Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 m.

Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais

Istoriko dalia - tyrinėti įvykius, dokumentuoti faktus. Su vienu iškiliu faktu ir noriu pasidalinti. Prieš 115 metus pasaulį apskriejo žinia, garsinanti Lietuvą.

Kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas 1899 metais laikraščio „Tėvynės sargas“ (Nr.2, p.2) straipsnyje „Viso svieto paroda Paryžiuje“ rašo, kad numatoma 1900 metais Paryžiuje surengti III pasaulinę parodą, o joje žada dalyvauti ir Lietuva. Ir sušunka: „sviete tu margas, ko ten nebus“ šioje parodoje - nuo pramonės, žemės ūkio gaminių ir produkcijos iki meno kūrinių.

Autorius nurodo, kad pasaulinės parodos rengiamos tikslingai:

1) pamokyti žmones;

2) sutraukti į vieną vietą pirkėjus;

3) parodos turi būti didelės, nes jas gausiai lankys žmonės iš viso pasaulio ir jos bus naudingos.

Pasaulinė paroda buvo surengta 1889 metais Paryžiuje, skirta Eifelio („Tour Eiffel“) „iš gryno geležies padirbto aukščiausio iš viso svieto“ bokšto atidarymo proga.

1893 metais surengta Amerikoje, Čikagos mieste, ir sulaukė didelio pasisekimo. 1900 metais vyko Paryžiuje, specialiai tam pastatytuose Trokadero (Trocadero) rūmuose. (Vaižgantas, „Raštai“, t.6., Vilnius, 1995, p.18.)

1900 m. pasaulinėje parodoje dalyvauti sukruto ir Lietuvos lietuviai inteligentai.

Puikiai nujausdami iš carinės Rusijos valdininkų, paskirtų gubernatorių ir policijos cenzūros pasekmes, ryžosi dideliam iššūkiui.

Kun. J.Tumas ragino, kad į šį organizacinį darbą turi įsitraukti žemaičiai, kiti fabrikantai, žvejų ir bitininkų draugijos ir kt., nes parodoje Lietuva turi pasirodyti gerai, o ne kaip apsileidęs kraštas.

Ir klausia: „Ar leis parodą rengti maskoliškas rėdas?“ Kunigas J.Tumas rašo, kad jau vienas panevėžietis sutinka parodoje rodyti savo išradimą „perpetuum mobile“.

Pirmieji parodos rengimo šaukliai buvo JAV lietuviai: kun. Antanas Kaupas, Jonas Žilinskas, Antanas Miliukas.

Vėliau prie jų prisijungė Šveicarijos lietuviai, prūsų lietuviai ir JAV lietuviai inteligentai, gausiai savo lėšomis, patarimais remdami Paryžiaus parodos organizatorius.

Jie perėmė visą parodos organizavimo iniciatyvą. Buvo sudarytas komitetas, kuris platino atsišaukimus, ragino rinkti etnografinę medžiagą, knygas, aukoti lėšas.

Prancūzams patariant, Europos lietuvių parodos komitetas nutarė, kad Lietuva rengs etnografinę ir lietuviškų knygų, išleistų Tilžėje, JAV, ekspoziciją, kurią papildys ir nuotraukos (uždarius parodą dalis eksponatų bus dovanoti Paryžiaus muziejui).

Pirmasis Lietuvos atstovu Paryžiuje buvo paskirtas gyd. Juozas Bagdonas, 1899 metais gyvenęs Prūsijoje.

Jis užmezgė ryšius su lietuviais, gyvenusiais Paryžiuje, Jonu Pautieniu, Kajetonu Dobkevičiumi, P.Žitkevičiumi ir Prancūzijos ir lietuvių draugija „Želmuo“.

Sunkiai sekėsi darbas, nes tam trukdė tolimi atstumai tarp Lietuvos, JAV ir Paryžiaus. Laiškai, siuntos pasiekdavo adresatą tik po dviejų savaičių. O per tą laiką kai kas ir nutinka.

Pavyzdžiui, kad ir parodai skirta vieta keičiama ar eksponatai užlaikomi muitinėje ir kt.

Turėta daug nemalonumų su kasa, t.y. aukotomis lėšomis. Kilus nesutarimams dėl lėšų Ciuricho (Šveicarija) komitete, buvo nutarta kasą perkelti į Prūsus, pas patikimą žmogų, devynių vaikų šeimos globėją Dovą Zaunių (1845-1921), būsimo žymaus Lietuvos diplomato Dovo Zauniaus tėvo sodybą.

Penkiasdešimt penkerių Zauniui į pagalbą atėjo dvidešimt penkerių dukra Morta Zauniūtė (1875-1945).

Ji palaikė ryšius su JAV lietuviais, buvo komiteto sekretorė.

Tai patvirtina VUB Rankraščių skyriuje saugomos bylos ir kiti dokumentai (VUB RS, F.1-F.362, F.1- F 369).

Iki parodos atidarymo likus geram pusmečiui (1900 04 15) užvirė darbas. Inteligentai J.Vileišis, P.Višinskis, J.Lozoraitis, A.Janulaitis, Vydūnas, M.Jankus, iš JAV J.Šliūpas, Mikolainis, iš Paryžiaus Jonas Pautienius ir kiti, nepaisydami vargo ir negailėdami savo lėšų, dirbo: rinko knygas, nuotraukas, tautodailės dirbinius, rūpinosi parodos plano sudarymu, inventoriaus gamyba (manekenų, knygų spintų su stiklais gamyba, samdomų prancūzų dizainerių, vertėjų paieška ir kt.).

ve.lt

Pavyzdžiui, parodos planą sudaryti padėjo antropologas Denikeras, manekenus (6) gamino skulptorius Hebertas, užmokėta 1200 frankų, žemėlapiams piešti ir rėmelių gamybai išleista 700 frankų.

Gausiai tautodailės dirbinių parodai gauta iš Vilkaviškio pavieto.

Tai sodiečių moterų austos raštuotos lovatiesės, juostos, išeiginiai drabužiai: sermėga, kelnės, marškiniai, prijuostės, sijonas, vyrų drožėjų dirbiniai (apavas): vyžos, naginės, kurpaitės ir kt. Šią rūbų kolekciją nupirko J.Lozoraitis

. Į Paryžių buvo išsiųsti ir iš Marijampolės pavieto žemės ūkio padargai: žagrė, akėčios, mintuvas ir kt.

Kambario baldai: stalas, suolas, šaukštų indauja, tabokinė, lopšys, druskinė ir kt. Audiniai: Onos Vasiulytės 13 vnt., Elzės Kačerginienės 6 vnt. ir kt. Iš viso 23 autorių 70 gaminių. Kai kurie gaminiai buvo įkainoti nuo 80 kap. iki 3-5 rub.

Buvo surinkta gausi knygų kolekcija, kurios pagrindą sudarė gautos knygos iš Amerikos.

Iš Amerikos buvo gauta ir didelė parama pinigais. Lėšos buvo rinktos iš 22 valstijų, 143 vietovių - surinkta apie 3000 dolerių. Pinigų užteko, tad prasidėjo pagrindinis darbas jau Paryžiuje, Trokadero rūmuose, paskirtoje vietoje.

Tuo rūpinosi Paryžiaus Lietuvos parodos komitetas: Dobkevičius, Žitkevičius, Pautienius, Daumantas.

Jų gyvenimo ir darbo išlaidas garantavo padengti JAV parodos komiteto prezidiumas. 1900 02 22 laiške Pautieniui prezidiumas rašo, kad 500 dolerių jau išsiuntė per telegrafą.

Toliau rašo, kad pritaria sumanymui ekspozicijoje įrengti „lietuvišką padoraus lietuvio gritelę“ su suolais, langinėmis, lova, prideramai paklota ir margais audeklais pridengta, ir kt. Bus 3-4 manekenai.

Knygas pataria dėti į spintas nugarėlėmis, o lentynose - išleistas „valdžios graždankes“, tai sudėliojus, bus kontrastas kiekvienam žiūrovui.

Patarė rodyti kitus laikraščius: „Lietuva“, „Saulė“, „Vienybė“, tik pirmų ketverių metų leidybos.

Kaip turėtų atrodyti įrengtas knygynėlis? Tam įdėjo brėžinėlį ir akcentavo, kad spintos durys būtų stiklinės ir matytųsi uždarytos knygos.

1900 m. balandžio 15 d. Lietuvos ekspozicija buvo atidaryta. Tačiau joje dar trūko LDK Gedimino ir Algirdo portretų, žemėlapių.

Baigti ruošti parodą reikėjo skubėti. Tačiau paskutiniai eksponatai Paryžių pasiekė tik paskutinėmis dienomis iki gegužės 15 d. Lietuvos ekspoziciją vienijo pakabintas didelis plakatas su užrašu „Lithuanie“.

Prancūzijos parodos komitetas išleido parodos svečiams ir rengėjams kruopščiai parengtą Paryžiaus miesto planą, kuriame rusų ir prancūzų kalba buvo pažymėti lankomi kultūros objektai, ir Trokadero rūmų ekspozicijos planą.

Šiuos didelius, dailiai sulankstytus lakštus įklijavo į aplanką su išraiškingu viršeliu.

Lietuvos ekspozicijos rengėjai parengė ir išleido knygą „Suskaita arba statistika visų lietuviškų knygų, atspaustų Prūsuose nuo 1864 iki 1896 metų“, Tilžė, 1897 metai.

Išleido ir kitą knygą - „Suskaita arba statistika visų lietuviškų knygų, atspaustų Amerikoj nuo pradžios lietuviškos Amerikon emigracijos iki 1900“, Plimutas, PA, 1900, ir kitus leidinius.

Paryžiaus komitetas nupirko 473 „Suskatos“ egz. Prancūzijos muziejui buvo dovanoti 6 tautiniai kostiumai su manekenais, nemažai audinių, juostų, trobos inventoriaus ir kt.

Lietuvos ekspozicija buvo įvertinta: gauta 12 premijų, aukso medalis skirtas JAV ekspozicijoje išstatytoms lietuvių knygoms. Apie parodą rašė užsienio žiniasklaida.

Pasak Paryžiaus parodos organizatoriaus J.Žilinsko, paroda pasauliui parodė, kad Lietuva gyva, gyva lietuvių tauta.

ve.lt

Parengta pagal „Respublika“

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder