Miestai mieste
Miestas yra sudėtingas darinys. Kiekvienas miestas sudarytas iš daugybės skirtingų sluoksnių. Yra fizinis miestas, pasižymintis geografiniais parametrais ir savybėmis. Fizinis miestas apima gatvių tinklą, pastatus, landšaftą, upes, žaliuosius plotus. Fiziškai Klaipėda suvokiama kaip miestas, ištįsęs palei marias, turintis tris pagrindines gatves, kurio centre teka Danė.
Yra demografinis miestas, kurį sudaro jo gyventojai, priskirtini įvairioms socialinėms kategorijoms pagal amžių, lytį, išsilavinimą, tautybę, religiją, pajamas ir t.t. šiuo požiūriu Klaipėda yra lietuviškas miestas.
Yra politinis miestas, kuris apibūdinamas per politinėje arenoje vykstančius procesus ar per politinių jėgų kovos prizmę, kuriame svarbu valdančiosios ir opozicinės partijos, politinės vertybės ir t.t. "Liberalus miestas" jau senokai tapo Klaipėdos sinonimu.
Yra funkcinis miestas, kuris apibrėžiamas per dominuojančias veiklos sritis. Klaipėda - aiškiai išreikštas uostamiestis, neturintis pretenzijų tapti sostine. Nei politine, nei laikinąja, nei agurkų ar juolab tualetinio popieriaus sostine.
Yra nelegalus ir nusikalstamas miestas, kurio geografija nulemta įtakos zonas pasidalijusių grupuočių. Kažkada Klaipėda buvo suvokiama kaip Gaidjurgio miestas.
Esama ir daugiau skirtingų miesto aspektų, kurie ne visuomet dera tarpusavyje. Viskas priklauso nuo požiūrio taško ir perspektyvos.
Miestas ir asmeninės trajektorijos
Kiekvienas asmuo gali susiskurti savo miestą. Eilinių miestiečių gyvenime ir kasdienėse jų judėjimo trajektorijose tie miestai gali ir nesusitikti. Maža to, net ir du individai, kasdien vaikštantys tuo pačiu maršrutu, miestą gali suvokti visiškai skirtingai. Tarkim, policininkas miestą mato kaip įvairių rajonų, pasižyminčių skirtinga kriminogenine situacija, darinį; Klaipėdos taksistai miestą suvokia skaidydami jį į keturis rajonus (stotis, "Vėtrungė", "Medinava" ir "Kalifornija"); bomžų judėjimo trajektorijas nulemia gausių ir gurmaniškų konteinerių išsidėstymas; hedonistai mieste mato taškus, kuriuose galima patirti didžiausią juslinį pasitenkinimą ir t.t.
Skirtybės pojūtį galima išgauti tą patį maršrutą įveikiant kitomis transporto priemonėmis. Pvz., pėstieji ir dviratininkai juda paraleliai, vieni šalia kitų, tačiau jie fiksuoja skirtingus dalykus. Pakeitus viešąjį transportą nuosavu automobiliu arba atvirkščiai, paaiškėja, kad judėjimo trajektorijos yra kitokios, todėl atsiranda galimybė pamatyti tą patį miestą kitaip, iš kitos perspektyvos.
Klaipėdos atveju galima panaudoti vieną pavyzdį, iliustruojantį skirtingas miesto patirtis. Dauguma vairuotojų puikiai žino Sendvario žiedą, esantį Šilutės plento, Mokyklos ir Tilžės gatvių sandūroje. Uždavus jiems bet kokį klausimą apie didžiulį medį, augantį žiedo viduryje, arčiau "Statoil" degalinės, paprastai žmonės atsako, kad jokio medžio ten nėra. Medžio buvimą ypač neigia tie, kurie kasdien pro jį pravažiuoja. O gal visgi tas medis ir išties tėra fikcija...? Atliekamo tyrimo rėmuose mus domina ne fizinė Klaipėda, o tas miestas, kuris išryškėja miestiečių pasakojimuose. Kadangi kiekvienas gali susikurti savo miestą, "miestai", turintys tą patį pavadinimą, nebūtinai susisiekia. Dėl to jie yra nematomi.
Klaipėdos simboliai
2010-2011 m. sociologai kalbino Klaipėdos "kultūrininkus", kurie laisvai pasakojo apie kultūrinį Klaipėdos gyvenimą ir jo pokyčius. Pokalbiuose siekta pažvelgti į individualias pašnekovų patirtis, subjektyvias vertybes, individualias judėjimo mieste trajektorijas ir skirtingas žiūros perspektyvas. Kalbinti žmonės suskirstyti į keturias kategorijas: oficialios kultūrinės politikos formuotojai; kultūrininkai (menininkai, kuratoriai, vadybininkai, prodiuseriai), subkultūrų atstovai ir intelektualai.
Interviu metu jiems buvo pateiktas klausimas apie tai, kas geriausiai simbolizuoja Klaipėdą. Atsakymuose minėti patys įvairiausi objektai bei reiškiniai. Simboliai pasiskirstė tarp kultūrinių, istorinių, industrinių ir gamtinių dalykų. Daugiausiai kartų minėtas simbolis - barkentina "Meridianas". Tai buvo galima nuspėti, kadangi šis burlaivis yra ne tik atpažįstamas ar asocijuojamas su Klaipėda, bet ir dažnai naudojamas Klaipėdos vaizduose bei miesto reklamose. Svarbu tai, kad tik vienas paminėjimas buvo vienareikšmiškai pozityvus ("Meridianas" simbolizuoja Klaipėdą); kelis kartus barkentina minima kaip atpažįstamas objektas, tačiau simbolio statuso nesusilaukia; galiausiai, kai kurie pašnekovai "Meridianą" priskiria Klaipėdos simboliams, tačiau tuo pat metu pabrėžia arba jo trūkumus (aplūžęs, neveikia, "įkalintas dviejų tiltų"), arba nusako burlaivio vertę per neigimą ("ne pats geriausias simbolis, tačiau kai jo nebuvo, kažko trūko, buvo tuščia..."), arba simbolizmą sieja su konvencijomis ir nusistovėjusiais įpročiais.
Simboliškai "prapūstos smegenys"
Kitas įdomus Klaipėdos simbolio pa(si)rinkimas išreiškiamas tokiais žodžiais kaip vėjas, jūros kvapas, jūros dvelksmas, Klaipėdos oras, t. y. reiškiniai, suvokiami kitais pojūčiais, o ne vien įprastai dominuojančia rega. Respondentai mini uosle ar lytėjimu sugaunamą miesto "dvelksmą", kurio neturi joks kitas Lietuvos miestas, kuriuose bent dvi respondentės teigė "dususios" be Klaipėdos oro ir jūros vėjo. Galbūt nuolatinis vėjo ir jūros kvapo poreikis paaiškina dažnai pasitaikantį klaipėdiečių apibūdinimą - žmonės "prapūstomis smegenimis". Prapūstos smegenys reiškia pozityvumą, pasižymintį kitoniškumu, laisvumu (ypač autoritetų akivaizdoje), nesustabarėjusiu mąstymu, atvirumu naujovėms ir kt.
Vanduo taip pat užima išskirtinę vietą tarpKlaipėdos simbolių. Danė, marios ir jūra vienaip ar kitaip pasirodo kiekviename interviu, nežiūrint to, kad šie vandens telkiniai nėra kultūriniai objektai. Kaip Klaipėdos simbolis jūra minima gana dažnai. Ji taip pat beveik visuomet patenka į hipotetinės ekskursijos maršrutą, kuris būtų parinktas atvykusiems draugams, niekuomet nebuvusiems Klaipėdoje. Jūra yra ta vieta, prie kurios būtinai derėtų nuvykti. Jūros kaip vieno iš svarbesnių Klaipėdos simbolių statusą paryškina vieno menininko prisimintas senas jo šūkis "Jūra ošia, duonos bus".
Su vandeniu taip pat siejamas uostas ir uosto kranai. Uostas minimas dėl vandens, laivų, iš ten sklindančių garsų, uostinės veiklos, iš miesto matomų kranų. Kranai dėl savo išvaizdos ir didelės jų koncentracijos palei kranto liniją taip pat išskirtiniai, todėl net ir "Vilniuje jie būtų atpažįstami kaip uosto kranai".
Ir tik po to, kai nurodomi su vandeniu siejami simboliai (burlaivis, vanduo, vėjas, jūra ir t. t.), simbolių apyvartoje pasirodo miestas, t. y. Klaipėdos senamiestis, kuriame ryškiausi objektai - Dramos teatro pastatas ir Teatro aikštė. Dėl to galima teigti, jog simbolinėje plotmėje su vandeniu siejami objektai ir reiškiniai yra gerokai svarbesni miesto savivokai ir tapatybei už kultūrinius objektus, vietas bei ženklus. Taigi Klaipėdoje jūra akivaizdžiai užgožia kultūrą.
Jūros šventė? Nė už ką!
Svarbu pastebėti, kad tik vienas kalbintas žmogus paminėjo Jūros šventę kaip reikšmingą ir svarbų Klaipėdos simbolį. Beveik visais kitais atvejais pastebimas itin neigiamas nusistatymas Jūros šventės atžvilgiu. Tipiška kalbintųjų reakcija - visiškas Jūros šventės ignoravimas ar net sąmoningas išvykimas iš miesto šventės dienomis. Kaip kultūrinis renginys ši šventė nurašoma kaip totaliai komercializuota ir vartotojiška, kičinė ir pataikaujanti masiniam skoniui, nepasižyminti aiškia koncepcija ir chaotiška, neturinti jokios kultūrinės misijos ir negebanti pasiekti miesto jai keliamų tikslų, "jūros" šventė, atsigręžusi nugara į jūrą ir t. t. Galbūt šią šventę kartu su Klaipėdos "Akropoliu" kalbinti kultūros kūrėjai traktuotų kaip Klaipėdos anti-simbolius. Tokios nuostatos ryškiai kontrastuoja su šventės dalyvių ir lankytojų požiūriu, grindžiamu "balsavimu kojomis", t. y. šventės masiškumas, dalyvių skaičiaus augimas ir nuolat kolonizuojamos naujos erdvės rodo, kad interviu dalyvavę respondentai neišreiškia tipiško požiūrio, būdingo didesnei daliai klaipėdiečių ar miesto svečių. Tokį požiūrį galima aiškinti išskirtiniu kalbintųjų statusu, priklausomybe kultūriniam laukui ir (didesnio už vidutinį) kultūrinio kapitalo disponavimu. Tiesa, Jūros šventė susijusi su viena išimtimi. Respondentai pateisina 2009 m. vykusią Jūros šventę, kuri sutapo su tarptautine didžiųjų burlaivių regata "Tall Ships Races". Šios šventės metu miestas atsivėrė vandeniui, atsirado aiškus šventės akcentas, o Jūros šventė pateisino savo pavadinimą.
Tinkamiausias Klaipėdos simbolis - elektrinės kaminas?
Originaliausias ir iš bendro konteksto visiškai iškrentantis Klaipėdos simbolio parinkimas siejamas su kelione. Klaipėdos simbolis yra elektrinės kaminas, esantis miesto centre prie Danės. Kaminas simbolizuoja du svarbius aspektus. Viena vertus, kaminas simbolizuoja grįžimą namo: važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą pirmas objektas, kyšantis virš horizonto linijos, yra minėtas kaminas. Kamino vaizdas, praneša, kad grįžti namo, kad važiuoti liko nedaug. Kita vertus, kaminas yra tam tikro stabilumo garantas: vienintelis kaminas visą laiką išlieka toks pat. Kiti miesto simboliai išnyksta ir vienaip ar kitaip keičiasi: "Meridianas" ne kartą buvo išplukdytas remontui, Dramos teatras kartas nuo karto perstatomas ir rekonstruojamas, o jūra visuomet kitokia...
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą