- „Šiaulių kraštas“ - vienmetis su Nepriklausomybę atkūrusia Lietuva. Kuo panaši didžiausio Šiaulių apskrities dienraščio ir nepriklausomos Lietuvos raida? - pasiteiravome Vlado VERTELIO.
- Analogijų labai daug. Juk mes - vidutinės ir vyresnės kartos žmonės - esame iš to paties lizdo, todėl ir ėjome tuo pačiu vieškeliu. Laikraštis pirmiausia - žmonės, jį leidžiantys ir skaitantys. „Šiaulių kraštas“ nuo pirmos dienos buvo aktyvus stebėtojas, informuotojas ir komentatorius. Galima sakyti, kad didžiausias laikraščio šuolis įvyko per tragiškus Sausio 13-osios įvykius. Veikėme labai aktyviai: reportažai rengti ir iš Vilniaus, ir iš Rygos. Šalyje trūko informacijos, todėl laikraštis buvo graibstomas. Dideliu tiražu išleidome specialią „Šiaulių krašto“ laidą Lietuvai - išplatintą Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Daugiau nei 100 tūkst. egz. išleistas specialus leidinys rusų kalba „Krovavoje vosskresenje“ iškeliavo į Latviją, Estiją, Ukrainą ir Sibirą. Skaitytojai įvertino pilietinę redakcijos poziciją, operatyvumą ir originalumą. Tiražas, šoktelėjęs iki 20 tūkst. egz., aprimus situacijai sumažėjo labai nedaug. Tiesa, vėliau jis pasiekė ir 50 tūkst. egz., tačiau tai buvo kelerių metų kryptingo ir sunkaus darbo rezultatas. Kartu su valstybe išgyvenome įvairias politines ir ekonomines krizes. Modernėjo valstybė, visuomenė, kito ir laikraštis.
- Teko girdėti, kad pirmaisiais leidybos metais „Šiaulių kraštas“ Vilniuje buvo vadinamas „Šiaulių „Respublika“.
- Taip, buvo toks palyginimas. Nekopijavome „Respublikos“, tačiau imponavo respublikonų pozicija aštriai pateikti problemas. „Šiaulių kraštas“ taip pat rėžė iš peties. Noro išsakyti, vertinti ir įtikinti buvo labai daug. Prieš akis vyko labai įdomios asmenybių transformacijos: ideologiniai poetai, dar prieš metus liaupsinę didįjį spalį, tapo Nepriklausomybės tribūnais, degino raganas, bažnyčiose ir šventoriuose šnipinėjančios moteriškės tapo uoliomis parapijietėmis. Stebėjome procesus ir vertinome kritiškai. Ką žurnalistas pagalvoja, pamatęs ir išgirdęs krištolinį tribūną? Klausia - ar tikrai? Pirmaisiais metais keliolika vietos politikų po kritinių „Šiaulių krašto“ straipsnių neteko postų, pasitraukė iš aktyvios visuomeninės veiklos. Pirmajame laikraščio numeryje spausdintą prisistatymo deklaraciją drąsiai galima spausdinti ir šiandien: apie tai kalbėjo visa Lietuva, kalba ir šiandien. Tačiau dabar - tyliai, pasidairydami į šonus. Tada Nepriklausomybė buvo suprantama be išlygų, šiandien jau filosofuojama apie Nepriklausomybę be suvereniteto. Tarsi dešra be mėsos.
Tada rašėme, kad Lietuva centralizuojama pagal Maskvos kurpalių, kad didėja socialinė atskirtis, visuomenė skaldoma į švarius ir susitepusius, kad politinės partijos pasiklysta tarp įvairių tapatybių, o valdžia praranda pasitikėjimą. Ką turime po ketvirčio amžiaus: vieno miesto valstybę, nenugalimą valdininkų armiją, šalį be vidurinio sluoksnio, todėl ir be pilietinės visuomenės, ištuštėjusių pakraščių Lietuvą ir provincialią sostinę.
- Vilnius - provincija?
- Tai daugiau mano emocinė nuostata. Neprovinciali sostinė šaliai turi skleisti visuomenę vienijančias idėjas, kapitalą skirstyti tolygiai. Ką dabar girdime: Vilnius, Kaunas ir mažesni miesteliai. Vilniaus miesto mero rinkimai tampa tolygūs prezidento rinkimams. Po Kražių žudynių girdėjau retorinį klausimą: ar provincija nepragers Lietuvos? Įdomu, kur per savaitgalį alkoholio suvartojama daugiau - Vilniaus baruose ar visoje likusioje Lietuvoje? Pagaliau ar Vilniuje nusėdęs politinis elitas nėra atsakingas už situaciją šalies kaimuose ir miesteliuose? Būtent iš šio miesto sklindanti plikbajoriška mąstysena suformavo nepagarbos kultūrą. Nepagarba rinkėjams, kai paminami pažadai, o populizmas - taip pat nepagarbos ženklas, nes negarbinga žadėti to, ko tikrai nepadarysi.
Nepagarba, dažnai perauganti į patyčias, - politiniams oponentams, kitaip mąstantiems. Nukarpytos ir vis dar negrąžintos pensijos bei tuo metu didėjantys aukščiausios valdžios ir teisėjų atlyginimai - taip pat nepagarbos visuomenei ženklas. Bumerangas grįžta: visuomenėje vyrauja totali nepagarba išrinktai valdžiai.
- Ar daug nepagarbos pastebite sostinės žiniasklaidoje?
- Nors vežimu vežk. Didžiąją dalį jos ir ištransliuoja televizijos bei interneto portalai. Kaip vertinti visuomeninio transliuotojo diskusijų laidą, kai laidos vedėja ir penki ekspertai mala vieną oponentą? Rusijos televizijose tokių laidų apstu kiekvieną dieną. Rusijos tokios laidos vadinamos propagandinėmis, o lietuviškos - politikos diskusijomis. Propaganda - vienas iš ryškiausių nepagarbos skaitytojams, žiūrovams bruožų. Visuomenei reikia daug įvairios informacijos: jei yra viena nuomonė, turi būti ir priešinga. To Vilniaus politinėje žurnalistikoje labai trūksta.
Nepagarba gimdo nepasitikėjimą. Ar po ketvirčio amžiaus Nepriklausomybės Lietuvos žmonės nusipelnė tik dozuojamos informacijos ir atrinktų, t.y. cenzūruojamų, nuomonių? Būrelis dvaro žurnalistų ir politologų formuoja visuomenės nuomonę, isterizuoja situaciją. Sukurta tikrovė, kai daugelis savarankišką ir argumentuotą nuomonę galinčių išsakyti žmonių yra ignoruojami, marginalizuojami, o prieš aktyvesnius netinkamos nuomonės skleidėjus užsiundomi vadinamieji satyrikai. Baisiausias vaizdelis, kai ir viešieji intelektualai nebesibodi primityvios propagandos, problemas suvulgarina, sureikšmindami savo asmenines fobijas. Taip formuojasi baimės, nesaugumo atmosfera.
Žurnalistas turi ne tik eiti kartu su savo auditorija, bet ir bent keliais žingsniais aplenkti ją. Ar visada reikia rašyti, rodyti tai, kas įdomu, bet nebūtina žinoti? Tūkstančiai žiūrovų priglunda prie televizorių ekranų, kai į medžioklę iškeliauja gelbėtojai. Ar žiūrovai tikrai nusipelnė lėkštų reportažų iš visuomenės apačių? Ką tokios laidos gelbėja? Kūrėjai naudojasi žmonelių patiklumu, neišprusimu, neadekvačiu situacijos vertinimu, savo teisių nežinojimu. Taip iš nepagarbos žmogui, pasinaudojus efekto būsena, auginami reitingai ir semiami reklamos pinigai. Visuomenei suponuojama nuomonė, kad žurnalistams nėra jokių ribų, dar labiau išblukinami didelės dalies žmonių ir taip menki gebėjimai kritiškai vertinti žiniasklaidą. Yra nerašyta žurnalisto etikos taisyklė: nesielk su kitais taip, kaip nenorėtum, kad su tavim elgtųsi.
- O ar žiniasklaida vis dar tebėra ketvirtoji valdžia?
- Be jokios abejonės. Žiniasklaida turi didžiulį poveikį. Kai švogerizmas sucementavo visas pirmas tris valdžias, ketvirtoji joms - kaip rakštis, grėsmė.
Ne iš drovumo tūlas globalizuotas valdininkas privengia viešumo. Daugybė pavyzdžių, kai po publikacijų pradedami ikiteisminiai tyrimai, bylos keliauja į teismus, pasipila atsistatydinimai, subyra valdančiosios daugumos. Jei spaudos nebijotų, nebūtų ir keršto akcijų.
Konservatorių 2008-ųjų pabaigos naktinis demaršas lietuvišką spaudą nubloškė dešimtmečiui atgal. Sustabdė vystymąsi, daugelį mažesnių vietos leidinių privertė įlįsti į savivaldybių kišenes. Taip rajonuose atsirado leidinių, išgyvenančių tik iš savivaldybių užsakymų, todėl ten nė su žiburiu nerasi valdžios kritikos. Tokie leidiniai iš esmės nesiskiria nuo buvusių sovietinių organų. Spauda, kaip žiniasklaidos rūšis, nežlugo, tačiau demokratijos, viešumo, ypač rajonuose, sumažėjo. Tai skaudžiausia naktinio demaršo pasekmė.
Viename žurnale skaičiau kelių rajonų laikraščių redaktorių virkavimus dėl sulaužytų stuburų. Tačiau yra ir antroji mėnulio pusė. Jei sulaužė, vadinasi, tai vyko abipusiu susitarimu arba redaktoriai buvo bestuburiai.
- Dienraščiui, pradėtam nuo nulio, sukako 25-eri. Kur slypi „Šiaulių krašto“ stiprybė?
- Ištikimi mūsų skaitytojai. Daugelį metų daugiau nei 90 proc. laikraščio tiražo sudaro prenumerata. Tūkstančiai mūsų prenumeratorių laikraštį skaito nuo pirmųjų leidybos metų. Labai vertiname jų pasitikėjimą. Mums svarbu, kad laikraštis skaitytojams būtų ne tik informatorius, komentatorius, pramogų teikėjas, bet ir pašnekovas, su kuriuo nenuobodu ir malonu praleisti laiką.
Ieškome ir randame savo kraštui daug gerų darbų padariusių žmonių, pasakojame šeimų istorijas, neretai mūsų publikacijos sujungia kažkada išsiskyrusius draugus, gimines. Pas tokius žmones ieškome gyvenimo išminties ir jos randame, o tai nepalyginti didesnė vertybė negu žvaigždelių, politikierių strapaliojimai ir spygavimai.
Mes, paribio žmonės, kasdien matome kintančios aplinkos ženklus: uždaromas kaimų mokyklas, tuštėjančius kaimus, be rimtesnės medicininės pagalbos paliktus rajonų centrus, nykstančius miestelius. Sukūrėme įtaigų „Šiaulių krašto“ socialinį pasakojimą.
Žmonės, burdamiesi į bendruomenes, steigdami kaimų, mokyklų muziejus, leisdami knygas apie savo kraštą, įamžindami išnykusius kaimus ir vienkiemius, įprasmina savo aplinką. Grįžtama prie savo šaknų, tai suteikia vilties. Daug tomis temomis rašome. Tai didžiausias mūsų pozityvas. Tolerancija kitoms tautoms, kitoms kultūroms atsiranda iš pagarbos savo kraštui, savo kalbai, savo istorijai, savo tradicinėms vertybėms. Šiais metais dvidešimtmetį paminėjo mūsų kultūros, krašto istorijos priedas „Atolankos“.
Pavyko sukurti regiono dienraščio struktūrą su redakcijomis visoje apskrityje, sudėlioti informaciją po įvairius laikraščio stalčiukus. Iš viso to atsirado „Šiaulių krašto“ laikraščių grupė, kuriai, be dienraščio „Šiaulių kraštas“, priklauso Joniškio, Kelmės, Pakruojo, Radviliškio, Plungės, Biržų rajonų laikraščiai, portalas skrastas.lt, dvi didelės spaudos platinimo tarnybos.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą