"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. 50-mečio klaipėdiečio Algio Didžiulio jaunos dienos sutapo ir persipynė su "fanierkės" diskotekos klestėjimu, unikalios uostamiesčio grupės "Prognozė" kūrybos pulsu, Sąjūdžio euforija ir tapo vienu iš filosofiškiausių jo gyvenimo tarpsnių.
Ko gero, derėtų pradėti nuo jūsų jaunystės metų muzikos.
Kiek prisimenu, muzika į mano gyvenimą atėjo panašiai, kaip Vytautui Grubliauskui-Kongui - pradėjus dainuoti vaikų chore "Gintarėlis", kuris paklojo šiokius tokius mano muzikalumo pagrindus. XX a. aštuntajame dešimtmetyje mokyklose buvo populiarūs
ansamblėliai, grodavę per šokius - teko tokiame muzikuoti. Tapau bosistu. Pamenu, jau baigus vidurinę, po vienuoliktos klasės, teko pagroti ir šokiuose, kurie vykdavo Poilsio parke... Įstojęs studijuoti geodezijos į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą, grojau liaudies šokių ansamblyje, o vakarais repetuodavome džiazą.
Po studijų grįžau į Klaipėdą ir įnėriau į Medienos kombinato kultūros klubo diskoteką - "fanierkę"... Pirma atėjau pasidairyti, o pasikalbėjus su Henriku Žižiu tapo aišku, kad turiu įsijungti į veiklą. Ji mane įsuko daugeliui metu. "Fanierkėje" visąlaik dirbau dviem frontais: savaitgaliais vesdavau diskotekas, o kitomis dienomis repetuodavau su grupe "Prognozė". Negana to, dar grojau džiazroko ansamblyje, kuriam vadovavo dabartinis Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas Vidas Pakalniškis. Ir dar ėjau į darbą. Mano jaunystė buvo žaibų ir ugnies laikas, - šypsosi.
Kokios buvo "Prognozės" ištakos?
"Prognozė" susikūrė apie 1983-iuosius Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete. Prieš kažkokį koncertą prireikė prisistatyti, o pavadinimo nebuvo. Muzikantai susimąstė, o bendrakursis ir jų muzikos gerbėjas Gintaras Vaičekauskas (žurnalistas, "Balticum" TV laidos "Reidas" kūrėjas. - Aut. past.) pašnabždėjo: "Prognozė", šitaip adaptavęs kultinės to meto JAV grupės "Weather Report" vardą. Vėliau grupė klajojo per įvairias įstaigas, kol galų gale buvo priskirta "fanierkei" - kitos formos ansambliams legaliai egzistuoti anuomet nebuvo.
Stiprią įtaką "Prognozei" padarė tokios ano meto Vakarų grupės kaip "Genesis", "Yes", "Police". Iš esmės muzikinę medžiagą brandindavo amžiną atilsį klavišininkas ir vokalistas Virgis Bublys - begalinio kūrybinio potencialo žmogus. Grupėje grojo ir jo brolis Kęstas, įdomus gitaristas Gediminas Gudauskas, apie 1984-uosius atėjau aš su savo džiazroko patirtimi. Pradžioje grodavome kažką panašaus į regį ir panką. Po metų prisijungė profesionalus saksofonininkas Arvydas Jakubėnas. Iš pradžių, pasiklausęs mūsų repeticijoje, susiraukė, bet paskui sutiko pūsti savo soprano saksofoną poroje kūrinių...
Daugiausia grodavome "fanierkėje". Reikėdavo rengti ir ataskaitinius koncertus įmonės vadovybei, tada įsprausdavome vieną kitą "normalesnę" grupės "Vairas" repertuaro dainelę - kitaip būtų mus išvaikę. 1986-aisiais pradėjome sukti į rimtesnį ilgų kompozicijų "grajų". Beje, tuomet Vilniuje teko groti vienoje scenoje su ką tik susikūrusia "Antimi", Virgis dar paskolino jiems klavišinius. 1987-aisiais iš grupės išėjo G. Gudauskas, į jo vietą atėjo dabar žinomas smuikininkas Juozas Staniulis - jis grupėje grojo ir smuiku, ir gitara, o klavišininku tapo Gintaras Kizevičius - vienas iš lietuviškos elektroninės muzikos pradininkų. Muzika vėl pakito...
Visa tai vainikavo "Prognozės" pasirodymas pirmajame "Roko maršo" koncerte Klaipėdos vasaros koncertų estradoje 1988-aisiais. Mūsų pasirodymą "marše" palaimino alternatyvios muzikos žinovas Dovydas Bluvšteinas, specialiai atvykęs perklausos. Koncerte taip pat pasirodė "Antis", BIX ir "Foje". Bet kažkodėl nė vienas šaltinis neužsimena, kad koncertą 10 tūkstančių žmonių su trispalve pradėjo "Prognozė". Tų laikų atmosfera buvo nereali. Sąjūdis, ekstazė, širdys plaka išvien... Pats iš grupės išėjau 1989-aisiais, o ji gyvavo dar porą metų.
"Prognozės" muzika buvo laiko ženklas?
Nepaisant gūdaus sovietmečio, "Prognozės" muzikantai buvo ieškantys, intelektualūs, visiškai alternatyvaus mąstymo žmonės. "Prognozė" neturėjo nieko bendro su popmuzika ir negalėjo pasigirti didesniu pasisekimu: žmonėms ir tada reikėjo šokių prie alaus, o mūsų muzika dvelkė melancholija ir liūdesiu. Tekstai - daugiausia ano meto poetų, vadinamąja Ezopo kalba, vertusia ieškoti prasmės tarp eilučių - buvo apysunkiai, priverčiantys susimąstyti.
Asmeniškai man ilgainiui "Prognozės" muzika tampa vis įdomesnė. Pasiklausau, ir atrodo neįtikima, kad šitaip galėjome groti. Tokios krypties ir stiliaus grupių Lietuvoje nėra. Jos buvo sukurta labai daug... Tai, kas išliko, turiu susirašęs į dvigubą CD. Vis pasiklausau. Nei rokas, nei nerokas. Tarsi tylaus proto monologas; viskas apie žmogų, apie didžiuosius būties slėpinius, apie Lietuvą. Kiekviena kompozicija - vis kitokia, tarsi būtų kitos grupės sukurta. Vadinasi, buvo begalė kūrybinių minčių, begalė idėjų.
Jų knibždėjo ir dvasinis gyvenimas?
"Prognozės" etapas buvo vienas iš gražiausių, rimčiausių, filosofiškiausių mano gyvenimo tarpsnių. Tikiu, kad likimas su šiais žmonėmis suvedė ne šiaip sau. Dar vienas nuolatinis kompanionas buvo Romas Žvaigždinas - jis mane kartais ir koncertuose pavaduodavo. Iki tol buvau perskaitęs visas kertines knygutes nuo Sartro, Jasperso, Kierkegoro iki Keruako ir Selindžerio, tačiau niekaip negaudavau atsakymų... Tada perskaičiau pirmąją savo Vydūno knygą, tuomet uždraustą, Virgio mamos nuo Smetonos laikų saugotą "Visatos sąrangą", kuri man atvėrė akis. Vydūnas, manau, iki šiolei nėra įvertintas, tačiau jo laikas ateis. Su "chebra" iki išnaktų šnekėdavomės įvairiausiomis temomis. Žinoma, nestigo ir vynelio, tačiau tai neturėjo nieko bendro su agresija ar gatvės muštynėmis. Buvome monolitas. Ir iki šiol esame tikri draugai. Dabar susitikus mums nereikia murmėti ar sekti pasakų. Galime tiesiog susėsti ir tylėti. Ir visiems patogu.
"Fanierkės" laikais buvote žinomas kaip DJ Kommissar. Iš kur šis vardas?
Manau, buvau nemenkas lobis diskotekų rengėjams dėl vienos priežasties - jau anais laikais labai gerai mokėjau vokiškai. O devintajame dešimtmetyje Vokietijoje susiformavo didžiulis muzikinis sąjūdis - "Neue Deutsche Welle", naujoji vokiška banga: Nina Hagen, Falco ir dar milijonas grupių. Tai buvo aštraus socialinio protesto išraiška, tarsi Johny Rotten ir "Sex Pistols" Britanijoje, bet, žinoma, su vokišku atspalviu, savita harmonija, kirčiuote ir pateikimu.
Draugai iš Vokietijos man siuntė plokšteles, pats dažnai ten važiuodavau, tad supratau ne tik literatūrinę kalbą, bet ir slengą. Slapyvardis kilo iš Falco dainos "Der Kommissar"... Buvo kuriozinė situacija - kadangi į vakarėlius ateidavo klapčiukai "kagėbistai", reikėdavo "adaptuoti" programą, kad niekam neužkliūtų. Tad daina apie narkotikais prekiaujančius vaikinukus, kurie turi būti ramūs kaip belgai, kitaip už nugaros budintis policijos komisaras pastebės, būdavo pristatoma kaip Klaipėdos ir Vokietijos jaunimo draugystės himnas, skirtas tarptautinės jūrų perkėlos Klaipėda-Mukranas statyboms.
Ar dabar tebeieškote naujos muzikos?
Ne - esu susiradęs viską, ko man reikia. Turiu milžinišką kolekciją. Dabar išskirčiau tris aktualiausius: minimalistas Steve Reich, džiazmenai Pat Metheny ir Myles Davis. Esmių esmė, mano nuomone, yra ta, kad kiekviena ambicinga grupė ar muzikantas turi kurti savo muziką, savo veidą, savo pasaulį.
Kaip vertinate dabartinę visuomenės ir pilietiškumo situaciją?
Galite man prikišti pasyvumą, bet jau metai, kaip nebebalsuoju rinkimuose. Anksčiau visąlaik bėgdavau pirmas. Mano įsitikinimu, jeigu tu balsuoji už ką nors, tu minčių, dvasios lygiu susijungi su tuo žmogumi. Bet kai pamatai, kas darosi, ir kad tu tesi, rusiškai tariant, "bydlo", o tavo balsas - tik "chebros" reikalams tvarkyti... Nusprendžiau, kad lai tai vyksta be manęs. Šitaip kalbant kūnas eina pagaugais. Manau, gyvename didžiulio dvasinio nuopuolio laikais. Bet esu įsitikinęs, kad labai daug yra nenupuolusių. Nevogti - toks mano esminis ir universalus imperatyvas ir patarimas visiems gyvenimo atvejams.
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą