Kodėl užverčiamas pianino dangtis

Šiomis dienomis netradicinė mūsų mokyklos ugdymo samprata turėtų būti svarstoma Švietimo ir mokslo ministerijos bendrojo ugdymo taryboje. Tikimės įteisinti savo savitą mokyklos modelį respublikos mastu Arvydas GIRDZIJAUSKAS, Vydūno vidurinės mokyklos direktorius Kai tėvai pasako vaikui, jog jis privalo ugdyti savo gebėjimus, o pakeliui dar pasitaiko ne itin lankstus pedagogas, kuris nesistengia, kad vaikas patirtų gražesnių įspūdžių, po tokių meninio poveikio "skiepų" baigus mokyklą dažnai visam laikui užverčiamas pianino dangtis, smuiko futliaras ar natos Vaikai turi išmokti muziką, meną naudoti ne tik kaip foną, pasilinksminimą, laiko praleidimą, bet kaip reiškinį, kuris reflektuojamas, vertinamas, apmąstomas

"Muzikinė veikla nėra panacėja nuo visų ligų, tačiau meninis ugdymas palieka ryškų pėdsaką vaiko mąstyme, įžvalgose, vertybiniuose nuostatuose", - sakė Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos direktorius, socialinių mokslų daktaras, chorvedys Arvydas Girdzijauskas, kurio disertaciją Vokietijos leidykla "Lambert" išleido knyga anglų kalba "Music And Moral culture".

Jūsų mokykla unikali tuo, jog pavyko išvengti valstybinės reformos ir pversti ją gimnazija.

Šiuo metu dar svarstomi mūsų mokyklos reikalai, perspektyvos. Ji buvo įkurta kaip specifinė mokykla, kuri siekia menine veikla ugdyti žmogiškas savybes bei vertybes. Ši veikla turi būti nuosekli ir ilgalaikė. Mums iš tiesų pavyko pasiekti neblogų rezultatų, kuriant savitą mokyklos kultūrą ir saugią aplinką, darnius santykius. Su savo mokiniais mes esam draugai ir kolegos, išvengiame priešiškumo ir konfrontacijos, kurių dažnai pasitaiko mokyklose. Kartais pedagoginiai tyrimai rodo, kad 70-80 proc. mokinių ir mokytojų regi kitą pusę kaip priešus ar kankintojus, neigiamus personažus. Kantriai puoselėjami daugelį metų, mūsų santykiai humaniški ir pagarbūs.

Mums pavyko pasiekti poveikį mokinio asmenybei, jo vertybinėms nuostatoms, ugdant kultūringą, kūrybišką žmogų. Tai paskatino ir Klaipėdos savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vadovus padėti mums išsaugoti šią struktūrą. Šiomis dienomis netradicinė mūsų mokyklos ugdymo samprata turėtų būti svarstoma Švietimo ir mokslo ministerijos bendro ugdymo taryboje. Tikimės įteisinti savo savitą mokyklos modelį šalies mastu.

Kaip vyksta ugdymas, kuo skiriatės nuo menų gimnazijos?

M. K. Čiurlionio, E. Balsio menų gimnazijos turi konkretų tikslą - ruošti pianistus, dainininkus, muzikos teoretikus. Mes nesiekiame mokiniams suteikti specialybės, nerengiame jų būsimam menininko darbui. Mūsų tikslas - panaudoti meną kaip ugdymo priemonę, išplečiančią santykį su kultūros vertybėmis, suprasti meną, suteikti galimybę pritaikyti meno kūrinius savo gyvenime. Tiesa, kartais mūsų mokiniai renkasi meno studijas.

Ką jūsų mokiniai kuria patys?

Dainas, dailės kūrinius, spektaklius, muzikos ansamblius - jau turime penkis chorus, ne vieną populiariosios muzikos ir šokių grupę, poetines kompozicijas, projektus, akcijas. Labai populiarios pilietiškumo akcijos - už ekologišką aplinką, darnius santykius, prieš smurtą ir patyčias. Dažnai galima sutikti "vydūniečius" dalijant skrajutes; galbūt įkyru, bet atkreipia dėmesį į kurią nors visuomenės bėdą.

Disertacijos temą "Vyresniųjų mokinių dorovinės kultūros ugdymas menine veikla" pasirinkote neatsitiktinai.

Tai susiję su mūsų mokykla, nes ir mokyklos steigimą pradėjau stengdamasis įgyvendinti berniukų choro "Ąžuoliukas" šviesaus atminimo vadovo Hermano Perelšteino teiginį, kad dainuojantys vaikai gauna daug daugiau negu tie, kurie šioje veikloje nedalyvauja. Mums mėgdavo kartoti: "Jūs nesuprantat, kiek jūs čia praturtėjate." Jis turėjo galvoje ne tik dainavimą kaip procesą, bet ir dalyvavimą ryškių klasikos kūrinių pastatymuose: mes esame "Ąžuoliuke" dainavę Haidno, Hendelio oratorijas - su žymiais dirigentais S. Sondeckiu, J. Alekna, S. Domarku bei simfoniniais orkestrais.

Šie vaikai išties skiriasi nuo bendraamžių, ir man nedavė ramybės klausimas, kuo konkrečiai jie kitokie, kokia turi būti meninė veikla, kad paliktų ryškesnį pėdsaką vaiko asmenybėje; kaip ieškoti geriausių būdų, kad suderintume bendrąjį lavinimą ir meninę veiklą. Dorovinė kultūra apima mokinių elgesį, vertybes, vertinimus, sprendimus, tai plati žmogaus asmenybės kultūrinės bei visuomeninės raiškos sąvoka.

Domėjausi, kokiomis sąlygomis, kokia muzikinė veikla yra efektyviausia, palieka didžiausią pėdsaką vaiko širdyje, kaip keičia tam tikrus poelgius. Lyginau mūsų mokyklos, eilinės bendrojo lavinimo mokyklos ir meno gimnazijų, "Ąžuoliuko" ir "Liepaičių" kolektyvų auklėtinių veiklą bei meninę raišką. Kaip ir galima buvo tikėtis, muzikinė veikla nėra panacėja nuo visų ligų, ir jeigu dieną naktį klausysiesi muzikos arba muzikuosi, visos gyvenimo problemos neišsispręs. Tačiau kryptingai vykdant meninį ugdymą, turint strategijas, kuriant atitinkamą aplinką iš tikrųjų galima pasiekti gana įspūdingų rezultatų.

Koks ugdymas yra prasmingas?

Vienas svarbiausių dalykų - humaniškos aplinkos sukūrimas, kad neigiamos emocijos neužgožtų meninės veiklos patyrimo. Estetinės emocijos ir patirtis yra pakankamai trapios ir subtilios, ir jeigu aplinka agresyvi ir priešiška, meninė veikla nukenčia. Labai svarbus savanoriškas ir savarankiškas mokinių įsitraukimas: jei vaikai renkasi patys, jie būna iniciatyvesni, laisvesni.

Kai tėvai pasako vaikui, jog jis privalo ugdyti savo gebėjimus, o pakeliui dar pasitaiko ne itin lankstus pedagogas, nesistengiantis, kad vaikas patirtų gražesnių įspūdžių, po tokių meninio poveikio "skiepų" baigus mokyklą dažnai visam laikui užverčiamas pianino dangtis, smuiko futliaras ar natos.

Tačiau ir pamokoje, ir meno kolektyve galima suteikti galimybių vaikui rinktis. Tai sukuria motyvaciją, įžvalgų, trauką ir tradicijas. Vaikui svarbus ir jo meninės veiklos pripažinimas - ar tai būtų teatras, keramikos būrelis, diskusijų klubas. Vaikai turi išmokti muziką, meną naudoti ne tik kaip foną, pasilinksminimą, laiko praleidimą, bet kaip reiškinį, kuris reflektuojamas, vertinamas, apmąstomas.

Meno kūrinys visada yra gyvenimo modelis, kartais leidžia patekti į tokias situacijas, kuriose patys nedalyvaujame, bet patiriame, kas būtų, jeigu būtų. Vaikai, dar nespėję sukaupti gausios gyvenimiškos patirties, ją ir turtingesnį vidinį pasaulį įgyja per meno kūrinius.

Kaip jus atrado vokiečiai leidėjai?

Turėtume pasidžiaugti, kad pasaulyje yra tokios praktikos. Vokiečių leidykla, kuri domisi akademiniais darbais, ieško įdomių temų, rado mane per Klaipėdos universiteto biblioteką. Vieną dieną aš gavau elektroninį laišką su siūlymu išleisti mano darbą. Iš pradžių nepatikėjau - juk dažnai ateina elektroniniai laiškai, jog laimėjai loterijoje... Bet dėmesingiau perskaičius paaiškėjo, kad tai rimta.

Disertacijų referatai pateikiami ir anglų kalba, nusiunčiau disertacijos santrauką, ir pats turėjau išversti tą knygą į anglų kalbą. Dabar ją galima nusipirkti visuose internetiniuose knygynuose.

Jūsų tėvas Vytautas Girdzijauskas yra rašytojas. Ar šeimoje puoselėtos muzikavimo tradicijos?

Mūsų šeima yra daininga. Augau Vilniuje, nors abu tėvai yra kilę iš vienkiemių. Tėtis, be filologijos studijų universitete, yra baigęs Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, dainavęs Filharmonijos ir kituose choruose.

Aš nuo šešerių lankiau "Ąžuoliuką", įgijau patirties, kuri visą gyvenimą yra brangi ir vertinga. Viskas kainuoja energiją, laiką, bet jeigu dabar reikėtų rinktis, ar būti laisvam kiemo vaikui - ar "Ąžuoliukas", vis dėlto rinkčiausi pirmąją galimybę. Vienas disertacijos principų - harmonizuoti visas veiklos sritis, kad nebūtų perlenkimų. Siekiant rimto akademinio rezultato galima pamiršti patį žmogiškumą, kūrybiškumą ir apleisti asmenybės raidą. Mokykloje, kur visa po vienu stogu, lengviau siekti dermės, reguliuoti mokymosi krūvius, programas. Manau, kuo daugiau vaikai užimti prasminga laisvalaikio ir kūrybine veikla pagal pomėgius ir gabumus, tuo mažiau laiko lieka gatvės mokyklai.

Ar jūs savo mokykloje mokote harmonijos, solfedžio?

Nemokome kaip atskirų disciplinų, bet vaikai turi daugiau muzikos pamokų, turi mokėti skaityti natas, suprasti dailės technikas, žinoti, kaip kuriama graviūra, skulptūra, išmanyti muzikos dėsnius.

Ar kuriant mokyklos viziją jums lieka laiko pedagoginei veiklai?

Aš esu chorvedys, dirbu su penktų-aštuntų klasių choru. Esame koncertavę turbūt visose Europos šalyse, nemažai - Lietuvoje. Bendraujame su panašiomis mokyklomis, kurių Europoje ne tiek mažai, esame laimėję ne vieną tarptautinį konkursą, pelnėme Lietuvos kultūros centro "Aukso paukštės" apdovanojimą.

Prisimenu, kaip mano mokykloje niekas nenorėjo lankyti choro, tyčia traukdavo pro šalį. Nuo ko priklauso noras jame dainuoti?

Nuo vadovo. Viskas yra labai paprasta. Mokytojas turi mylėti veiklą ir vaikus, pats būti įsitikinęs tuo, ką daro, užsidegęs. Turi jausti vaiko vidinį pasaulį, suteikti jam galimybę patirti sėkmę ir kūrybos džiaugsmą.

Ką veikiate, kuo gyvenate dabar?

Dalyvaujant konferencijose man pavyko susitikti su žmonėmis, sudarančiais pasaulinį mokslinį judėjimą, kuris vadintųsi "Dvasingumas muzikiniame ugdyme". Jame dalyvauja nemažai mokslininkų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Australijos.

Mes susitinkame gyvai, atliekame bendrus tyrimus. Praėjusią vasarą buvo konferencija Birmingeme. 2012 metais planuojame susitikti Graikijoje, o 2013-aisiais - Lietuvoje, nes čia irgi jau turime tokį judėjimą. Tęsiami tyrimai apie muzikos kūrinių suvokimą, interpretaciją, aiškinimą, prasmingumą, muzikos klausymosi būdus; bendradarbiaujama su kitų šalių pedagogais.

Ar dėl šių planų nebus apleistas jūsų vadovaujamas choras? O gal jau būsite pranokęs ir savo mokytoją H. Perelšteiną?

Stengiuosi derinti įvairias veiklos sritis, ir kol kas pavyksta. Na, būtų labai smagu, jeigu man pavyktų priartėti prie savo Mokytojo, jis iš tiesų buvo labai talentingas pedagogas. Vilniuje gal buvo kiek platesnės galimybės, simfoninis ir kamerinis orkestrai, žinomi dirigentai. Neseniai atlikome koncertinę programą su Vilniaus "Žemynos" gimnazijos pučiamųjų orkestru "Jovaras", kuris yra laimėjęs pasaulio pučiamųjų orkestrų varžybas. Gruodį Vokietijoje kartu su Esenverderio gimnazijos choru bei jos simfoniniu orkestru pastatėme Benjamino Briteno kantatą "Sankt Nikolaus", kuri Lietuvoje, man regis, iš viso nebuvo atlikta.