Baltų laidojimo papročiai: išlaikė per ilgus amžius sukurtus elementus, tikėjimus

Tradicijos

"Po nepasisekusio lietuvių puolimo Estijoje 1205 m. keturiasdešimt žuvusių karių našlių pasikorė.

Henrikas Latvis Livonijos kronikoje rašo: "Tai nenuostabu, nes jos tikėjo, kad labai greitai vėl bus su savo vyrais".

Tai tik vienas svetimtaučio istoriko pastebėjimas apie savitą senovės baltų mirties sampratą bei laidojimo papročius.

Lietuvių laidotuvių papročiai atskleidžiami remiantis archeologiniais, raštiniais, lingvistiniais ir etnografiniais duomenimis. Išskyrus etnografinius - pačius patikimiausius - duomenis, kiti minėti šaltiniai nėra gausūs ir išsamūs.

Raštiniai šaltiniai fragmentiški, aprašymai neišsamūs. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą.

Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki pastarųjų laikų.

Aukuras - kiekvienai šeimai

Net įvedus krikščionybę senovės baltai degindavo mirusiuosius.

Šis paprotys rytų baltų žemėse įsigalėjo nuo V-VI a., o kuršių žemėse - nuo X a.

Lietuvos didieji kunigaikščiai labai iškilmingai buvo deginami iki XIV a. pabaigos.

Antai Algirdas 1377 m. sudegintas su 18 karo žirgų miške į šiaurę nuo Vilniaus: "Jis buvo sudegintas su geriausiais žirgais, drabužiais, išpuoštais auksu, sujuostas pasidabruotu diržu, apsiaustas-mantija padabinta karoliais ir brangakmeniais".

Algirdo brolis Kęstutis panašiai palaidotas 1382 m.

Istorikas J. Dlugošas, rašęs XV a. pirmojoje pusėje, mini, kad kiekviena lietuvių šeima šventuosiuose miškuose turėjusi savo aukurą; ten degindavusi mirusius šeimos narius ir artimuosius su žirgais, balnais, brangiais drabužiais.

Prancūzų pasiuntinys Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lanoy), keliavęs po Kuršą 1413 m., mini buvus sektą, kurios nariai mirusiuosius degino ant ąžuolinių rąstų piramidžių netoli miškų su visais drabužiais, vertingiausiais papuošalais.

Archeologai, tyrinėdami kalvas ir miškelius, vadinamuosius alkus, duobėse ir židiniuose rado daug medžio anglių bei pelenų, o tarp jų - žmonių ir gyvulių kaulų, kalavijų ir kitų ginklų fragmentų įrankių bei apdegusių papuošalų.

Šermenų lenktynės

Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, keliavęs po aisčių (prūsų) žemes apie 880-890 m., paliko labai įdomų laidojimo papročių aprašymą. Jame minimas ilgas mirusiųjų laikymas iki deginimo.

"Aisčiai turi paprotį mirusį žmogų apie mėnesį ar du laikyti nedegintą, apsuptą giminių ir draugų. Karaliai ir kiti kilmingieji laikomi tuo ilgiau, kuo turtingesni, kartais namie jie guli nedeginti pusę metų.

Ir visą laiką, kol kūnas yra namie, geriama ir linksminamasi bei žaidžiama.

Nunešę kūną ant laužo, tą pačią dieną padalija likusį turtą į penkias ar šešias dalis, o kartais ir į daugiau, priklausomai nuo mirusiojo turtingumo.

Tada padeda didžiausią jo dalį apie mylią nuo miesto, paskui kitą, trečią dalį, kol visas turtas išdėstomas mylios atstumu.

Paskutinė dalis padedama arčiausiai miesto, kuriame guli mirusysis.

Tuomet už penkių ar šešių mylių nuo turto sušaukiami vyrai, turintys greičiausius žirgus. Eikliausio žirgo šeimininkas pirmas pasiekia didžiausią dalį.

Paskutiniajam paėmus mažiausią turto dalį, esančią arčiausiai miesto, visi išsiskirsto su turtais ir gali juos turėti.

Todėl greiti žirgai yra labai vertinami. Išsidaliję visą turtą, nuneša mirusįjį ir sudegina drauge su ginklais ir drabužiais. Beveik visas turtas būna išeikvojamas, kol mirusysis taip ilgai laikomas namie.

Ir dar aisčiai turi paprotį būtinai sudeginti žmones; jei kas randa nesudegusį kaulą, reikia mokėti didelę išpirką (gali būti sunku išsipirkti).

Tarp aisčių yra gentis, mokanti daryti šaltį, todėl užšaldytas lavonas gali ilgai gulėti ir negesti. Jei kas atneša du indus, pilnus alaus ar vandens, jie padaro, kad užšaltų, ar tai būtų vasara ar žiema".

Žinia apie mirtį - arkliui

Per ilgas laidojimo apeigas buvo raudama. Raudos istorijos šaltiniuose minimos nuo XIII amžiaus.

Per karus baltams reikėjo daug laiko apraudoti žuvusius karžygius ir sudeginti juos.

1210 m. per karą su Kalavijuočių ordinu kuršiai prie Rygos sustabdė mūšį trim dienoms "žuvusiems sudeginti ir apraudoti".

Apie ūkininko mirtį pirmiausia turi sužinoti jo arkliai ir galvijai, o apie bitininko - bitės. Jei jiems nepranešama, arkliai ir bitės taip pat žus. Be to, arklys negali vežti savo šeimininko į kapines, nes tada pats mirtų ar susirgtų.

Šie tikėjimai, išlikę iki XX a., yra paskutinieji žmogaus ir jo gyvulių gilaus ryšio liudininkai, o priešistoriniais laikais tikėta, kad gyvuliai keliauja į kitą pasaulį tarnauti savo šeimininkui.

Pirmaisiais m. e. amžiais prūsų žirgai buvo laidojami stati su visa apranga, paruošti joti.

Šermenų lenktynės

Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, keliavęs po aisčių (prūsų) žemes apie 880-890 m., paliko labai įdomų laidojimo papročių aprašymą. Jame minimas ilgas mirusiųjų laikymas iki deginimo.

"Aisčiai turi paprotį mirusį žmogų apie mėnesį ar du laikyti nedegintą, apsuptą giminių ir draugų. Karaliai ir kiti kilmingieji laikomi tuo ilgiau, kuo turtingesni, kartais namie jie guli nedeginti pusę metų. Ir visą laiką, kol kūnas yra namie, geriama ir linksminamasi bei žaidžiama.

Nunešę kūną ant laužo, tą pačią dieną padalija likusį turtą į penkias ar šešias dalis, o kartais ir į daugiau, priklausomai nuo mirusiojo turtingumo. Tada padeda didžiausią jo dalį apie mylią nuo miesto, paskui kitą, trečią dalį, kol visas turtas išdėstomas mylios atstumu.

Paskutinė dalis padedama arčiausiai miesto, kuriame guli mirusysis.

Tuomet už penkių ar šešių mylių nuo turto sušaukiami vyrai, turintys greičiausius žirgus. Eikliausio žirgo šeimininkas pirmas pasiekia didžiausią dalį.

Paskutiniajam paėmus mažiausią turto dalį, esančią arčiausiai miesto, visi išsiskirsto su turtais ir gali juos turėti. Todėl greiti žirgai yra labai vertinami. Išsidaliję visą turtą, nuneša mirusįjį ir sudegina drauge su ginklais ir drabužiais.

Beveik visas turtas būna išeikvojamas, kol mirusysis taip ilgai laikomas namie.

Ir dar aisčiai turi paprotį būtinai sudeginti žmones; jei kas randa nesudegusį kaulą, reikia mokėti didelę išpirką (gali būti sunku išsipirkti). Tarp aisčių yra gentis, mokanti daryti šaltį, todėl užšaldytas lavonas gali ilgai gulėti ir negesti. Jei kas atneša du indus, pilnus alaus ar vandens, jie padaro, kad užšaltų, ar tai būtų vasara ar žiema".

Šermenų lenktynės

Anglosaksų keliautojas Vulfstanas, keliavęs po aisčių (prūsų) žemes apie 880-890 m., paliko labai įdomų laidojimo papročių aprašymą. Jame minimas ilgas mirusiųjų laikymas iki deginimo.

"Aisčiai turi paprotį mirusį žmogų apie mėnesį ar du laikyti nedegintą, apsuptą giminių ir draugų. Karaliai ir kiti kilmingieji laikomi tuo ilgiau, kuo turtingesni, kartais namie jie guli nedeginti pusę metų. Ir visą laiką, kol kūnas yra namie, geriama ir linksminamasi bei žaidžiama.

Nunešę kūną ant laužo, tą pačią dieną padalija likusį turtą į penkias ar šešias dalis, o kartais ir į daugiau, priklausomai nuo mirusiojo turtingumo. Tada padeda didžiausią jo dalį apie mylią nuo miesto, paskui kitą, trečią dalį, kol visas turtas išdėstomas mylios atstumu.

Paskutinė dalis padedama arčiausiai miesto, kuriame guli mirusysis.

Tuomet už penkių ar šešių mylių nuo turto sušaukiami vyrai, turintys greičiausius žirgus. Eikliausio žirgo šeimininkas pirmas pasiekia didžiausią dalį.

Paskutiniajam paėmus mažiausią turto dalį, esančią arčiausiai miesto, visi išsiskirsto su turtais ir gali juos turėti. Todėl greiti žirgai yra labai vertinami. Išsidaliję visą turtą, nuneša mirusįjį ir sudegina drauge su ginklais ir drabužiais.

Beveik visas turtas būna išeikvojamas, kol mirusysis taip ilgai laikomas namie.

Ir dar aisčiai turi paprotį būtinai sudeginti žmones; jei kas randa nesudegusį kaulą, reikia mokėti didelę išpirką (gali būti sunku išsipirkti).

Tarp aisčių yra gentis, mokanti daryti šaltį, todėl užšaldytas lavonas gali ilgai gulėti ir negesti. Jei kas atneša du indus, pilnus alaus ar vandens, jie padaro, kad užšaltų, ar tai būtų vasara ar žiema".

Lengvai mirdavo

Metraštininkai aprašė žiaurias kovas, apgulimus Lietuvoje per užtrukusius Kryžiuočių ordino ir lietuvių karus ir dažnai stebėjosi, kaip lietuviai įstengia lengvai mirti.

Pats siaubingiausias įvykis buvo 1336 m. Pilėnų pilyje prie Nemuno. Kai lietuviai suprato, jog neišlaikys apgulimo, uždegė didelį laužą, sumetė į jį visus turtus ir brangenybes, nužudė savo žmonas ir vaikus, paskui kreipėsi į kunigaikštį Margirį, kad juos nužudytų.

Per apgulimą sena moteris kirviu nužudė šimtą vyrų, o kai priešai įsiveržė į pilį, ir pati nusižudė.

Žmonos išeidavo kartu

Daugelis priešistorinių kapų, kuriuose randama tuo pačiu metu palaidotus vyrą ir moterį, gali būti aiškinami kaip savanoriškas žmonos palaidojimas, mirus vyrui.

Mirusio karaliaus ar žemvaldžio buvo laidojama ne tik žmona, kiti šeimos nariai, bet ir tarnai bei mylimi vergai.

Krikščionybės platintojai draudė "laidojimą su žmonėmis".

Panašaus tikėjimo atgarsių yra išlikusių iki XX a. Mirus susižiedavusiai merginai ar vaikinui, laidojimo ceremonija būdavo lyg ir vestuvės, buvo dainuojamos vestuvinės dainos, net šokami šokiai, o miręs ir gyvas sužieduotiniai aprengiami vestuviniais drabužiais.

Buvo tikima, jog mirę giminės ir draugai taip pat dalyvauja vestuvėse. Mirusiojo apvesdinimas po mirties susijęs su tikėjimu, kad mirę nevedę neišgyveno jiems skirto laiko ir dalios, panašiai kaip nenatūralia mirtimi mirę žmonės.

Kadangi jie neišgyveno, kiek jiems skirta, grįžta, vaidenasi ir kenkia gyviesiems.

Vėlių kalneliai

Mirusiųjų vėlės toliau gyvena šeimos ir kaimo bendruomenės gyvenimą smėlio kalneliuose, "vėlių kalneliuose", kur turi savo namus, stalelius, uždengtus lininėmis staltiesėmis, ir suolelius. Į tą karalystę reikia įeiti pro vartelius: "Atkelk vėlių vartelius, atidaryk vėlių dureles",- sakoma raudoje.

Prie vartų yra vartininkė, kuriai reikia duoti maisto, kad atkeltų vartelius. Lietuvių ir latvių raudose bei mitologinėse dainose išlikę vaizdai rodo persikėlimą į gražų aptvertą dvarelį su varteliais, į švarią seklyčią, kur stovi stalelis ir suoleliai.

Priešistoriniai pilkapiai su akmenų ar medžio konstrukcijomis galbūt ir yra tie smėlio kalneliai su kambariais.

Greta mažybiškai apdainuoto smėlio kalnelio buvo tikima ir į statų, aukštą kalną, į kurį mirusysis turi įkopti. Dėl to turi pasirūpinti į kapą pasiimti gerus nagus arba pasinaudoti žvėrių nagais. Ant šio stataus kalno gyvena dievas, kuris susikviečia vėles.

Tačiau baltų tikėjimuose, be vėlės, dar yra siela - amžinoji gyvybės jėga, kuri neišeina iš žemės, neišskrenda paukščių taku į dausas, o persikūnija į medžius, gėles, gyvulius ar paukščius.

Iš mirštančio kūno ji išeina su kvapu, atodūsiu ir tučtuojau pereina į kitą gyvą kūną.

Vyrų dvasia dažniausiai persikūnija į ąžuolus, beržus, uosius, moterų - į egles ir liepas.

Be augalų, siela taip pat pereina į paukščius: moters - į gegutę ar antį, vyro - į sakalą, balandį, varną ar gaidį. Antkapiniuose paminkluose atsispindi tikėjimas į persikūnijimą. Nidos kapinėse iki dabar buvo išlikusių medinių paminklų, kuriuose galime atpažinti rupūžės pavidalą ar kojas, paukščius ir augalinius motyvus.

XVII a. rašytiniai šaltiniai mini, jog per mirusiųjų šventę prie kapo atvežamos arklio žarnos ir oda, kad tai padėtų mirusiajam parjoti namo.

Sugrįžtančių nusižudėlių buvo labai bijomasi, dėl to jiems paprastai nukirsdavo galvas ar juos persmeigdavo šermukšnine lazda.

Vėlės atsiskyrimas nereiškia mirusiojo ir gyvųjų fizinių ryšių nutraukimo. Vėlė toliau gyvena tą pati gyvenimą ir periodiškai lanko gyvuosius, o gyvieji palieka jai vietą prie stalo ir maitina.

Pagal www.salyj-kelio-jovaras.hostas.lt  parengė Jurga PETRONYTĖ