E. Nekrošiaus "Giesmių giesmė" - aukštoji matematika

Praeitą savaitę Klaipėdos koncertų salėje parodytas vieno garsiausių Lietuvos teatro kūrėjų Eimunto Nekrošiaus režisuotas naujausias spektaklis "Giesmių giesmė" sukėlė sąmyšį ir prieštaringų publikos vertinimų.

Visame pasaulyje liaupsinama E. Nekrošiaus trupė Klaipėdoje nesulaukė aplodismentų audros, dauguma žiūrovų po spektaklio atrodė sumišę ir skubiai skirstėsi. Tačiau buvo ir tokių, kurie plojo atsistoję. Kas pavyko ir kas ne E. Nekrošiui "Giesmių giesmėje" diskutuoja Klaipėdos teatrologės Jūratė Grigaitienė, Gitana Gugevičiūtė-Valiukienė ir Salomėja Burneikaitė.

Jūratė Grigaitienė: Dažnai mūsų teatrai sutapatina literatūrą ir teatrą. E. Nekrošius kuria savo realybę iš daiktų, metaforų. Jam tekstas nebūtinas. E. Nekrošiaus spektakliai - tarsi rebusai. Man įdomu juos spręsti.

Gitana Gugevičiūtė-Valiukienė: X amžiaus žydų mąstytojas ir teologas Jakuba yra pasakęs: "Pasaulis nevertas tos dienos, kada buvo sukurta "Giesmių giesmė". Pats "Giesmių giesmės" tekstas - metafora. Šis poezijos šedevras, interpretuojamas kaip bažnyčios ir Dievo meilės alegorija.

Kam kurti metaforas metaforai? Kažkokia žaidimo terapija. Juo labiau, kad E. Nekrošiaus naudojama simbolika - pigi. Ką reiškia spektaklio pradžioje virš veikėjų galvų kabantis obuolys - net neanalizuojama. Visiems aišku, kad tai - nuodėmės simbolis. Kam reikalingas tas šou su dalgio sviedimu į publiką?

J. G.: Kažkada viename interviu režisierius E. Nekrošius yra pasakęs, kad jam nesvarbu, ką apie jį galvoja. Jam svarbu tai, ką jis nori pasakyti. Egzotiškos, pakylėtos "Giesmių giesmės" spektaklyje nėra. Aš pamačiau scenoje lietuvių valstiečių kaimą. Kaimo bernai, kaimo avys. Man patinka, kad E. Nekrošius atsikrato stereotipų.

G. G.: Aš E. Nekrošiaus spektaklyje pasigedau dieviškumo, nežemiškos meilės plevenimo, juntamo "Giesmių giesmėje".

J. G.: Taip, nes jis vaizduoja vaikišką, naivią meilę, net neseksualią.

Salomėja Burneikaitė: Mano nuomone, E. Nekrošiaus spektakliai tėra kontrapunktas originaliam kūriniui. Mes puikiai žinome K. Donelaičio "Metus", tačiau kelias valandas žiūrime keistus dalykus. Tas pats ir su "Giesmių giesme". Nepatyriau naujų dalykų.

Spektaklyje buvo graži scena su žvaigždėmis, su paukščiais, tačiau kalbėti apie visumą negalėčiau. Nėra E. Nekrošiaus pastatyme nė šešėlio meilės himnu vadinamos "Giesmių giesmės" energijos.

J. G.: Nesutinku. Visame spektaklyje įžvelgiau vientisą stilių, bronzinį medaus skonio švytėjimą. Man jis - tarsi meditacija. Man buvo malonu jį žiūrėti ir jausti. Mane žavi tai, kad E. Nekrošiaus spektakliuose nėra nė vieno atsitiktinio daiktelio. Viskas siejasi ir apgalvota iki smulkmenų. Tai aukštoji matematika, kur viskas suskaičiuota.

G. G.: Nekrošius turi savo metodiką, kuria puikiai manipuliuoja. Tačiau pažiūrėjusi daugiau jo spektaklių, aš jau nuspėju - kas bus ir man - neįdomu.

Taip, man išliks atmintyje kai kurios šio spektaklio scenos, nuostabūs reginiai, tačiau visuma paliko skaudulį, trūkumą širdyje.

J. G.: Ar tai blogai? Juk dailininkai taip pat laikosi savo atrasto stiliaus, tik temas varijuoja.

S. B.: Jau seniai girdžiu teatro žmones kuždantis, kad E. Nekrošius - išsisėmė, kad jo spektakliai - neįdomūs, tačiau pasakyti tai garsiai niekas nedrįsta. Tai - blogas tonas. Tai reiškia užsidėti neišmanėlio kaukę.

G. G.: "Giesmių giesmė" - idealus postmodernistinis spektaklis. Jam būdingi visi vienos vokiečių teatrologės išvardinti postmodernizmo bruožai - fragmentiškumas, neapibrėžtumas, montažas, karnavališkumas, atsitiktinė tvarka, formos atvirumas, santykio tarp laiko ir erdvės pokyčiai, subjekto išsisklaidymas, ribų nykimas, perėjimas nuo monizmo prie pliuralizmo, nuo reprezentacijos prie atlikimo, prie kūrinio savirefleksijos ir panašiai. Bet manęs tai nejaudina.

J. G.: Bet tai subtilus spektaklis. Jame nėra vulgarumo, pornografijos, žmogaus murdymo į purvą.

S. B.: Didžiausias šio spektaklio pranašumas, kad jis trunka dvi valandas, o ne keturias.

Užrašė Jurga PETRONYTĖ