Grynai lietuviškas nusikaltimas. Kokia Raimundo Banionio kaltė?

Kino ir teatro režisierius Raimundas Banionis rengiasi kurti televizijos serialą apie karalienę Barborą Radvilaitę ir svarsto, prasidės dėl to puolimas ar neprasidės. Juk jo sumanymas pastatyti filmą apie Žalgirio mūšį buvo užgniaužtas net gerai neįsibėgėjus. Jis sako: „Kai gynėm šio filmo sumanymą, vienas žinomas kritikas pasakė: jums garbė, kad neoperuojat žodžiais „patriotizmas“ ir „Lietuva“. Suprask, tai katastrofiški žodžiai, suprask, išpažinti meilę Lietuvai yra kone nusikaltimas.“

- Sakykit, koks režisierius nenorėtų statyti filmo apie Žalgirį? - karščiuojasi režisierius. - Atraskit jūs tą idiotą. Tik katastrofiško filmo nepastatyk, padaryk normalų ir įsirašysi į istoriją, kaip įsirašė Marijonas Giedrys, sukūręs „Herkų Mantą“...

- Tai kodėl lig šiol tokio filmo nėra?

- Iš baimės.

- Kokios? Medžiagos monumentalumo?

- Puolimų. Juk baisūs puolimai prasideda, kiekvienas, kuris gali įspirti, stengiasi įspirti. 2008 metais mūsų filmo „Žalgiris - geležies diena“ projektas buvo laimėjęs istorinio vaidybinio filmo konkursą, parengiamiesiems darbams jau buvo skirta 2 proc. planuojamo filmo biudžeto, tačiau žinote, kuo viskas baigėsi...

- Jis neteko nei finansavimo, nei politinio palaikymo, o režisierius buvo sulaukęs įtarimų dėl lėšų iššvaistymo ir scenarijaus nusavinimo. Tik šį pavasarį ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

- Trejus metus, kol vyko tyrimas ir buvo inkriminuojami finansiniai nusikaltimai, buvau kaltinamas, kad nuplagijavau scenarijų. Ką aš galiu nuplagijuot - istoriją? Vytautas Didysis pabėgo iš Krėvos? Pabėgo. Žalgirio mūšiui vadovavo? Vadovavo. Žinoma, ginčų dėl autorių teisių būna tiek visam pasauly, tiek Lietuvoje jie nėra naujiena: ir Grigorijus Kanovičius su Vytautu Žalakevičium teisėsi, ir Janina Lapinskaitė teisėsi, bet paprastai tokius ginčus sprendžia Administracinis teismas. Pati teismo tyrėja stebėjosi, kodėl mūsų atveju ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas baudžiamosios bylos kontekste. Tai reiškia, kad aš turėjau pasirašyt, jog nieko niekur viešumoje apie šitą istoriją nekalbėsiu. Trejus metus tylėjau ir trejus metus projektas stovėjo vietoje. Manau, kad toks ir buvo pagrindinis tikslas - jį sužlugdyti. Kodėl? Todėl, kad jis lietuviškas, - kitaip negaliu paaiškinti. Kai gynėm šį filmo sumanymą, vienas žinomas kritikas pasakė: jums garbė, kad neoperuojat žodžiais „patriotizmas“ ir „Lietuva“. Suprask, tai katastrofiški žodžiai (jie turėtų būt „europiniai“, universalūs), suprask, išpažinti meilę Lietuvai yra kone nusikaltimas. Jėzau, jūs pasižiūrėkit, kaip pasauly kitos tautos savimi didžiuojasi, kad ir tie patys amerikiečiai, nepamirštantys priminti, kas jie esą, o mes po kai kurių tėvynainių pastangų nuvykę į Vakarus apskritai norime nuslėpt, kad esame lietuviai. Juk turime asmenybių, į kurias norisi lygiuotis, viena iš tokių - Vytautas Didysis. O filmo apie jį sumanymas trejus metus žlugdytas, nors mes ir prieš trejus metus žinojom, kad teisminis tyrimas nieko nepeš, nes jokio nusikaltimo nepadarėm.

- O pinigai?

- Davė du procentus filmo biudžetui reikalingos sumos ir pradėjo reikalauti filmo. Kas gali už du procentus padaryti filmą? Jie suėjo parengiamiesiems darbams - scenarijui, maketams, kostiumų eskizams ir panašiai; pinigai nebuvo nei prigrobti, nei iššvaistyti, - tai visiškai įrodyta. Mes juk negaišuodami kibome į darbus. Kas galėjo pagalvoti, kad jie sužlugdys projektą ir viskas baigsis parengiamaisiais darbais. Man ir dabar neaišku, kam tai buvo naudinga. Tiesiog norėta sustabdyti, ir tiek. Suprasčiau dar, jei žmogus, kuris pavydi, kenkia tau, ima ir padaro pats, - tai būtų logiška kova už būvį, tačiau dabar niekas nieko nepadarė. Neturim tokio filmo ir kažkam labai gerai, kažkas džiaugiasi.

Dar du dalykai man labai baisūs šitoje istorijoje: viena, kad aktorius, kuris tuo metu vaidino mano seriale, rašė ant manęs skundą (iš kur toks stalinietiškas mentalitetas), ir antra - žmogus iš jo kompanijos dabar sėdi Seime. Ką žmogus su tokiais polinkiais veikia ten? Bijau, kad nieko gera.

- Banionis nėra kovotojas?

- Nežinau. Gal nesu. Esu, koks esu, man sunku spręst. Inteligentas negali eit draskyt gerklių ir rėkt, dieną dirbt, o vakare rašyti skundus, - dėl to jis ir inteligentas. Neseniai su žmona grįžom iš Italijos, ten lankėmės ir Uficių galerijoje, ir Padujoje, kur matėm Džoto (Giotto) originalus, ir dar daugybę pasaulinės kultūros vertybių ten matėme, daugybę gražių jos atspindžių, ir man ten bebūnant toptelėjo mintis: na, suprantu, mes su savo kultūra prieš juos esam mažiukai, na, tiesiog vėlyvoki istorijos vaikai, tačiau prisilietimas prie kultūros šedevrų juk turėtų gimdyti norą būti, daryti, kurti, dalyvauti kūrimo procese, tapti jo visaverte dalimi. Man keista, kad kažkam niežti pirštai naikinti savo kultūrą Lietuvoje, kitaip tariant, susinaikinti. Mes tik čia, savo aplinkoje, galime reikšti savastį, tik iš čia galime pasauliui pareikšti apie save. Esam atsidūrę tokioje skersapūtėje, kad niekaip negalime suvokti, iš kur mums pavojingiau - ar iš Rytų ateinantis vėjas, ar iš Vakarų, nes ir tie, ir tie turi savanaudiškų tikslų. Dėl to labai gaila ir apmaudu, kai matai didžiuojantis, kad pasiseka pasistaipyt svetimomis plunksnomis.

- Kaip visapusiškai ramstomame filme „Sangailės vasara“, kuris, regis, atstovaus Lietuvai užsienio filmų kategorijoje kovoje dėl „Oskaro“?

- Nemačiau jo, užtat vertinti negaliu. Bet gi tematika spekuliatyvi pasirinkta. Galima sakyt, jo režisierę Alantę Kavaliauskaitę aš ir atvedžiau į kiną; 1992 metais, būdama mokinukė, „Džiaze“ ji suvaidino pagrindinį vaidmenį, paskui išvažiavo į Prancūziją. O ką estai pristatė „Oskarui“, žinote? Meniškai stiprų filmą „1941“, kurį sukūrė jungtinėmis lėšomis. Lietuvoje ir valstybės atkūrimo šimtmečiui, rodos, nieko rimto nebus, pinigai bus išdalyti po truputį.

- Kaip manote: jeigu nėra tokio poreikio iš apačios, tai gal tikslas turėtų būti suformuotas iš viršaus?

- Žinoma. Ilgiuosi prezidento Algirdo Brazausko ryžto, kai jis pasakė: bus Valdovų rūmai, ir jie yra. Dabar valia diskutuot, kad kažkas padaryta šiaip anaip, ne taip, bet eini per miestą ir matai: jie stovi. Aš niekaip nesuprantu noro griaut; vienintelis griovimas, kurį galiu pateisint, yra griovimas turint tikslą griuvėsių vietoje pastatyt kažką geresnio, modernesnio, naujesnio, bet griovimas tik dėl sunaikinimo, kad ir kas tai būtų, ar Žaliojo tilto skulptūros, ar kas kita, yra barbarizmas. Žmonija kūrė ir geruoju, ir bloguoju istorijos periodu - jos architektūra, paminklai, literatūra, radęsi bet kokiu periodu, yra jos patirties, jos kultūrinio turto liudijimas... Baisiausia, kad negailint laiko paieškoms, ką kas ne taip kada pasakė ir panašiai, norima sunaikint ne tik materiją, bet ir autoritetus, jų atminimą. Štai pavyzdys, nesakau - asmeninis, nes mano tėvas Lietuvai reiškė daugiau, nei buvo tik tėvas. Pagal Nacionalinės kultūros ir meno premijos skyrimo nuostatus laureatų kūryba turi būti puoselėjama, įamžinamas jų atminimas ir t.t., bet kai kreipiausi į Kultūros tarybą dėl memorialinės lentos ant namo, kur jis gyveno daugiau kaip dešimt metų, finansavimo, nedavė nė cento.

- Paaiškino, kodėl?

- O jie nemotyvuoja, ne, ir viskas. Dėl Kultūros tarybos viskas aišku, tik dėl Kultūros tarybos kultūros - problema. Bet aš neprašau malonės - įrengsiu lentą privačių rėmėjų lėšomis - per tris dienas pavyko gauti jų pritarimą ir paramą.

- Ar šiandien ryžtumėtės kurti vaidybinį filmą apie Vytautą Didįjį?

- Tada viskas buvo apgalvota, bet gyvenimas eina, keičiasi, „katastrofiški“ kažkam atrodę žodžiai „Lietuva“, „patriotas“, matyt, šiandien atrodytų dar katastrofiškesni. Būtų dar sunkiau. Tektų susitaikyt su mintimi, jog tave gali persekiot už tai, kad nieko nusikalstama nesi padaręs. Kita vertus, šiandien tikriausiai nebesiryžčiau, nes filmo kūrimo kaštai padidėjo dvigubai.

- Taip ir išeina; tas, kuris galbūt abejingas nacionalinei kultūrai, remia šiuolaikinių (vakarietiškų) vertybių sklaidą, tas, kuris sukūrė vieną lietuviškiausių filmų „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, televizijoje suka serialą „Pavojingi jausmai“. Neliūdina tokia padėtis?

- Mane gi liūdina dėl to, kad „Vaikų iš Amerikos viešbučio“ juostos kopijos, kasmet dalyvaujančios dviejuose kino festivaliuose ir daugiau, yra smarkiai susidėvėjusios. Jų gana dažnai prašo festivalių organizatoriai, nes filmas, primenantis 1972 metų įvykius, kai susidegino Romas Kalanta, turi ne tik meninį, bet ir istorinį pamušalą, bet paskui labai raukosi dėl juostos kokybės. Šito filmo nereikia pirkti, nes jis statytas 1991 metais ir nebuvo perduotas Maskvai, bet jį restauruoti reikėtų. Nesu tikras, kad man asmeniškai reikėtų tuo pasirūpinti... Na, bet galiu pasakyti turįs paguodą - Panevėžio J.Miltinio dramos teatre repetuoju Romualdą Granauską: lig šiol teatre nestatęs nieko lietuviško, statau iš principo - kiekgi gali mus su purvais maišyt, tarsi nieko savo neturėtume. Tad matote, aš nepasiduodu, aš tebekovoju - ką tik su rašytoja Renata Šerelyte baigėm Barboros Radvilaitės scenarijų, dešimtą, paskutinę, seriją. Darbas yra manoji kova; vienas kitas dramaturginis ėjimas yra ir mano sugalvotas, nors scenarijaus pagrindas, žinoma, jos. Tai mano širdies atgaiva. Tai mano tikslas, dėl kurio gyvent - prasmė. Gal ir pavyks susukti filmą, jau atradome prodiuserius, jau apsižvalgėme natūros. Jei surasime rėmėjų Lenkijoje, gal pavyks gauti paramą ir iš Lietuvos.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“