- Kartą minėjai, kad prieš apsispręsdama vaidinti viename ar kitame filme žiūri, ar savo vaidmeniu galėsi ką nors svarbaus pasakyti. Ką norėjai pasakyti savo darbu filme "Aurora"?
- Matyt, būtų sąžininga pradėti nuo to, kad tų realizuojamų scenarijų Lietuvoje yra labai mažai ir jų, su pasiūlymu atlikti vaidmenį, esu skaičiusi panašiai tiek, kiek yra tekę vaidinti. Ir vis tik laimė, kad visi į rankas patekę scenarijai buvo neatsitiktinumas - kiekvieną jų laikiau vertu kino ekrano. Kai gavau pavartyti "Auroros" scenarijų - nemąsčiau apie tai, ką vaidmeniu galėčiau pasakyti, veikiau jaučiau, kad per pastarąjį gyvenimo etapą esu pažinusi tam tikrų emocinių būsenų, kurių dėka galiu mėginti kurti Aurorą.
- Kuo artimas tau buvo šis vaidmuo?
- Aurora gyvena ne materialiame pasaulyje. Veiksmas vyksta jos pasąmonėje. Tas gyvenimas emociniame lygmenyje, be laiko, be erdvės, tam tikras atsidavimas akimirkai - man neblogai pažįstamos būsenos.
- Kine filmuojiesi su tam tikromis pertraukomis. Tai pranašumas ar trūkumas?
- Po ilgos pertraukos pradėti visada labai sunku - nauji žmonės komandoje, emocijas kaip rentgenas skanuojanti kamera - kone veda į paniką. Tačiau praeina laiko, ir su visa komanda panyri į tam tikrą transą. Tada baimė dingsta.
- Niekada nejutai poreikio eiti studijuoti aktorystės?
- Ne, keletą metų mokiausi filosofijos, paskui ėmiau studijuoti kino vadybą. Baigiau tris kursus, dabar padariau kelių metų pertrauką. Augau šeimoje, kurioje labiausiai gerbiamas menas buvo muzika. Kino aš apskritai nepažinojau, bet po pirmo vizito filmavimo aikštelėje, kai man buvo vos 17 metų, pamenu, grįžau namo labai laiminga. Vieniems žmonės jų kelias yra aiškus nuo pat mažens, o aš tik tuomet supratau, kad kinas yra sritis, kurioje noriu augti. Iki tol nebuvau net mačiusi nė vieno doro filmo.
- Savo pirmą rimtą vaidmenį gavai dėl to, kad tave pastebėjo kavinėje. Apie tokias istorijas filmai kuriami. Tavo manymu, tai likimas?
- Šią keistą pradžią išties laikau likimo dovana, juolab, kad tas netikėtas vaidmuo kine galiausiai gana kardinaliai pakoregavo tiek mano pasaulėžiūrą, tiek ateities planus.
- Tave kada nors traukė vaidinti teatre?
- Manau, kad teatras iš aktorių reikalauja visapusiškumo, kurio neturiu, jau nekalbant apie tai, kad nesu scenos žmogus, neturiu įgimto poreikio vaidinti, būti dėmesio centre. Tai, kad sugebu šį bei tą suvaidinti kine, yra nemažas režisierių nuopelnas ir jų sunkus darbas. Kalbant apie profesionalią aktorystę, nelinkėčiau savęs teatro režisieriui, nes aš jam kainuočiau per daug laiko ir vargo.
- Ar ilgam susigyveni su vaidmeniu?
- Anksčiau atrodė, kad personažas išnyksta kartu su filmavimo pabaiga, bet laikui bėgant pastebiu, kad mane negrįžtamai pakeitė kiekvienas filmas, ir su personažais tam tikra prasme tenka susidraugauti amžiams.
- Kuo tave praturtino Auroros vaidmuo?
- Atsirado toks ryškus kiekis fatališkumo, su kuriuo dabar bandau susigyventi ir jausti jo ribas. Prieš tai to nebuvo, dabar atkasiau jį ir nebeišeina užkasti. (Šypsosi.)
- Filme "Aurora" tau teko skustis plikai galvą. Tai buvo iššūkis?
- Taip, bet man jie patinka.
- Kaip šiuo metu esi susijusi su kinu?
- Dabar peršokau į kitą kameros pusę, dirbu kaip prodiuserė. Kol kas turiu daugiau komercinių projektų, tačiau dirbu su puikiais žmonėmis, kurie myli kiną ir išmano jo gamybą, tad ateityje tikimės plačiau aprėpti ir kino projektų gamybą.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
Rašyti komentarą