M. Švažienė buvo iš tos nedidelės tekstilininkų grupelės, kuri septintą dešimtmetį pradėjo formuoti dailiosios tekstilės meną. Menininkės kūryba įvertinta Lietuvos valstybine premija, jai suteiktas nusipelniusios meno veikėjos vardas. M. Švažienės tekstilė meniškai įprasmino daugiau kaip dvidešimties įvairių institucijų - mokslo, švietimo, administracinių įstaigų, ligoninių - erdves Vilniuje, Klaipėdoje, Trakuose, Visagine, Maskvoje, Ženevoje ir kitur.
M. Švažienė jautė kintantį laiką. Kurti ją įkvėpdavo ir skatino daugelis dalykų - muzika, fotografija, mokslo, technikos inovacijos. Jai norėjosi kurti greitai, veržliai, kitaip nei lig šiolei, todėl pradėjo austi storais siūlais, iškiliomis faktūromis, kartais su sizalio, sintetikos priedais. Dailininkė mena laikus, kai žaliavos pasirinkimas buvo skurdus, o siūlus tekstilininkai dažniausiai dažė patys (darbas ne iš lengvų ar malonių), nes siekė visad po ranka turėt jų kuo daugiau ir spalvingesnių.
Daugiau nei prieš dešimt metų M. Švažienė pradėjo tapyti. Kūrybą aliejumi ant popieriaus ji vadina nuotaikų paveikslais arba dienoraščio rašymu. Medžius, lapus, gėlių puokštes, savitus natiurmortus tapo neramiais spalvingais potėpiais, paslaptingos mėnulio šviesos nutviekstus nakties peizažus. Realius motyvus perkuria, neįprastai sugretina. Paveikslams paslapties suteikia keistas apšvietimas.
Dailininkė nepasigenda ypatingo grožio reginių - meninės idėjos kyla stebint net menkoje vandens balutėje žaidžiančius šviesos blyksnius. Metų laikai, paros kaita, kintanti vandens spalva, šviesos efektai, atmosferos pulsavimo iliuzija M. Švažienei yra labai svarbu. Tuo grindžiamas jos santykis su gamta ir Visata. Kaip ausdama gobelenus, taip ir tapydama, menininkė jaučiasi persmelkta kosminio pasaulio jaudulio ir noro įsiterpti į erdves ne tik mintimis, bet ir savo teptuku, ir mėgstama mėlyna spalva. Naujus kūrinius ji dažniau tapo skaidriais tonais, kartais naudoja sfumato techniką, suteikiančią paveikslams emocinio gyvumo. Paveikslų kompozicijas papildo įvairiomis geometrinėmis formomis, dažniausiai ratais, ratilais, lankais (tapo juos tvirtais, plokščiais potėpiais), kurie lyg simboliai išnyra stilizuotuose peizažuose.
Garbaus amžiaus menininkė kuria jaunatviškai, optimistiškai, spalvingai. Kaip ir anksčiau, nestokoja idėjų. Skirtingai nei dauguma tekstilininkų, nenusivylė gobeleno menu - kasmet žiemos laiku, kai tapybai stinga saulės, juos audžia, tik dabar plonesniais siūlais, gal kiek lėčiau, dar kruopščiau, stebindama mažų, tartum sulydytų spalvų plotelių tekstūrų įvairove.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą