Hitų autorius pranašauja tradicinės muzikos saulėlydį

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie lietuviško pramogų verslo istoriją bei ryškiausias jos asmenybes. Kitą penktadienį, lapkričio 13-ąją, Klaipėdos Žvejų rūmuose rengiamas prodiuserinės kompanijos "Cactus" dešimtmečio koncertas "Legendos sugrįžta", kuriame į sceną žengs ir vienas produktyviausių lietuviškos
popmuzikos autorių, buvęs grupės "Savaitgalis" narys Žilvinas Liulys.

36-erių klaipėdiečio kasdienis darbas - kurti vis naujas melodijas ir tekstus. Jam įprasta pabudus naktį į diktofoną įsirašyti staiga šovusią muzikinę idėją arba frazę, o jo dukrytė užmiega tėčiui niūniuojant autorines lopšines.

Grupių "Savaitgalis", XXL, "Junior", "Mango", "Raketa", "Amberlife", "Širdelės", atlikėjo Andriaus Rimiškio dainų kūrėjas, "Exem", "Naktinių personų" ir kitų lietuviškos scenos pažibų muzikos aranžuotojas, iki šiol į pasaulį paleidęs per 200 dainų, mano, kad mums įprastų natų kombinacijų atsargos eina į pabaigą. O tuomet, jo nuomone, žmonija atras kitokių būdų pojūčiams veikti - pavyzdžiui, jungiant garsą, vaizdą, aromatą į mums kol kas neįsivaizduojamas raiškos formas.

Kada sukūrei pirmąją dainą?

Įvairių "dainuškų" prikurdavau dar būdamas trečiaklasis. Mano aplinkoje nebuvo nė vieno muzikanto, tačiau potraukis muzikai ėjo iš vidaus. Pamenu, kad su broliu, prisižiūrėję per televiziją Sopoto dainų festivalio koncertų, vietoje būgnų pasiėmę pagalves ir skambindami pianinu, žaisdavome ansamblį. Nuo antros klasės ėmiau lankyti muzikos mokyklą. Spėdavau tai suderinti su kiemo žaidimais ir vidurine, tačiau, pamenu, šeštoje klasėje norėjau muziką mesti. Mėnesį nelankiau pamokų, ir fortepijono mokytoja paragino suvokti atsakomybę bei mokslus vis dėlto baigti. Tai privertė atsitokėti.

Kaip atsirado kelią į populiariąją muziką tau atvėrusi grupė "Savaitgalis"?

Laisvalaikiu lankiau jaunimo klubą "Švyturys". Jis turėjo savo futbolo, teniso komandas, tad kilo sumanymas suburti ir muzikos ansamblį - iš valdiškų pinigų buvo galima įsigyti instrumentų. Vadovė pasiūlė man, aš prišnekinau du laiptinės kaimynus... Grojome roko pakraipos muziką, perdainuodavome "Hiperbolės" ir "Rondo" hitus. Pasigedę vadovavimo, pasikvietėme pora metų vyresnį Artūrą Tamošaitį, vėliau, kaip vokalistas, prisijungė Vaidas Vinks. Mūsų grupė vadinosi "Gama". Vėliau išsiskyrėme - mano kaimynai norėjo groti sunkesnę muziką, Vaidas su Artūru - lengvesnę. Aš prisijungiau prie pastarųjų.

Miglotai pamenu, kad, rinkdamiesi naują pavadinimą, tiesiog vardijome visus įmanomus žodžius. "Savaitgalį", berods, pasiūlė Artūras. Tuomet tai buvo nauja sąvoka, naujas žodis, kuris labiau siejosi su anglišku "weekend" nei su sovietinėmis "išeiginėmis". Buvau šešiolikos, kai surengėme pirmą koncertą.

Popmuzikos realijos anuomet tikriausiai gerokai skyrėsi nuo dabartinių?

Pirmąsias dainas įrašėme "stroikėje" - anuometiniuose Klaipėdos statybos tresto rūmuose ties dabartine Atgimimo aikšte. Ten buvo šiokia tokia studijėlė. Porąkart pagrojome jas Žvejų rūmų diskotekoje. Mus pastebėjo šios vadovas su draugu, pasisiūlė pasirūpinti kostiumais, įrašais ir rengti koncertus, "prastūmė" dainas į Lietuvos radiją. Taigi, ko gero, buvome pirmoji Lietuvoje prodiuserinė grupė.

Jokio pelno mes, jaunuoliai, troškę pasirodyti su savo muzika, nesitikėjome, tačiau gauti po 25 rublius už koncertą buvo smagu. Vėliau jau savarankiškai dirbome su pirmosiomis muzikinėmis firmomis, blaškėmės po 1992-1993 metų krizinę Lietuvą. Nešildomi kultūros namai ir viešbučiai, benzinas už talonus, miesteliai be jokių gyvybės ženklų - laikai buvo sunkūs. O pramogų rinka buvo visiškai tuščia, žmonės ryte rijo muziką. Įrašius dainą Mažeikiuose, jau per parą ji pasiekdavo Vilnių - viskas vyko mums dabar įprastais interneto tempais.

Bet pamažu visiems mums atsirado naujų interesų, o "Savaitgalį" palikome savieigai - tegul plaukia kaip pavyks. Kai pamatėme, kad jau ir nebeplaukia, veiklą nutraukėme ir dėl to visai nesikrimtome.

Kaip toliau rutuliojosi dainų kūrėjo karjera?

Pradėjau dirbti Artūro Mejero įkurtoje studijoje "Artasound", kurioje tuomet būrėsi visi Klaipėdos muzikantai. Viskas įsibėgėjo su XXL. Po gero pasisėdėjimo, naktį grįžę į studiją su Kryžiumi, Matu (Mindaugas Kazakevičius ir Matas Petrikas, grupės "Exem" nariai. - Aut. past.) ir Aidu Sindaru, kvailiodami įrašėme "Papartėlius". Kažkas mums pasakė, kad tai visai linksma, tad ėmėmės projekto. Aidas tapo jo vadybininku. Albumai sulaukė pasisekimo, kuris mus nustebino.

Dėl stilistikos nesivargindavome - pasiėmę naują "firminį" rinkinį, klausydavomės ir bandydavome perteikti užsienietiškos muzikos tendencijas, pridėdami jaunatviško sarkazmo.

Visuomet turėjau kūrybinę laisvę. Ir dabar, man dirbant su broliais Gintaru ir Mindaugu Bendžiais, daugių daugiausia apsitariame dėl bendros krypties, galbūt pasvarstome, kokia daina galėtų būti "topas", o kitką jau darau pats.

Ar dažnai pavyksta tai atspėti?

Dar prieš penkerius metus tai buvo gana lengva padaryti, dabar - nebe. Manau, todėl, kad Lietuvos muzikoje dabar daugiausia lemia ne daina, o viešumas - kiek rodaisi "telike", spaudos viršeliuose.

Kiek laiko ir kūrybinių pastangų reikia dainai parašyti?

Vienai dainai sukurti ir įrašyti turiu nuo savaitės iki mėnesio. Seniau būdavo, kad per naktį, kupini entuziazmo ir idėjų, įrašydavome po kelias. Kartais nereikia nieko daryti specialiai - tiesiog įgyvendini staiga šovusią idėją, kitąkart po dešimt kartų zulini tą pačią melodiją, perrašai žodžius ir vis tiek matai, kad išeina šlamštas. Tačiau su mūsų darbo tempais nėra galimybių laukti įkvėpimo.

Lietuvoje yra nusistovėję dainų įkainiai?

Prieš porą metų tokia sistema buvo susiformavusi, bet dabar viskas yra griuvę. Kiek suprantu, dabar autoriai patys siūlosi rašyti dainas atlikėjams ir grupėms, televizijos projektams, realybės šou. Jeigu dainos skamba per televiziją, tave maitina autorinės teisės.

Kuriam iš savo muzikinių projektų jauti daugiausia simpatijų?

Kiekvienas iš jų yra man artimas, kiekvieną malonu prisiminti. Ėjo laikas, būrėsi naujos grupės, drauge brendau ir aš. Muzikoje yra daug mano asmeninių išgyvenimų. Net ir banaliausioje popdainoje žodžiai ir skambesys atspindi gyvenimo realybę, kartais, žinoma, hiperbolizuotai. O mano brandžiausias kūrinys, manau, dar priešaky.

Ar teko girdėti priekaištų dėl dainų banalumo?

Dabar jų mažiau, o štai prieš dešimtmetį tarp "undergroundo" ir popmuzikos buvo itin aiškus susiskirstymas. Teko girdėti menkinant grupes, kurioms aš rašiau muziką. Kritiką priimu ir puikiausiai suprantu, kad tai nėra aukšto meninio lygio kūriniai su išliekamąja verte - kita vertus, ką gali žinoti, juk "Elektrėnų žiburius" puikiai žinome iki šiol... Yra dainų, sukurtų automatiškai, pagal vieną kurpalį. Tačiau visuomet stengiuosi į albumą įdėti bent vieną tokią, kuri artima man - nesvarbu, ar ji taps populiari, tai tiesiog mano paties dalelė.

Kas būtina gerai popdainai?

Įsimenama, lengvai niūniuojama - nesvarbu, ar turi klausą, ar ne, - melodija ir paprasti žodžiai. Bet ne visos dainos, sukurtos tokiu principu, būna populiarios. Tarkim, "skampai" pasižiūrėjo į muziką kitaip, ir juos priėmė, panašiai nutiko Jurgai Šeduikytei arba štai Mantui Jankavičiui, kurio "Čiuožki" klausosi visa Lietuva. Taigi hitų abėcėlė yra, bet vieningo recepto - ne.

Kuo ketini nustebinti klausytoją ir kokios svajonės suteikia kasdieniam darbui daugiau spalvų?

Labiau tikiuosi nustebinti pats save, - šypsosi. - Turiu svajonę parašyti muziką filmui. Tai būtų visai kitas laiptelis mano darbe, iššūkis, kurį priėmęs, save galėčiau nustebinti. O gal ir nusivilti.

Su kokia grupe labiausiai norėtum padirbėti kaip dainų autorius?

Gal neišaugau iš savo muzikinio skonio vaikystės, bet man būtų labiausiai įdomu padirbėti su norvegais "A-ha". Tai mano sielos muzika, su kuria užaugau, - šypsosi. - Tačiau tenka pripažinti, kad šansų jai išsipildyti nėra nei teorinių, nei faktinių, mat ši grupė iširo.

Valerija LEBEDEVA