Muziejaus direktorius, Vakarų Lietuvos dvarų kultūros asociacijos valdybos pirmininkas Vytas Rutkauskas savo gyvenimo keliu tarsi atkartojo garsiųjų kunigaikščių, XIX a. atradusių šį kampelį ir pavertusių jį pažangių reformų bei inovacijų židiniu, žingsnius. Tiesa, kai jaunas inžinierius iš Vilniaus leidosi ieškoti egzotikos į provinciją, pirmasis jo įspūdis nebuvo labai daug žadantis.
"Kai 1971-aisiais pirmąkart važiavau iš Vilniaus į Rietavą, ir nuo Laukuvos kelias ėmė leistis į slėnį, stebėdamas į pelkes sukritusius apsemtus miškus, nejučia pagalvojau - koks čia nykus kraštas, kas jame gali gyventi? Tačiau kai Žemaičių plentas pakilo ant rytinio Jūros kranto, nuo aukštos keteros duobėje pamatęs Rietavo bažnyčios bokštus ir kupolus, supratau atradęs perliuką, - prisiminė V. Rutkauskas.
- Kitą sukrėtimą patyriau Oginskių memorialinėje koplytėlėje, kur vienintelėje išlikusioje memorialinėje lentoje lenkiškai buvo įrašyta: "Bogdan Kozelsko Oginsky - paskutinis kunigaikščių Oginskių giminės atstovas." Tada dar nemaniau, kad teks įklimpti į istorijos tyrinėjimą ir ilgam apsigyventi Rietave."
1872-1909 m. Rietave veikusios kunigaikščio Bogdano Oginskio (1848-1909 m.) pirmosios Lietuvoje profesionalios muzikos mokyklos pastate, entuziastų pastangomis prikeltame naujam gyvenimui, įsikūręs muziejus negali pasigirti didžiuliu materialių vertybių rinkiniu. Tačiau tai kompensuojama intensyviu tarptautiniu bendradarbiavimu ir užmojais atkurti istorinę šlovingos giminės atmintį ir susigrąžinti jos gausų paveldą į mūsų kultūrinę apyvartą.
Restauravo savo rankomis
V. Rutkauskui dirbant dėstytoju Rietavo technikume, drauge su bendraminčiais jis neapleido miestelį gaubusios Oginskių temos. "1971-aisiais, žvelgiant iš dabarties pozicijų, įvyko didelė nelaimė - dvaro sodybos vietoje buvo suprojektuotas technikumas, nuo žemės nušluoti ūkiniai pastatai, kurie būtų galėję tapti puikia rekreacine baze, ir sodas. Dvaro sodyba buvo galutinai suniokota, per stebuklą išliko keletas pastatų", - pasakojo pokalbininkas.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejus įsikūręs buvusiame muzikos mokyklos pastate, kuris yra patyręs ir šilto, ir šalto. |
Senoji muzikos mokykla, kurioje šiandien veikia muziejus, buvo palikta likimo valiai. Buvusių Rietavo prieškario gimnazistų ir būrelio šviesuolių dėka 8-ojo dešimtmečio viduryje prasidėjo sąjūdis dėl jos išsaugojimo. Kiek leido tuometės visuomenės informavimo priemonės, buvo skleidžiama žinia apie vertingo paminklo griūtį, o kultūros institucijos buvo atakuojamos raštais.
Pritarusi išsaugoti istorinį statinį, valdžia nutarė jį rekonstruoti ir čia įkurdinti psichoneurologinio dispanserio priimamąjį. "Tada kilo nauja pasipriešinimo banga - esą Oginskis čia buvo įkūręs apšvietos židinį, o sovietmečiu nusprendžiama panaudoti pastatą visiškai kitokioms reikmėms", - prisiminė V. Rutkauskas. Dar po kelerių metų galiausiai nutarta perduoti pastatą kultūrinėms reikmėms, pradėti restauravimo darbai, tačiau juos, labiau panėšėjusius į įžūlų pinigų plovimą, anot pokalbininko, buvo graudu stebėti.
Atgimimo metais brokdariai dingo iš objekto, o atsakomybės rodyklė pasisuko į entuziastus. Apsiavę guminiais batais, savo rankomis jie kėlė istorijos paminklą iš užmaršties. O 2000-aisiais čia įkūrė muziejų. "Jo vardas įpareigoja mus prisiimti atsakomybę už Oginskių kultūros paveldo puoselėjimą. Per dešimt metų šį tą mes padarėme", - kukliai nuveiktus darbus apibendrino pokalbininkas.
Sudomino istorikus
Šiuo metu pagrindinis muziejininkų rūpestis - kryptingas ruošimasis 250-ajam M. K. Oginskio jubiliejui, kuris bus minimas 2015-aisiais. Prieš penkerius metus užmezgus bendradarbiavimą su Lietuvos ir Baltarusijos muziejininkais, anot V. Rutkausko, susiformavo kelios tyrinėjimų kryptys.
"Paveldą sudaro ne tik pastatai, bet ir muzika, memuarai, susirašinėjimai, kurie anksčiau istorikams nebuvo pasiekiami. Kai į lietuvių kalbą išsivertėme M. K. Oginskio prancūziškai rašytus memuarus, Rietavo kraštiečių klubo prezidentas profesorius Leonas Ašmantas žemaitiškai santūriai atsiduso: "Taigi čia knyga kiekvienam Lietuvos piliečiui, o pirmiausia ją turėtų perskaityti kiekvienas Seimo narys, kiekvienas einantis į politiką, kad žinotų, kokiais principais tokios asmenybės kaip Oginskis grindė savo atsakomybę prieš valstybę", - citavo V. Rutkauskas.
1992 m. atstatytas portikas ir žibintai, primenantys pirmosios Lietuvoje elektrinės, prieš šimtmetį iškilusios Rietave, įkūrimo sukaktį. |
Oginskių epochos rašytinio palikimo tyrinėjimai - viena prioritetinių muziejaus veiklos sričių. M. K. Oginskio atsiminimų išversta jau trys tomai, drauge verčiami ir kitų iškilių to paties laikotarpio asmenybių leidiniai.
M. K. Oginskio ir jo paveldo negalima traktuoti kaip kurios nors vienos valstybės "nuosavybės" jau vien dėl kosmopolitiškos jo asmenybės ir atitinkamo gyvenimo būdo. Savo dosjė Rusijos carui Aleksandrui I jis rašė esąs lietuvis, nors kalbėjo lenkiškai, o laišką rašė prancūziškai. "Pasklaidžius jo laiškus, iškyla universalios jo asmenybės erudicija ir išprusimas, tampantys iššūkiu vertėjams, mat apie Italijos teatrą jis rašė itališkai, apie skaitomą knygą - prancūziškai, apie karo reikalus - vokiškai, visa tai paįvairindamas lotyniškomis sentencijomis. Ir ne iš snobizmo, o natūraliai rinkdamasis tą kalbą, kuri jam atrodė tinkamiausia konkrečiai temai", - pasakojo V. Rutkauskas.
Antra kryptis - rūpinimasis Oginskių archyviniu palikimu. "Mūsų šalyje jis beveik nejudintas, nepaisant to, kad Vilniaus valstybiniame archyve yra sukaupti didžiuliai fondai. Šiuo požiūriu mūsų kaimynai baltarusiai yra nuveikę daugiau. Be kita ko, jie jau yra domėjęsi, kas "išbarstyta" Vienos, Hagos archyvuose", - pastebėjo pokalbininkas. Beje, būtent baltarusių pastangomis Florencijoje, ant pastato, kuriame yra gyvenęs M. K. Oginskis, atsirado graži atminimo lenta. "Jeigu delsime, tokios lentos atsiras ir Londone, ir Peterburge, ir kitur", - nuogąstavo V. Rutkauskas.
Jis pasidžiaugė, kad Oginskių tematika susidomėjo Lietuvos istorijos instituto mokslininkai, ir jo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės skyriaus vedėja Ramunė Šmigelskytė-Stukienė ėmėsi koordinuoti muziejaus inicijuotų tarptautinių konferencijų programas. Jos Rietave rengiamos jau penkerius metus iš eilės.
Suvienyti muzikos
Dar viena užduotis - sužinoti, kur konkrečiai Lietuvoje yra išlikę Oginskių pėdsakų. "Pažintinių ekspedicijų metu nustatyta, kad Lietuvoje yra apie 30 vietovių, kur išlikę Oginskių fundacijų paveldo. Trakai, Kaišiadorys, Vilniaus Rūdininkų gatvė, Plungė ir kitos Žemaitijos vietos, netgi Jūrmala... Visa tai leidžia fantazuoti apie Oginskių kultūros kelio dėliojimo galimybes tiek tarpregioniniu, tiek tarptautiniu mastu", - sakė direktorius.
Ketvirtoji veiklos kryptis - įsukti suniokotos Rietavo Oginskių dvaro sodybos restauravimo procesus. XIX a. viduryje čia įvyko daugybė unikalių dalykų, kurie verčia siekti galimybės parodyti žmonėms Oginskių aplinką. Pradėta niokoti suiručių metu, ji galutinai sudarkyta sovietmečiu - išliko vos keletas pastatų.
Rietavą iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos puošę prašmatnūs Oginskių rūmai buvo ne tik aristokratiško gyvenimo būdo, bet ir inovacijų židinys. |
Svarbus veiklos baras - Oginskių muzikinis paveldas. XVIII a. pabaigoje M. K. Oginskio sukurtų polonezų, tapusių vienais iš perkamiausių muzikos kūrinių visoje Europoje, šlovė neblėsta iki šiol, ir Plungės Mykolo Oginskio festivalis turi "brolių" Baltarusijoje, Lenkijoje. "Turint fantazijos ir įžūlumo, galima domėtis ir Oginskių muzikinės veiklos pėdsakais Peterburge, Londone, Nyderlanduose, Paryžiuje, Florencijoje, Stambule - jų yra visur", - kalbėjo V. Rutkauskas.
Muziejaus direktoriaus teigimu, labai svarbu buvo užmegzti ryšius su Oginskių provaikaičiais. Nors paskutinis Oginskių giminės tęsėjas Bogdanas mirė 1909-aisiais, per moterų liniją, konkrečiai - per M. K. Oginskio dukters Amelijos atšaką, ji gyvybinga iki šiol.
Amelija ištekėjo už dabartiniame Biržų rajone gyvenusio grafo Karolio Zaluskio, vieno iš 1830-1831 metų sukilimo vadų. Vėliau jie išvyko į Klaipėdą, o po keleto metų emigravo į Austriją. Dabartinės Lenkijos teritorijoje, Priekarpatėje, Iwonicz Zdrój kurorte pradėjo statyti mineralinio vandens gydyklas, kurios ilgainiui išsikovojo didžiulį populiarumą. Giminė čia puikiai tvarkėsi visą šimtmetį - iki pat Antrojo pasaulinio karo. Prieš šešerius metus muziejui pavyko užmegzti ryšius su jų proprovaikaičiais - Ivu ir Andrzejumi Zaluskiais, kurie gyvena Didžiojoje Britanijoje, Velse.
Informacija
Oginskiai - Lietuvos didikų giminė, kuri nuo XVII a. pabaigos darė didelę įtaką Lietuvos politiniam ir kultūriniame gyvenimui. Vienas žymiausių giminės atstovų - Mykolas Kleopas Oginskis (1765-1833 m.), diplomatas, vienas iš 1794 m. sukilimo vadų, kompozitorius - dvarą Rietave paveldėjo iš senelio, 1814-aisiais iš valstybės įsigijo ir visą Rietavo seniūniją. Pamažu Rietavas tapo svarbiausia šeimos rezidencija. M. K. Oginskio, kovojusio dėl Lietuvos nepriklausomybės, sūnus Irenėjus Kleopas 1835-aisiais Rietave panaikino baudžiavą, 1859-aisiais įkūrė pirmąją Lietuvoje agronomijos mokyklą. Jo sūnus Bogdanas Oginskis 1872 m. čia įsteigė pirmąją Lietuvoje šešiametę muzikos mokyklą, 1892-aisiais pastatė pirmąją Lietuvoje elektrinę.
Rašyti komentarą