Gyvenimo dramų atspindžiai – spalvų brydėse

Žinia apie centrą – iš laikraščio

"Lietuvių išeivijos laikraščiai parašė apie būsimąjį onkologijos centrą: buvo įdėti interviu su jo statytojais – broliu Benediktu ir Aldona Kerpyte, nurodyti ir jų telefonai. Pagalvojau, gal tame centre bus paveikslų galerija – galėčiau ir aš padovanoti savo darbų. Paskambinau A. Kerpytei: pirmiausiai susitariau dėl parodos Kretingos bažnyčioje“, - apie savo paveikslų kelią iš Niujorko į Kretingą kalbėjo 71-erių V. Krištolaitytė.

Į Kretingą ji atvežė 20 raiškiais spalvų potėpiais ir dramatiškomis laukimo, baimės bei nerimo būsenomis persmelktų paveikslų, kuriuos sukūrė per chemote-rapijos seansus.

Kovos su vėžiu išgyvenimai ir individualios nuojautos – lyg apnuoginti: tai perteikta ryškiais figūrų kontūrais, netikėtomis spalvų brydėmis ar lyg netyčia ištiškusiais dažų gniutulais.

Į dabartinę, kaip ir ankstesniąją, menininkės kūrybą vis atklysta ir vaikystės išgyvenimai – bolševikų nukankinto tėvo netektis, priverstinė emigracija į Vakarus bei tėviškės ilgesys.

"Kas ką nori, tas tą ir mato mano kūryboje“, - tikino menininkė, kurios kūryba – savotiškas dienoraštis, atspindintis jos gyvenimo vingius.

Menininkė tikino, jog pažinti save bei kovoti su liga jai padeda užsiėmimai garsioje meno terapijos mokykloje, veikiančioje jau 120 m. ir kuri yra pamėgta profesionalių dailininkų iš viso pasaulio.

Pirmasis piešinys - sniege

Per parodos atidarymą V. Krištolaitytė pirmiausia paprašė užgesinti ryškias šviesas, kurios, atviravo, jai primenančios ugnies blyksnius per bombardavimą 1944-ųjų rudenį, kada šeima traukėsi į Vakarus.

Kretingiškiams dailininkė pasakojo: "Tuomet man buvo 5 metai, ir aš gerai pamenu, kaip toje "kelionėje“ po vežimu močiutė mums virdavo sriubą iš miltų ir vandens. Šeimoje buvau vidurinioji: be manęs dar – brolis ir sesuo. Lageryje nupiešiau ir pirmąjį savo piešinį - žmogų sniege. Pamenu, už tvoros į sniegą nukrito man labai brangus žiedelis. Perlipti tvoros negaliu, o ir pasiskųsti nėra kam. Paėjau atokiau ir pagaliuku pradėjau piešti sniege žmogutį, - jam pasiguodžiau dėl netekties. Sukaukė sirena, staiga teko grįžti į baraką. Lauke pašvietė saulė, ir mano pirmasis piešinys sutirpo“.

V. Krištolaitytei buvo dešimt metų, kai jos šeima emigravo į Čikagą. Ten ji gyveno iki 24-erių, vėliau persikėlė į Niujorką.

Tapyti ją paskatino vienuolė kazimierietė, kuri per dailės pamokas pastebėjo įgimtus gebėjimus. Tapyba tapo ir V. Krištolaitytės gyvenimo duona: Ilinojaus universitete ji įgijo meno bakalauro išsilavinimą, vėliau Prato universitete įgijo magistro laipsnį. 1961- 1964 m. ji dėstė dailę Čikagos mokyklose.

"Keletą metų dirbau Bruklino juodaodžių mokyklose: tiems žmonėms atiduodavau ne tik sielą, bet ir pinigus, šelpdavau juos maistu“, - atviravo menininkė.

Pati V. Krištolaitytė savitu tapybišku braižu – ekspresionistiniais vaizdais bei portretais - netruko išgarsėti JAV: ji surengė personalinių parodų Čikagoje, Niujorke, Klyvlende, Toronte, Hatforde. Lietuvoje jos kūryba pirmąkart buvo pristatyta 1988 m. ir per du dešimtmečius jau pabuvojo daugelyje šalies galerijų.

"Pajūrio naujienos"