuočių, kurias vėliau man teko valyti ir paruošti darbui.

Iš pradžių atrodė klaiku, nes tos dėžės, kupinos kosmetikos, atrodė lyg smirdantys šiukšlių konteineriai. Taigi aš visa tai komponavau, dėliojau, valiau, kol galiausiai atsirado sistema šiame kūrinyje.

INTERPRETACIJA. Praėjusiais metais vykusiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime menininkė pristatė šiuolaikišką Kanuto Rusecko kūrinio "Pjovėja" interpretaciją. Luko ROSTOVSKIO nuotr.

Kaip Tau kyla tokios novatoriškos ir šiuolaikiškos idėjos?

Girdėjau pastebėjimą, jog įkvėpimo ieško nepatyrę menininkai. O profesionalai - tiesiog atsikelia ir tapo.

Taigi keliesi, eini kaip kiekvienas normalus žmogus - į paprastą darbą. Juk kuo intensyviau dirbsi, tuo daugiau tau kils idėjų. Būna, jog dar tapant vieną paveikslą mintyse jau formuojasi kitas kūrinys.

Pavyzdžiui, tą milžinišką lūpdažį sumąsčiau sukurti dar tada, kai rengiau personalinę parodą. Ten aš pristačiau nemažai paveikslų, kuriuose buvo vaizduojami lūpdažiai.

Vitražas iš nagų lako buteliukų. Kokia jo atsiradimo istorija?

Lūpdažį-milžiną bandžiau užregistruoti į Gineso rekordų knygą. Tačiau jis nebuvo užregistruotas, nes buvo suklijuotas ant karkaso, o ne sulipdytas tarpusavyje (toks buvo jų reikalavimas). Taigi man toptelėjo: "Aha, jei šio kūrinio neužregistravo, tuomet aš sugalvosiu tokį tarpusavyje suklijuotų daiktų meno kūrinį, kurį pavyks užregistruoti kaip rekordą." Taip gimė idėja iš panaudotų nagų lako buteliukų sukurti vitražą "Stiklo pūtimas".

Aš nesu rekordininkė ir Gineso rekordų knyga man tikrai nėra didžiausias tikslas, tačiau aš tik pasakoju eigą, kaip iš vieno darbo "išplaukia" kitas.

Labai įdomus darbas - tai moderni ir šiuolaikiška Kanuto Rusecko paveikslo "Pjovėja" interpretacija. Kaip kilo projekto "Šiuolaikinė lietuvaitė" idėja ir kodėl jam pasirinkai minėto tapybos darbo kontekstą?

Praėjusiais metais vykusiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime norėjau pristatyti kokį nors labai lietuvišką kūrinį. Interpretacijai pasirinkau būtent "Pjovėją", nes man šis tapybos darbas - vienas lietuviškiausių, kuriuos esu mačiusi (nors, ko gero, jis tapytas visai ne Lietuvoje).

Šis kūrinys buvo man pirmasis, šovęs į galvą, ir daugiau negaišau laiko paieškoms.

Vėliau šis projektas buvo išdidintas į 2x3 metrų dydžio stendą, kurį sukūrei iš 5348 vienodo dydžio popierėlių. Užtrukai 110 val. Sakyk, kam tiek vargti?

Koks čia vargas? Juk tai - gryniausias džiaugsmas! Lipdyti, klijuoti, tapyti - tai mano gyvenimo ir kūrybos būdas.

Iš tiesų aplinkiniai manęs nesupranta, kam aš tai darau. Pamenu, visą dieną atsisėdusi ant grindų aš pagal spalvas rūšiavau 20-30 tūkst. žurnalo skiaučių.

Kai mano vyras pamatė iš šių skiaučių sudėliotas 8 ar 10 mažų krūvelių, nustėro: "Ar tu čia visą dieną sėdėjai ir į krūveles dėliojai tuos popierėlius?" Nežinau, jaučiu, kad turiu daug kantrybės tokiems meno projektams. Vieni žmonės medituoja ar kitaip siekia pabėgti nuo minčių. Aš jiems pasiūlyčiau užsiimti menu, nes jis labiausiai padeda pabėgti nuo minčių!

Kantrybės turbūt suteikia patirtis ir žinojimas, kad darbas vis tiek pavyks?

Aš visada stengiuosi, kad kiekvienas mano darbas atrodytų profesionaliai ir estetiškai. Žinoma, grožis - labai subjektyvi sąvoka. Tačiau, remdamasi savo asmeniniu suvokimu, aš siekiu, kad kūrinys būtų harmoningas ir estetiškas.

Ar Tu vadovaujiesi mintimi, kad kūrinio gimimo procesas yra tiek pat reikšmingas, kaip ir pats rezultatas?

Taip, man procesas yra labai įdomus ir reikšmingas, tačiau tiek pat man svarbus ir rezultatas.

Aš tiesiog negaliu pakęsti požiūrio, kai menininkai bet kaip pateplioja ir mąsto: "Gal ir nelabai kas supras, bet aš esu toks ir tai buvo mano sumanymas."

Manau, kad atmestinumą, skubotumą žmonės jaučia ir pastebi. Dėl to aš nesistengiu apgauti nei savęs, nei kitų. Tapau ir klijuoju tol, kol savo kūrinyje matau harmoniją. Jei nesiseka, geriau savęs neapgaudinėti.

Dėl to ir užtrunku 110 val. prie vieno darbo. Nors vitražą klijavau ilgiau - apie pusę metų. Iš pradžių maniau, kad, jei kasdien buteliukus klijuosiu po 8 val., vitražas bus baigtas po mėnesio. Tačiau klydau - per mėnesį suklijavau vos šeštadalį.

Tavo darbai primena poparto meno kryptį. Kaip pati įvardintum savo tapybos stilių?

Manau, kad mano kūryba turi poparto bruožų, tačiau tai ne vien jis. Pabandęs palyginti poparto atstovų paveikslus su manaisiais, pamatai akivaizdžius skirtumus. Aš dažnai vaizduoju klasikinio grožio etalonus, stengiuosi išlaikyti proporcijas, harmoniją, tapyti pagal taisykles. Kartais "laužau" formas, tačiau vis tiek išlaikau tūrį, todėl mano paveikslai, galima sakyti, nėra plokšti.

Dažniausiai, atvirkščiai nei dauguma lietuvių dailininkų, renkuosi ryškias spalvas, kurias mėgau nuo mažumės. Manau, jog tapyti ryškiomis spalvomis yra žymiai sunkiau nei pastelinėmis. Juk jos yra kontrastingos ir dėl to sudėtinga derinti.

Tačiau aš nesu menotyrininkė ir prieš pradėdama tapyti tikrai negalvoju, į kokią čia meno kryptį dabar "pataikyti" ar nuklysti.

Iš Tavo kūrinių tiesiog sklinda spalvingas moteriškumas. Kokia moteris esi?

Turbūt tokia, kaip ir mano darbai (juokiasi. - Autor. past.). Iš tiesų mėgstu spalvingą įvaizdį, taip pat esu emocionali, aistringa. Nors atrodau gana rami, tačiau iš tiesų mano būdas karštas.

Kodėl pagrindiniai Tavo paveikslų personažai yra moterys?

Jau daugelį kartų esu į šį klausimą atsakinėjusi ir nė nežinau, ką naujo pasakyti. Todėl pasikartosiu.

Taigi iš pradžių tikrai negalvojau, ką tapysiu. Tai buvo instinktyvus pasirinkimas. Pradėjau nuo savo mylimiausių batelių ir vėliau supratau, kad moteriška tematika man yra įdomiausia.

Pamenu, neseniai sėdėjau vienoje Vilniaus kavinių ir pastebėjau ten sėdinčią juodaodę. Viskas. Aš ją jau matau savo paveiksle. Anksčiau dar eskizus piešdavau, dabar užtenka užfiksuoti tik galvoje.

MILŽINAS. Meno objektas "Lūpdažis milžinas". Marijos KABLYTĖS nuotr.

Tačiau tapau ne tik moteris. Besimėgaudama saulėlydžiais Senojoje perkėloje esančioje kavinėje "Meat Lovers", vis stebiu, kaip iš Smiltynės parplaukia keltai. Tos ryškios spalvos, grandinės, geltoni šviestuvai... Štai man jau galvoje kilo idėja abstrakcijoms.

Taip pat kartais tapau paukščius, todėl pastaruoju metu dažnai juos tiesiog stebiu. Paukščius vaizduoju ne tik paveiksluose, bet ir ant kėdžių atkalčių.

Kokių komentarų, įžvalgų apie savo tapybos darbus girdi čia, Lietuvoje, ir užsienyje?

Šiemet daug dėmesio Hanoverio Domotex parodoje susilaukė kilimai, išausti pagal mano tapytus paveikslus. Taip pat kilimų su paukšteliais kolekcija: "Gervė", "Sniegena" ir "Žvirblis" pelnė nacionalinį dizaino prizą "Geras dizainas".

Keista, bet mano darbus labai teigiamai vertina skandinavai, taip pat portugalai, ispanai. Susilaukiu nemažai pagyrų elektroniniais laiškais, "facebook'e", "instagram'e".

Turbūt tas jausmas, kad esu vertinama ir užsienyje, mane inspiruoja surengti parodą kur nors už Lietuvos ribų. Labiausiai norėčiau tai padaryti kurioje nors Niujorko arba Paryžiaus galerijoje.

Ar norėtum gyventi ir kurti viename iš šių miestų?

Šiais laikais visi žmonės yra kosmopolitai ir išvažiuoja pagyventi į užsienį metams kitiems.

Jei atsirastų proga, labai norėčiau išvykti bent keletui metų į Niujorką. Kodėl gi ne? Juk tai - sveikas ir šiuolaikiškas požiūris. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, tačiau visai vasarai atvykau į Klaipėdą. Pokyčiai įkvepia, suteikia gyvenimo džiaugsmo, galiausiai jie veda į progresą!

Kas yra Tavo kūrybos įkvėpėjai?

Mane labai įkvepia Tamaros de Lempickos darbai. Ji tapė labai originalius paveikslus. Taip pat savo netiesioginiais mokytojais įvardinčiau ir visus kitus meno istorijos grandus.

Pastaruoju metu aš organizuoju išvykas į įvairius meno muziejus, galerijas, parodas, muges. Labai džiaugiuosi, kad mano vyras taip pat prisijungia ir keliauja kartu su manimi.

Pavyzdžiui, gegužę važiavau į Venecijos meno bienalę, taip pat neseniai aplankiau Džefo Kunso (Jeff Koons) darbų parodą Paryžiaus "Pompidu" centre.

Žinia, esi klaipėdietė. Tačiau jau daug metų Tu - tik šio miesto viešnia. Kaip uostamiestis pasikeitė nuo tada, kai jį palikai?

Sunku vertinti - Klaipėda visada turės didelę vietą mano širdyje. Na, aš pastebėjau, kad anksčiau buvo žymiai daugiau žmonių. Atvykau čia, į "Kultūros fabriką", tikėjausi, kad tiesiog virte virs gyvenimas. Tačiau čia taip tylu...

Klaipėda man visada asocijuojasi su laisvu, džiazuojančiu miestu, puikiai tinkančiu kūrybai. Tačiau, nors vasarą miestas atrodo aktyvesnis, deja, Klaipėda, net ir jos centras, vis tiek atrodo tuštokas. O kai žiemą grįžtu savaitgaliais pas tėvus, kaskart pajuntu šaltuką, tuštumą.

Pamenu, prieš keletą metų panašus įspūdis aplankydavo atvykus į laikinąją sostinę. Tačiau dabar Kauno senamiestis kur kas gyvesnis. Jaučiu, jog ir uostamiestyje greitu metu įvyks atgimimas, žymus progresas, o kultūrinis gyvenimas čia pagyvės. Tikiuosi, jog tai - tik laiko klausimas.