Lietuva ir SSRS tarpukariu: "meilė iš reikalo"

Lietuva, netekusi savo istorinės sostinės ir jausdama kartais realią, o kartais tik menamą Lenkijos karinę grėsmę, ieškojo sąjungininkų, galinčių atsverti Lenkijos karinės galios prieš Lietuvą pranašumą. Tokiu sąjungininku ištisus du dešimtmečius buvo bandoma įžvelgti SSRS ir, anot Rusijos istoriko Olego Keno, XX a. 4-ajame dešimtmetyje, Lietuva, kaip ir Čekoslovakija, demonstravo nepaprastą, kai kada net egzaltuotą palankumą SSRS. Čekoslovakijos atveju tai buvo rusofilinių simpatijų ir lūkesčių tarptautinių santykių arenoje išraiška, o Lietuvos atvejį autorius apibūdino kaip "vargšo kliento ir patrono santykius".

Taigi, Lietuvos politiniai siekiai SSRS mažai jaudino, iš Maskvos į Lietuvą žiūrėta kaip į buržuazinę valstybę, t. y. priešišką, kurios atžvilgiu rimti įsipareigojimai nebuvo tikslingi.

Prašydavo vizitų

Lietuvos vadovybė, planuodama savo gynybą, laikėsi nuomonės, kad SSRS pozicija Lenkijos agresijos atžvilgiu buvo lemiama, ir tai galėjo padėti išsaugoti valstybingumą.

Kariniuose planuose aiškiai buvo numatoma ne tik galimybė kartu su SSRS kariauti prieš Lenkiją, bet ir nesėkmės atveju Vyriausybei bei kariuomenei trauktis į Rytus.

Kitas svarbus aspektas buvo kariniai vizitai, kurių metu demonstruotas politinis palaikymas ir Lietuva kai kada prašydavo ir reikalaudavo, kad, pavyzdžiui, į Klaipėdą atvyktų sovietų kariniai laivai. Taip 1929 m. rugpjūčio 18-22 d. Klaipėdoje lankėsi SSRS karinio laivyno minininkai "Kalinin" ir "Voikov". 1935 m. vasarį, stiprėjant nacių antilietuviškai politikai, Lietuvos užsienio reiklų ministras Stasys Lozoraitis primygtinai prašė, kad tų pačių metų pavasarį į Klaipėdą atplauktų SSRS karinis laivynas. Tuokart sovietai nesuskubo, tačiau 1937 m. gegužės 28 d. grįždamas iš Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio VI karūnavimo iškilmių į Klaipėdą atvyko kitas SSRS karo laivas "Marat", kuris įplaukti į uostą negalėjo. Draugiškų sovietų karių vizitų uostamiestyje metu vyko priėmimai, sporto varžybos, svečiai buvo supažindinami su kraštu.

1933-1934 m. gruodį Kariuomenės inspekcijos Pėstininkų skyriaus viršininkas plk. Vincas Vitkauskas lankėsi Maskvoje ir Leningrade, kur susipažino su pėstininkų mokymo ir šaudymo organizavimu. 1936 m. Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas gen. št. plk. Jonas Černius ir karinės žvalgybos šefas plk. ltn. Kostas Dulksnys lankėsi Maskvoje, kur buvo iškilmingai priimti ir kartu su Latvijos bei Estijos kariuomenių štabų viršininkais dalyvavo gegužės 1-osios iškilmėse Raudonojoje aikštėje bei susipažino su Raudonąja armija, susitiko su aukštais vadais.

1937 m. vasario 15-17 d. atsakomojo vizito Lietuvoje (vėliau Latvijoje ir Estijoje) atvyko SSRS generalinio štabo viršininkas maršalas Aleksandras Jegorovas. Jis susitiko su keletu aukštų Lietuvos pareigūnų ir karininkų. Tai buvo beprecedentis SSRS generalinio štabo viršininko vizitas į kaimynines šalis. Maršalas stebėjo Vasario 16-osios paradą, kuriame dalyvavo apie 1 500 karių su ginkluote ir technika, lankėsi Kauno ir Prienų karinėse įgulose, susipažino su Lietuvos kariuomene.

Istorikas Algimantas Kasparavičius Lietuvos kariuomenės ir SSRS santykius tarpukariu apibūdino taip: "Metams bėgant tarp Lietuvos kariuomenės vadų ir Maskvos diplomatų susiformavo įdomi bendravimo schema: ko pirmieji prašydavo, to antrieji neturėdavo, tačiau, nepaisant šito, pirmieji antrųjų asmenyje kantriai stengėsi įžiūrėti sąjungininką prieš eventualią Lenkijos agresiją, kai antriesiems pirmieji tebuvo laikinas informacijos šaltinis". Taigi SSRS praktiškai "neturėjo" nieko, ko Lietuvos kariuomenei reikėjo, nors pastaroji nenuilsdama prašė.

Ginklų negavo

Įprasta, kad sąjungininkai parduoda vieni kitiems ginklus, keičiasi naujausiomis technologijomis, o didžiosios valstybės mažesniąsias sąjungininkes kai kada ginklais aprūpina lengvatinėmis sąlygomis, suteikia paskolas ar teikia net nemokamai. Pavyzdžių galime rasti daug. Štai nepriklausomybės kovų metu, iki 1921 m., Estija iš JAV ginkluotės ir karinio turto gavo už maždaug 12,213 mln. JAV dolerių, Latvija - už 2,522 mln. dolerių, Lietuva - už 4,159 mln. dolerių ir t. t. Baltijos šalims panašiai už paskolas ginkluotę tiekė ir Prancūzija bei Didžioji Britanija. 1936 m. Prancūzija Lenkijai suteikė paskolą, kurios dalį Lenkija turėjo išleisti Prancūzijoje pirkdama ginkluotę gynybai stiprinti.

Ginklų pirkimas iš sąjungininkų buvo svarbus ir strateginiu požiūriu, nes karo metu būtina papildyti ginklų ir amunicijos arsenalą, tad būtina užsitikrinti patikimus tiekėjus ir pageidautina, kad tiekiami ginklai būtų tos pačios sistemos ar net modelių, kokius kariuomenė jau naudojo taikos metu.

VIZITAS. 1929 m. rugpjūčio 18-22 d. Klaipėdoje prie krantinių Dangės upėje buvo prisišvartavę SSRS karinio laivyno minininkai "Kalinin" ir "Voikov". Vyganto VAREIKIO kolekcijos nuotr.

1922-1923 m. ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas keletą kartų prašė Sovietų Rusijos duoti ar parduoti apie 100 tūkst. vokiškų šautuvų. Ginklai Lietuvai buvo reikalingi kariuomenei modernizuoti. Siekta visus Lietuvos karius apginkluoti vienos sistemos ir kalibro šautuvais. 1923 m. birželį gen. Vladas Nagevičius su dviem jūrų karininkais lankėsi pas SSRS pasiuntinį Lietuvoje Inokentijų Koževnikovą ir bandė tartis dėl 1-2 karo laivų iš SSRS įsigijimo.

1926 m. Lietuvos Kariuomenės štabui reikalaujant skirti daugiau lėšų ginkluotei įsigyti, ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius tarėsi su SSRS atstovu, kad vietoj 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartyje numatytos medienos, kurios rinkos vertė medžius nukirtus buvo gana didelė, sovietai Lietuvai duotų ginklų. Lietuvos kariuomenės štabas skubiai parengė sąrašą ginklų, tačiau Lietuva negavo nei medienos, nei ginklų.

1932 m. SSRS karo atašė pranešė, kad Lietuvos karinė vadovybė ne kartą išsakė norą įsigyti ginklų, o tų pačių metų lapkritį susitikimo su karo atašė metu Antanas Smetona iškėlė ginklų SSRS pirkimo klausimą. Buvo atsakyta, kad iš esmės SSRS palankiai žiūri į ginklų pardavimą, tačiau politinės aplinkybės verčia susilaikyti. 1934 m. Kaunas vėl primygtinai prašė SSRS parduoti ginklų, bet sovietai, įžvelgę, kad tokia prolietuviška laikysena galėjo tapti kliūtimi susitarti su Lenkija ir pasirašyti nepuolimo sutartį (1934 m. gegužės 5 d.), sprendimą vilkino.

1934 m. rugpjūčio 1 d. į Maskvą atvykęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis išsiderėjo, kad SSRS Lietuvai parduotų ginklų. Tačiau po ilgų derybų 1936 m. iš SSRS buvo įsigyta tik 2 000 kardų.

1940 m. pavasarį aukščiausiuose valstybės sluoksniuose intensyviai buvo svarstomos galimybės įsigyti karinės technikos. 1940 m. balandžio 30 d. susitikime pas ministrą pirmininką Antaną Merkį buvo svarstomas Krašto apsaugos ministerijos pasiūlymas iš SSRS pirkti ginkluotės už 21 mln. Lt, sumą išdėstant per trejus metus. Lietuvos atstovai pusmetį derėjosi, bet iki sovietinės okupacijos taip ir nebuvo susitarta.

Lietuvai įsigyti ar gauti ginklų iš SSRS taip ir nepavyko, nors transporto priemones SSRS Lietuvai noriai tiekė. 4-ajame dešimtmetyje Lietuvos kariuomenė iš SSRS pirko sunkvežimius. 1938 m. spalio 20 d. kariuomenė turėjo 217 sunkvežimių, iš jų 80 (apie 37 proc.) buvo SSRS pagaminti ZIS.

Taigi sovietų tikslas buvo ne įsipareigoti Lietuvai padėti ginti jos suverenitetą, bet manipuliuojant skaldyti regiono valstybes, gauti informacijos ir taip ruoštis savo revoliuciniam žygiui į Vakarus užkariaujant naujas tautas.

Daugiau skaitykite dr. Vytauto Jokubausko monografijoje "Mažųjų kariuomenių" galia ir paramilitarizmas: tarpukario Lietuvos atvejis".