Prūsijos ir jūrininkų sostinė
Kęstutis DEMERECKAS, "Libra Memelensis" spaustuvės vadovas, knygų leidėjas, istorikas
Klaipėda - jūrininkų miestas nuo pat įkūrimo. Apie proletariatą, kuris sietinas su pramonės išsivystymu, čia kalbėti nėra pagrindo. Klaipėdoje XIX a. pab.- XX a. pr. pramonės įmonių buvo labai nedaug. Tik po 1923 m., kai Lietuva atgavo Klaipėdos kraštą, čia prasidėjo didysis pramonės augimas, trukęs vos 16 metų. Po Antrojo pasaulinio karo miestas vėl tapo jūrininkų sostine. Įkurtas didžiulis žvejybos kompleksas, bet žvejai - tikrai ne proletarai. Jie turėjo galimybę pamatyti pasaulį už geležinės sienos. Todėl ir kultūrinis ryšys su visu pasauliu Klaipėdoje buvo ryškesnis.
Sovietinė Klaipėda buvo kuriama kaip internacionalinis miestas, kurio moto buvo "tautų draugystė". Čia turėjo užaugti tikras homo sovieticus. Tačiau taip neatsitiko - tam lemiamą įtaką turėjo Klaipėdos konservatorijos įkūrimas, jos absolventų darbai ir siekiai.
Aukštosios mokyklos, aštuntajame dešimtmetyje pritraukusios daugybę abiturientų iš visos šalies, prikėlė Klaipėdą naujam gyvenimui. Tai bene didžiausias viso regiono kultūros ženklas. Po to atsirado Lietuvos jūrų muziejus, Laikrodžių muziejus, kariljonas, atgimė teatras.
Didžiausia mūsų vertybė - restauruotas senamiestis, atkuriama pilis ir gynybinis Jono kalnelio kompleksas. Didžiausias praradimas - bažnyčios. Šiandien miestas atplaukiantiems svečiams atrodo kaip invalidas be bažnyčių bokštų, kuriuos galime pamatyti tik senuose atvirukuose.
Būtina atkurti vieną žymiausių Šv. Jono bažnyčią. Jos bokštas ir apžvalgos aikštelė miesto širdyje būtų svarbiausias lankytinas objektas.
Kultūra remiasi savivaldybės, vyriausybės dėmesiu, bet labai jo mažai skiria Klaipėdos uostas, vienintelis jos naudotojas. Netolimoje praeityje buvo atvirkščiai: kultūros nešėjas miestui buvo Klaipėdos uostas, o naudotojas - miesto magistratas. Šiandien uostas yra išlaikytinis su pilnomis kišenėmis pinigų, nežinantis, kur juos pakasti, ką dar pagilinti. Sunaikinami arba ruošiami sunaikinimui jūrinės kultūros paveldo objektai. Taip neturėtų būti. Kad ir Šv. Jono bažnyčia, daugelį metų tarnavusi uosto reikmėms kaip navigacijos ženklas, orientyras, kartografijos taškas. Ją atstatant ypatingą vietą turėtų užimti Valstybinio jūrų uosto direkcija, nes uostas yra antroji lygiavertė miesto dalis. Pravartu apie tai kalbėti, kai susidarė unikali situacija - uosto ir miesto, ir net ministerijos vadovai yra miesto patriotai.
Kita labai svarbi vertybė - karališkojo miesto privilegijos perkeltine prasme. Vengiame minėti karališkojo miesto 200 metų jubiliejų, nenorime priimti žymiausios Europoje karališkosios šeimos reliktų, nebėra Luizės gatvės, Luizės skvero, Tauralaukio istorinio parko su paminklu karalienei, pagaliau visiškai nesuprantame fakto, kad Klaipėda buvo visos Prūsijos sostinė. Europos kultūrinėje erdvėje tai - nonsensas.
Paraginčiau miesto kultūros kūrėjus, tuos, kurie skirsto kultūrai pinigus, neišmėtyti jų kokio naujo ženklo kūrimui, bet sukviesti aktyvią visuomenę pokalbio apie tai, kokios kultūros mums šiandien reikia, ką pamiršome ir neišsaugojome, ką dar galime prikelti ir didžiuotis.
Pasigendu valdžios pastangų reprezentuoti Klaipėdą parodose, konferencijose ir valstybiniuose renginiuose. Galiu tik apgailestauti, kokią progą praleidžiame neskatindami ir neremdami Klaipėdos leidyklų pristatymo kasmetinėje Vilniaus knygų mugėje, Frankfurto knygų mugėje. Mes turime ką parodyti, kuo didžiuotis.
Valstybingumo pamatas
Gytis PADEGIMAS, režisierius, teatro pedagogas
Man, kaip žmogui, į Klaipėdą atvažiavusiam iš kitos Lietuvos dalies, visada buvo įdomus tas unikalus mažalietuviškas ir vokiškas paveldas. Paskutiniuoju metu pas mus buvo vertinama valstietiškoji kultūra, ant kurios kūrėsi nepriklausoma Lietuva tarpukariu. Ir tai, kad šiuo metu sugebame reflektuoti ir vokišką, lenkišką ir žydišką paveldą bei dvarų kultūrą, man atrodo labai vertinga. Bet Klaipėdos unikalumas tiek sunaikintas, kad susidaro įspūdis, jog norima tą vokišką paveldą ištrinti, tarsi jo ir nebuvo, dėl to tie raudonų plytų statiniai vis griaunami, trupinami. Kita vertus, džiugu, jog pasirodo publikacijų, į mūsų dėmesio lauką įeina karalienė Luizė.
Minint Kultūros dieną yra labai svarbu pajusti, kad kultūra - kaip oras, vanduo ir duona, ja viskas paremta. Kartais būna, kad tautos neturi valstybės, bankų ar parlamento, bet jeigu jos nori išlikti, privalo turėti kultūrą.
Jeigu jau ji ištrinta, nelieka jokio šanso; kultūra yra valstybingumo ir atskiro individo, tautos egzistavimo pamatas. Jeigu šis pamatas skursta, visas pastatas irs ir grius. Todėl mes visais aspektais turime stiprinti kultūrinę savimonę.
Man kultūrinio peno Klaipėdoje teikia koncertai, nepaprastai patinka Prano Domšaičio galerija, ir gaila, kad daugelis net netoli jos gyvenančių ten niekada nebuvo. Taip pat ir Parodų rūmai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Laikrodžių muziejus, kur vyksta fantastiškos parodos. Visada sekmadieniais pasiklausau kariljono, jeigu lyja - tarpuvartėje. Kultūrinės erdvės man teikia gyvybinių jėgų, noro būti ir kažką pačiam daryti.
Esu sakęs, kad režisieriaus misija - kurti bendruomenę. Režisieriaus Povilo Gaidžio kursas sėkmingai dirba Klaipėdos dramos teatre. Mano studentas Mikalojus Urbonas, garsaus anksti išėjusio fotomenininko Raimundo Urbono sūnus, Kauno teatre suvaidino mano režisuotame spektaklyje "JAH" jauną J. A. Herbačiauską. Aidas Matutis gauna trečią pagrindinį vaidmenį Šiaulių teatre. Agnė Banytė tik ką grįžo iš Airijos ir apsigyveno Jurbarke, jo kultūros centre surinko šimtą vaikų ir dirba su jais.
Mieste yra studijuojančių režisūrą ir aktorinį meistriškumą perteklius, tegu jie tik nešdinasi kuo toliau iš Klaipėdos; nesąmonė, kad baigę mokslus čia, turėtų trintis tose pačiose gatvėse ar dirbti oficiantais. Jie turi pasklisti po visą Lietuvą, kas per separatizmas, nebūkime klaipėdietiškai uždari.
O aš labai laimingas, kad mano šimtajame spektaklyje Kaune vaidino didžioji aktorių dalis, įvairių kartų, man pavyko sukurti bendruomenę. Vedu įvairius mokymus, konsoliduodamas Kauno akademinę bendruomenę, netrukus dirbsiu Klaipėdos M. Gorkio mokykloje, kur vyks vaikų mėgėjų teatrų festivalis. Tik žmonių bendrumas, solidarumas yra pagrindas kurti kultūrą ir ją išlaikyti. Atskiras kūrėjas gali užsiimti menine raiška, bet jeigu nėra sklaidos per visuomenę, kūryba lieka hermetiška ir netampa bendros kultūros apytakos dalimi.
Herakliai, mėžiantys arklides
Gintaras GRAUJAUSKAS, rašytojas, poetas, dramaturgas
Kaip ir visoje Lietuvoje, Klaipėdoje atmosfera labiau antikultūrinė. Daugumos kultūrinius poreikius visiškai patenkina "Akropolis" ir televizorius.
Ryškiausios kultūros vertybės? Spindulingai ryškių nelabai matyti, bet apskritai - kiekvienas kultūringas, civilizuotas žmogus, kuris randa savyje jėgų neemigruoti į Vilnių ar Londoną, o būti čia, dirbti savo darbą, yra didžiulė vertybė. Lietuvos kultūrininkai - herakliai, kasdien mėginantys išmėžti pristovėtas Augijo arklides.
Aš Klaipėdoje jaučiuosi visai gerai. Dėmesio pakanka - esu truputį atskalūnas, gal net kartais - sociofobas, tad gyventi Europos pakraštyje, provincijoje prie jūros, anot Brodskio, man tinka. Kaip garsinu savo miestą? Kartkartėmis parašau ką nors jam ir apie jį. Kartais prie mano pavardės užsienietiškame kataloge skliausteliuose prirašo: Lietuva, Klaipėda. O šiaip esu jos dalis. Intelektualinio peno man vis mažiau reikia; atgailauju už persivalgymo nuodėmę, pasninkauju.
Idant išjudintume nusistovėjusius vandenis, reikėtų kultūrinės terpės - kad šis tas reikšmingo vyktų, reikia kritinės masės žmonių su natūraliu, neapsimestiniu kultūros poreikiu. Kol kas jos Klaipėdoje nematau.
Užuomazgų buvo prieš geras dvi dešimtis metų. Buvo daugybė jaunų, smalsių, gyvų žmonių. Jie išvažinėjo, emigravo, mirė, dingo, paseno. Gal ir aš senstu, bet, žiūrėdamas į jaunus žmones, akyse matau apatiją ir neviltį. Geriausiu atveju - godų blizgesį, kai kalba pasisuka apie pinigus. O institucijos ir klubai - visa tai gerai, tačiau primena dirbtinį kvėpavimą pernykščiam skenduoliui. Kaip tas didysis senamiesčio gelbėjimo planas: kol ten plūdo vokiečių turistai, tiems gelbėtojams kažkodėl nerūpėjo nei senamiestis, nei klaipėdiečiai. Kai turistų srautas sunyko, ėmėsi gelbėti. Ne senamiestį, blaiviau pagalvojus, o savo žlungantį verslą. Tiek čia to altruizmo...
Žinau, dauguma klaipėdiečių labai myli savo miestą, todėl esu nuosaikus optimistas: manau, Klaipėda suklestės, tik dar nelabai greit.
Poetai nepamiršo renginių Girulių Juodojoje tvirtovėje, tik pavargo trise už tūkstantį litų paramos organizuoti festivalį visos Lietuvos poetams, ir dar kažkokiu biblijiniu stebuklu net sumokėti atvažiavusiems kelionpinigius.
Iš pavyzdžių, kaip kultūringai gyventi, turbūt labiausiai įstrigęs Kryras Škotijoje, kur ne per seniausiai buvau su muzikuojančiais poetais, škotais ir islandais. Ten buvusioje avių fermoje įsteigti menininkų namai - su darbo kabinetais, garso įrašų studija, sale. Tų namų šeimininkė pasakojo turėjusi neatsargumo pasiskųsti kaimynui ūkininkui, jog salėje nėra fortepijono. Avių augintojas nupirko ir padovanojo koncertinį rojalį. Ir ne šiaip kokį - rojalių ferarį - "Steinway". O mūsų viešnagei baigiantis buvo suplanuotas koncertas su skaitymais. Pradėjome klausinėti, kas jo klausys, kai aplink mylių mylios vien avių augintojų ūkiai ir mažutėliai kaimeliai? Suvažiavo vilkstinė prašmatnių visureigių. Tie patys avių augintojai. Štai jums ir "tūsas", ir "prikolas", ir kultūra.
Mūsų Jūros šventėms trūksta visko, išskyrus alų ir sausumos jūreivius dryžom akim. Ne veltui nemaža dalis klaipėdiečių tomis dienomis gėdingai sprunka iš miesto, nelyg nuo totorių mongolų antplūdžio. Iš tiesų Jūros šventė - ne jūrininkams, o prekybininkams. Sąžiningiau ją būtų vadinti Tarptautine prekybininkų diena.
Džiazo festivalis - vienas tų reiškinių, kuriais galime pelnytai didžiuotis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Kodėl nesurengus Klaipėdoje kad ir pirmojo pasaulyje obertoninio dainavimo festivalio - su tuviais, jakutais, mongolais, inuitais, eskimais, gal net pačia Saincho Namčiak? Juk Etnokultūros centro kiemelyje jau koncertavo tuviai. Apskritai Klaipėdai labiausiai trūksta ambicijų, užmojų ir vizijų - tegu kiek beprotiškų, bet didingų.
Kultūrai reikia auditorijos
Neringa BUMBLIENĖ, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodų kuratorė
Šiais metais KKKC skelbė atranką į "Jaunųjų Europos kūrėjų" 2011-2013 metų bienalę. Buvome maloniai nustebinti, nes sulaukėme gausaus dalyvių būrio. Liūdna tik tai, kad į atrankinę parodą pateko vos du Klaipėdos regione gyvenantys menininkai. Viena priežasčių, manau, ta, kad uostamiestyje nėra profesionaliai menininkus ruošiančių aukštųjų mokyklų. Tiesa, yra Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedra, tačiau ji rengia dizainerius. Baigusieji šias studijas parengti dirbti reklamos, baldų ar interjero projektavimo agentūroje, bet kažin ar pakanka žinių kurti šiuolaikinį meną. Tiesa, tai gali būti pradžia, ir studentai, turintys meno istorijos, estetinių žinių, gali savarankiškai domėtis ir tobulėti. Tai ilgesnis kelias, bet - kelias. Šitaip susiformavo keletas ryškių menininkų. Pavyzdys - Gytis Skudžinskas, iki šiol aktyviai kuriantis uostamiestyje, o savo darbus eksponuojantys kituose šalies miestuose ir užsienyje.
Yra įsikūrusi ir Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedra, tačiau ją baigę studentai kažkur prapuola, ryškesnių kūrybinių proveržių nepastebėta. Galbūt situaciją pakeis KKKC katedros studentams suteikta galimybė kurti ir eksponuoti savo darbus centro Meno kiemo galerijoje. Tai galimybė, stimulas būti kartu tarp aktyviai kuriančių, dalintis idėjomis, pristatyti savo meną plačiau, išgirsti kritiką.
Iš esmės šiandien Klaipėdoje aktyviau kuria vos vienas kitas jaunas menininkas bei aktyvi Meno kūrėjų sąjunga, kurios meno projektai, renginiai Klaipėdoje matomi ir pastebimi. Uostamiestis turi savo specifiką; būdamas toli nuo sostinės pagauna tendencingų vėjų iš ten, tačiau kuriasi ir alternatyvūs požiūriai, kūrybinės iniciatyvos.
Pradedančiajam jaunam autoriui Klaipėdoje nesunku būti pastebėtam, tačiau iš nedidelės jų saujelės nesiformuoja kritinė masė, nėra aršios konkurencijos, nekyla karštų diskusijų apie tai, kas, kodėl ir kaip vyksta.
Todėl kartais kūrėjai jaučiasi vieniši tarsi plyname lauke, dairosi į didesnius miestus ar svečias šalis. Aktyvaus vietinio meninio gyvenimo nebuvimas nepajėgus įsukti platesnių gyventojų sluoksnių susidomėjimo. Juk jei nuolatos veiktų gausios gretos kūrėjų, atsirastų besidominčių jų veikla, nuolatiniai renginiai įkvėptų dar tik pradedančius kurti, gal atsirastų daugiau rašančių ir kritikuojančių ar komentuojančių tuos procesus. Taip įsisuktų ratas, riedantis kaip sniego gniūžtė, įtrauktų vis daugiau kūrybingų žmonių.
Atsiranda ir naujų iniciatyvų: susikūrė VšĮ "T.E.M.A", "Švyturio menų dokas", kurių renginiai praturtina kultūrinį gyvenimą. KKKC į savo projektus stengiasi įtraukti naujus autorius, nuolat vyksta edukaciniai užsiėmimai, ekskursijos po parodas, idant jaunas žmogus būtų kuo arčiau meno, mokėtų jį suprasti, pajausti. Reikia ne tik menininkų, bet ir auditorijos, kuriai tas menas būtų reikalingas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą