Ar tu žinai, kas esi?

Vie­nuo­liu ta­po dėl kan­čios

Į su­si­ti­ki­mą Šiau­lių uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ko­je K. Mar­čiu­ly­nas atė­jo vil­kė­da­mas tra­di­ci­nį zen vie­nuo­lio rū­bą. Apie tūks­tant­me­čių iš­min­tį kal­bė­jo itin vaiz­džiai. Sa­lė­je ne­bu­vo lais­vos vie­tos.

Vie­nuo­lis iš­klau­so, at­sa­ki­nė­ja į klau­si­mus, lan­ko­si ka­lė­ji­muo­se. Sa­ko, kad lai­min­gie­ji jį lai­ko kvai­le­liu, o kan­čio­je su juo no­ri bend­rau­ti vi­si.

Pie­tų Ko­rė­jos vie­nuo­ly­ne jis at­si­dū­rė dėl sa­vo kan­čios: „Aš ne­su ge­ras žmo­gus, o prieš tai bu­vau dar blo­ges­nis. Dėl to man tik į ka­lė­ji­mus vaikš­čio­ti. Ka­li­niams sa­kau – aš sė­džiu dėl sa­vo kan­čios, o jūs – dėl ki­tų.“

K. Mar­čiu­ly­no tė­vai mi­rė anks­ti. Gy­ve­ni­me jam daug kas ne­si­ga­vo taip, kaip no­rė­jo. Pir­mie­ji dva­si­niai jo ieš­ko­ji­mai pra­si­dė­jo apie 1981-uo­sius, kai vai­di­no ab­sur­do teat­re. Ta­da jis su­ra­do gy­ve­ni­mo pra­smę: „Vis­kas yra ab­sur­das.“ Kar­je­ra, na­mas, tur­tai jam at­ro­dė pri­mi­ty­vu. Ta­da jis su­ra­do zen fi­lo­so­fi­ją, ku­ri tei­gė pa­na­šiai – vis­kas yra tuš­tu­ma.

Ver­kė iš il­ge­sio Lie­tu­vai

Jam ne­pa­vy­ko vyk­dy­ti pir­mo­jo Len­ki­jo­je su­tik­to zen mo­ky­to­jo nu­ro­dy­mų, at­lik­ti zen pra­kti­kos. Kad ga­lė­tų visiškai at­si­duo­ti dva­si­niam ke­liui, 1991 me­tais jis iš­vy­ko į Pie­tų Ko­rė­ją ir ta­po vie­nuo­liu.

Prak­ti­ka vie­nuo­ly­ne to­kia su­dė­tin­ga, kad iš 14-os kar­tu su juo ten at­vy­ku­sių vy­rų jis vie­nin­te­lis iš­li­ko – vie­ni pa­bė­go, ki­ti iš­pro­tė­jo. Pir­muo­sius me­tus vi­sai ne­ga­li­ma išei­ti iš vie­nuo­ly­no, ne­ga­li­ma kal­bė­ti, žiū­rė­ti ki­tiems į akis, ro­dy­ti emo­ci­jų. Kas­die­nis sė­dė­ji­mas me­di­ta­ci­jos po­zo­je po 7 va­lan­das, bu­vi­mas nuo­lat su tais pa­čiais žmo­nė­mis.

„Kiek kar­tų aš no­rė­jau grįž­ti į Lie­tu­vą! Bi­lie­to kal­nuo­se ne­nu­si­pirk­si, sto­te­lė – ne­ži­nia kur. Ego – kaip at­ro­dy­si prieš ki­tus? Ei­ni į kal­nus ir ver­ki 40 mi­nu­čių“, – pasakojo vie­nuo­lis.

Tik po tre­jų me­tų jis pa­ju­to, kad nos­tal­gi­ja, pri­si­ri­ši­mas ne­bet­ruk­do. Lei­di­mą grįž­ti į Lie­tu­vą ga­vo po aš­tuo­ne­rių me­tų.

Vie­nuo­liai iš­pro­tė­ja

Prak­ti­ka su­dė­tin­ga ir dėl to, kad nuo­lat tu­ri sek­ti sa­vo pro­tą – kiek tu jam va­do­vau­ji, kiek jis tau, kiek jis yra din­gęs. Vi­są lai­ką tu­ri bū­ti da­bar­ty­je. Tam nau­do­ja­mos įvai­rios tech­ni­kos: kvė­pa­vi­mas, me­di­ta­ci­ja, klau­si­mas, kas aš esu?

Vie­nuo­liams te­ko vie­ną iš jų iš­vež­ti į psi­chiat­rijos li­go­ni­nę, nes ėmė gir­dė­ti bal­sus, iš­bė­gęs pus­nuo­gis į kal­nus lau­kė, kol ateis mo­ky­to­jas iš In­di­jos. K. Mar­čiu­ly­nas jam tu­rė­jo trink­te­lė­ti, nes šis bu­vo tiek įti­kė­jęs lau­ki­mu, jog sto­vė­jo ne­ju­dėda­mas.

To­dėl, sa­kė vie­nuo­lis, svar­bu, koks no­rin­čio tap­ti vie­nuo­liu žmo­gaus am­žius, anks­tes­nė pa­tir­tis, kuo jis ti­ki.

„O, ko­kia gra­ži jū­sų au­ra“, – K. Mar­čiu­ly­nas stai­ga ta­rė mo­te­riai pir­mo­je ei­lė­je. Ši su­stin­go. Jis pa­juo­ka­vo, ta­čiau rim­tai paaiš­ki­no, jog su sa­vo iš­kal­ba ga­lė­tų im­ti pi­ni­gus už au­ros ma­ty­mą ir čak­rų ati­da­ri­nė­ji­mą. Bet vie­nuo­liai už ap­ga­vys­tes jo į vie­nuo­ly­ną neį­si­leis­tų. Žmo­nės ti­ki, nes pri­si­skai­to kny­gų, ku­rio­se esą pri­ra­šy­ta vis­ko, kad jas pirk­tų.

Vie­nuo­lės ir mo­te­rys

Vie­to­je K. Mar­čiu­ly­no, kol jis Lie­tu­vo­je re­ži­suo­ja spek­tak­lį ir bend­rau­ja su žmo­nė­mis, vie­nuo­ly­ne va­do­vau­ja lie­tu­vė vie­nuo­lė. Bu­vu­si pe­da­go­gė par­da­vė bu­tą, nu­vy­ko į Pie­tų Ko­rė­ją, ta­po vie­nuo­le.

Vie­nuo­liai lai­ko­si ce­li­ba­to su tam tik­ro­mis iš­ly­go­mis. Vy­rai iš vie­nuo­ly­no su mo­te­ri­mi ga­li išei­ti sep­ty­nis kar­tus, o mo­te­ris – tik vie­ną.

Kiek­vie­nas, prieš išei­da­mas, tu­ri pa­si­sa­ky­ti bent ke­liems vie­nuo­liams. Nie­kas ne­ga­li jo kal­tin­ti. Vie­nuo­liai sa­ko, kad nuo­dė­mė yra na­tū­ra­li bū­se­na. Svar­biau­sia – at­si­kė­li­mas.

„Idė­ja apie tai­ką su­ke­lia ka­rą“

Ko­vos me­nai, anot vie­nuo­lio, tik vie­na pir­mų­jų pa­ko­pų dva­si­nia­me ke­ly­je. Ji rei­ka­lin­ga at­si­spy­ri­mui. Ko­va ati­ma ener­gi­jos.

Vie­nuo­liai kar­tą pra­šė kung fu ko­vos meist­ro pa­ro­dy­ti pra­ti­mų, o šis at­sa­kė: „Bėk.“ Pa­bė­gi­mas, ne­si­ki­ši­mas į ko­vą, ge­bė­ji­mas taip gy­ven­ti yra aukš­čiau­sia pa­ko­pa.

Ka­rei­viai, im­pe­ra­to­rių di­nas­ti­jos pe­rim­da­vo dva­si­nius mo­ky­mus jė­ga, žu­dy­da­vo vie­nuo­lius. Pas­kui tą iš­min­tį nau­do­da­vo žmo­nėms val­dy­ti. Anot vie­nuo­lio, tei­sin­gas mo­ky­mas ga­li bū­ti per­duo­tas tik iš šir­dies į šir­dį. Bu­da ar Jė­zus pa­tys sa­vo mo­ky­mų neuž­ra­ši­nė­jo.

Vie­nuo­liui kar­tais at­ro­do, jog sė­dė­da­mas me­di­ta­ci­jo­je esi egois­tas. Pra­si­dė­jus Viet­na­mo ka­rui, ame­ri­kie­čiai me­di­ta­vo vie­nuo­ly­ne ir vis klau­sė: ko­dėl mes nie­ko ne­da­rom, ne­stab­dom ka­ro? Vie­nuo­lis, paė­męs stik­li­nę van­dens, at­sa­kė: „Ger­da­mas šį van­de­nį aš su­stab­džiau ka­rą.“

„Tai­ka pa­sau­ly­je ne­rei­ka­lin­ga, sa­ky­da­vo vie­nuo­liai, nes idė­ja apie tai­ką su­ke­lia nau­ją ka­rą“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Jis lai­ko­si 250 tai­syk­lių ir jų pa­žei­di­mas pra­si­de­da nuo min­ties apie jų pa­žei­di­mą. Min­tis yra stip­riau­sia, tik po to ei­na veiks­mai ir pro­tas, ku­ris juos pa­tei­si­na.

Kvė­pa­vi­mu val­do min­tis

Vie­nuo­lis per­spė­ja, kad su­lau­kęs 75 me­tų stai­ga ga­li su­pras­ti, jog ne­gy­ve­nai, o kū­rei iliu­zi­ją apie praei­tį ir atei­tį. Su įkvė­pi­mu pra­si­de­da nau­jas gy­ve­ni­mas, o su iš­kvė­pi­mu bai­gia­si. Su­vo­ki­mas, kad kas aki­mir­ką vis­kas kei­čia­si, yra su­vo­ki­mas, jog vis­kas – tuš­tu­ma.

Vie­nuo­lis sa­ko, kad min­čių neį­si­leis­ti pa­de­da me­di­ta­ci­ja.

Žmo­nės dė­me­sį į sa­ve daž­niau­siai grą­ži­na tik prieš mir­tį, klaus­da­mi, kas aš. K. Mar­čiu­ly­nas sa­ko, kad to klaus­ti rei­kia anks­čiau.

„Pak­lau­sęs pa­jun­ti, kad gy­ve­ni­mas pa­si­kei­čia, šiur­pu­liu­kas ei­na. Iš­lais­vi­ni šir­dį. Ta­da su­vo­ki, kad tu – ir tas paukš­te­lis, ir la­pe­lis pa­va­sa­rį, ir žmo­gus, Af­ri­ko­je ken­čian­tis, vi­si esa­me bend­ri. Ta­da vi­sa­ta tam­pa ta­vo na­mais ir tu tam­pi dva­sin­gas, ne­skirs­tai žmo­nių“, – sa­kė vie­nuo­lis.

„At­gim­si de­be­sė­liu“, – at­sa­kė vie­nuo­lis jau­nuo­liui, pa­klau­su­siam, ar yra rein­kar­na­ci­ja. Jis sa­kė, kad ti­kė­ji­mas yra rei­ka­lin­gas, kad ieš­ko­tum kaž­ko dau­giau, ta­čiau ne­ga­li­ma juo ap­si­ri­bo­ti: „Nie­ka­da dau­giau ne­klausk šio klau­si­mo, nes tu jau esi ja­me.“