"Man gražiausios - eilės apie meilę"

Mokinių kūryba

"Varpo" vidurinės mokyklos vienuoliktokė Eglė Jonušaitė į redakciją atėjo nešina eilių pluošteliu. "Poezija - vienas iš tų žanrų, kurie nepalieka abejingų - ją arba įsimyli, arba ne. Mano atvejis - pirmasis."

Eglės eilėraštukų vaikams buvo spausdinta įvairiuose leidiniuose, taip pat - ir mūsų "Ekspresiuke". O tuose, kurias mergina pasiūlė dabar, kalba pirmoji meilė, širdgėla, savojo kelio ieškantis jaunas žmogus.

Kas paskatino pradėti rašyti?

Vaikystėje buvo etapas, kai jaučiausi labai didelė patriotė. Sumaniau parašyti eilėraštį apie tai, kaip myliu savo šalį. Taip ir pradėjau. Mano močiutė yra kūrusi eilių, gal toks šeimyninis polinkis...

Ilgainiui įpratau eilėmis išreikšti savo rūpesčius. Gražiausios man atrodo eilės apie meilę, labai mėgstu Pauliaus Širvio lyriką. Mano eilėraščiai gimsta spontaniškai, iš nuotaikos, nugirstos dainos ar žodžio. Beje, ir pati norėčiau kurti tekstus dainoms.

O kokią muziką mėgsti?

Labai įvairią. Iš lietuviškos popmuzikos - Andrių Mamontovą, Jurgą Šeduikytę. Patinka "metalas", rokas, ispaniška muzika. "Popso" nemėgstu - nepatinka pošlykščiai tekstai... Dievinu šokį, mokiausi ir pramoginių, ir hiphopo. Pati skambinu gitara.

Dauguma žmonių mielai klausosi muzikos. O poezija - arba mėgstama labai, arba visai ne. Keista, juk dainų tekstai yra tos pačios eilės.

Esama nuomonės, kad grožinė literatūra ir poezija atlieka dekoratyviąją funkciją - tik demonstruoja kalbos grožį, ir nieko daugiau.

Pritariu minčiai, kad literatūra reikia mėgautis. Bet kiekvienas autorius rašydamas suteikia tekstui savų prasmių, skaitytojas irgi įžvelgia jame kažką sava. O kai, sakykim, darai teksto interpretaciją, narstomas jis neretai netenka žavesio...

Bet jeigu mokykloje esi pasirinkusi humanitarinį profilį, turi jas rašyti...

Taip, rašau, įdomu nagrinėti visiškai kitokią kūrybą nei mano. Tai įkvepia, ir tuomet norisi kurti dar geriau. Nemėgstu tik labai pesimistinių, niūrių tekstų. Tiesa, manieji irgi pasikeitę. Buvau įsimylėjusi, bet, nutrūkus draugystei, pagalvojau, kad vienatvėje eilės gimsta skaidresnės, šviesesnės. O kai turi artimą žmogų, jausmai, kurių taip laukei, tampa įprasti ir neretai nustojama juos branginus...

Ką norėtum veikti pabaigusi mokyklą?

Visada svajojau mokytis žurnalistikos, tad žūtbūt sieksiu šio tikslo.

...Nesurinksi delnais
Užburtų sielos žodžių,
Nesudėsi kišenėn kiauron.
Nepamirški tik to,
Kas mums lieka - svajonė.
Ji suglumusią širdį paguos.

Gyvenau kartą aš,
Kiek kitoks negu tu,
Be dvejonių, be pykčio suklysti.
Ir svajoju dažnai
Rankom siekti žvaigždes
Su viltim kada nors jas surinkti.
Nemačiau nei kitų,
Kai praeina pro šalį,
Nepatiko man niūrūs veidai.
Sapnavau naktimis
Savo laimės duris,
Kurios atveria amžiną kelią.

Valerija LEBEDEVA