"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. Praėjusiame dešimtmetyje klestėjusios uostamiesčio įrašų studijos "Arta Sound" prodiuseris, buvęs grupės "Trio DAV" narys Darius Kalinauskas po devynerių metų, praleistų JAV,
sugrįžo į gimtąją Klaipėdą su naujais kūrybiniais planais.
Devyniolikos įsidarbinęs Artūro Mejero įkurtoje įrašų studijoje "Arta Sound", D. Kalinauskas išmoko tuomet tik pavieniams žmonėms pažįstamų dalykų: programuoti, atlikti vadinamąjį garso suvedimą ir kitaip skaitmeniniu būdu gludinti bei šlifuoti į muziką įvilktas idėjas bei nuotaiką.
Ilgiau kaip dešimtmetį - iki pat 2000-ųjų - jis įrašinėjo savo bei kitų atlikėjų muziką, kūrė reklamas, kurį laiką rūpinosi "Balticum" televizijos vinjetėmis bei kultinės laidos "Viskas!" muzikiniu apipavidalinimu.
Grupė "Savaitgalis", Edmundas Kučinskas, Simonas Donskovas, tuomet Crazy Violette vardu vadinusis Violeta Jurkonienė-Sati, Deivydas Zvonkus ir Skirmantas Jutkonis su savo pirmaisiais projektais - tik keletas klaipėdiečių, kurių muzikinis kelias neapsiėjo be "Arta Sound" bei D. Kalinausko indėlio.
Popmuzikos industrijos priešaušriu atlikėjų pirmuosius kūrybinius žingsnius menantis garso įrašymo specialistas, gyvendamas už Atlanto, neapleido aistros muzikai ir noro įminti jos populiarumo paslaptis. Vienas oficialių įrodymų - prestižinio Berklio muzikos koledžo prodiusavimo kursų diplomas. Dabar D. Kalinausko planuose - darbas jau įrengtoje nuosavoje studijoje, įkurdintoje menininkus buriančiame "Memelio mieste", ir ambicingi kūrybiniai užmojai.
Ką jūsų karjeros pradžios laikais reiškė tuomet visai naujas žodis "prodiuseris"?
Pradėčiau nuo šių dienų - dabar prodiuserio darbas suvokiamas visai kitaip, nei anksčiau. Iš esmės kiekvienas, kuris moka groti ir dėlioti "semplus" kompiuteriu, jau yra prodiuseris, nes gali pats įsirašyti kokį nors kūrinį. Prieš gerus dvidešimt metų prodiuseris buvo tas, kuris mokėjo programuoti, naudotis aparatūra - muzikantai šito nemokėjo. Būdavo atlikėjų, už kuriuos reikėdavo sukurti visą muziką - jie atsinešdavo tik dainos žodžius. Buvo ir tokių - pavyzdžiui, D. Zvonkus - kurie susirašydavo visą partitūrą, ir man tereikėdavo spaudyti mygtukus. Gyvų instrumentų naudojimas įrašant popmuziką buvo retenybė. Mušamuosius, pučiamuosius simuliuodavo klavišiniais.
Be "Arta Sound", Klaipėdoje tuomet tebuvo grupės "Studija" įrašų studija, bet ši veikė daugiausia paties kolektyvo reikmėms. Taigi, galima sakyti, kurį laiką Klaipėdoje buvau vienintelis komercinis prodiuseris. Pačioje "Arta Sound" gyvavimo pradžioje studijoje dirbo gitaristas Artūras Chalikovas, vėliau čia plušėjo Žilvinas Liulys, Audrius Trakumas, mano kolega iš "Trio DAV" Artūras Judys.
Jautėtės reikšmingas?
Žinojau - jeigu kam reikėdavo garso įrašo, kreipdavosi į mane. Studija "Arta Sound" šioje rinkoje Klaipėdoje dominavo apie penkerius metus. Darbas apsimokėjo finansiškai. Aišku, dėl jaunumo apie ateitį tuomet nelabai galvojau - dabar tai gal būtų išsivystę į rimtesnį verslą, o tada tiesiog buvo pragyvenimo šaltinis. Studijos atmosfera nebuvo sterili, greičiau bohemiška. Čia buvo rūkoma, muzikantai "dėl nuotaikos" atsinešdavo kokį buteliuką. O ir apskritai žmonių ateidavo visokių. Kartą atėjo vyras, sako, noriu įrašyti dainą. Padainavo. Sakau, gerai, turite akordus? Ne, paaiškino, aš tik dainuoju, groti nemoku. Pritaikiau akordus, pasiūliau sukurti ir dainos įžangą. Klausia, o kas tai yra?.. Žodžiu, klientų buvo įvairiausių, o man tiesiog rūpėjo gerai atlikti savo darbą.
Muzikoje esate menininkas ar amatininkas?
Visiškai nesu linkęs į kraštutinumus ir visame kame stengiuosi atrasti aukso vidurį. Turiu daug kūrybinių idėjų, ir į pasaulį ketinu paleisti bent porą projektų. Kaip klausytojas, labai mėgstu visą Peter Gabriel kompaniją: Phil Collins, "Mike and The Mechanics", patinka "Pet Shop Boys", "A-ha", Freddie Mercury. Apskritai muzikoje mane labai domina naujas skambėjimas. Kai per radiją pasitaiko kas nors negirdėto, iškart klausausi ir dainos, ir skambesio, svarstau, kaip kūrėjai jį išgavo.
Kiekviena populiari grupė turi visiškai savitą skambesį - tarsi prieskonį, kuris leidžia klausytojui lengvai išskirti jos dainas iš šimtų kitų, kuris lemia, kad ji tampa mėgstama. Būtent dėl šios priežasties lengvai atskiriame "Depeche Mode" nuo "Roxette". Noriu pasiekti, kad prodiusuojamų grupių muzika būtų būtent tokia - su savu braižu.
Esate kilęs iš muzikalios šeimos?
Giminės muzikalūs, bet profesionalų nėra. Turiu priekaištų sovietinei švietimo sistemai, nes per jos nelankstumą neįgyvendinau užmojo tapti saksofonininku. Šito norėjau jau stodamas į muzikos mokyklą, tačiau pagal sovietinę planų sistemą mane paskyrė į birbynės klasę.
Po penkerių metų pasiprašiau, kad pervestų, bet man pasakė, kad jau nebegalima: "Esi birbynininkas." Įstojau į "šimkinę", po mėnesio nuėjau klausti dėl saksofono - pasakė, kad nebegalima visai, nes susigadinsiu birbynės pūtimo įgūdžius. Antrame kurse galėjome rinktis giminingą instrumentą, tačiau birbynininkams buvo priskirtos kanklės... Gali susidaryti įspūdis, kad nekenčiu birbynės, - juokiasi. - Tačiau taip nėra. Esu net įrašęs porą kūrinių birbyne - skamba fantastiškai. O ir pedagogai, kurie man dėstė, buvo puikūs. Bet mane visuomet traukė estrada.
Kai buvau šešiolikos, su draugu - amžiną atilsį Rolandu Janavičiumi - sukūrėme grupę "Utopija", kuri gyvavo porą metų ir tapo tiek jo, tiek mano debiutu popscenoje. Į respublikinį lygį neišplaukėme, bet Klaipėdoje be mūsų neapsieidavo nė viena diskoteka. Tuo metu mokytis skambinti gitara nebuvo populiaru, tad gitaristai buvo deficitas. Vertėmės su klavišiniais, grojome kažką panašaus į "synth pop", nesaldžią popmuziką. Vėliau drauge su broliais Artūru ir Valdu Judžiais susibūrėme į "Trio DAV". Ši grupė gyvavo apie penkerius metus. Labiau traukė "užkadrinis" darbas, o ne buvimas scenoje, tad susiklostė, jog pradėjau dirbti studijoje.
Kas pasirodė įdomu amerikiečių muzikinėje kultūroje?
Vienas labiausiai stulbinančių atradimų - nepaprastai dainingi žmonės. Beveik kiekvienas turi puikų balsą ir gali dainuoti viešai. Tikriausiai tai susiję su visais raiškios, laisvos kalbėsenos įpročiais - lietuviai, tarkime, kalba pašnibždomis, o amerikiečiai - garsiai ir aiškiai, todėl ir dainuoja gerai. JAV himno melodija - sudėtinga, ne visi ją išdainuotų, bet amerikiečiui tai jokia problema - beveik kiekvienas iš jų gali atlikti himną gerai intonuodamas. Jau iš pirmojo talentų šou "American Idol" turo imčiau kurį nors dalyvį ir burčiau su juo grupę, bet iš šou jis iškrenta, neatlaikęs konkurencijos.
Amerika - gitarų šalis: šį instrumentą rasi beveik kiekvienuose namuose. Skirtinguose JAV regionuose dominuoja skirtinga muzika, bet iš esmės valdo dvi alternatyvos - kantri arba juodoji muzika, hiphopas ir repas.
Didžiausių muzikos žvaigždžių koncertai vyksta čia pat, tačiau įėjimo kainos nemenkos, žinoma, priklauso nuo žvaigždės lygio ir paklausumo. Kita vertus, ten žmonėms įprasta, tarkime, pasiimti banko kreditą bilietui įsigyti.
Kaip vertinate dabartinę lietuviškos muzikos situaciją?
Grįžęs nerandu, kur jos pasiklausyti. Ar apskritai dar yra muzikos grupių? Kai kurios radijo stotys transliuoja lietuviškas dainas tarp užsienietiškų, na, dar gali naršyti socialiniuose tinkluose internete... O per televiziją daugiausia skamba užsienio šlagerių perdariniai. Taigi kol kas aiškaus situacijos vaizdo nesusidariau.
Valerija LEBEDEVA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą