Debiutas
Šį pavasarį "Dainų dainelėje" gyva, paukštiška "Linksma dainele" sėkmingai debiutavo trys seserys - Laura, Raimonda ir Martyna Briaunytės. Jas populiariajam konkursui paruošė Klaipėdos vaikų darželio "Sakalėlis" muzikos vadovė Inesa Rauktienė.
Muzikos vadovė pasakojo, jog vos paūgėja kuri gabi muzikai mergytė, ir, sulaukusi šešerių, įstoja į Balsio menų gimnaziją, jos vieton stoja repetuoti kita sesutė - kurios burnelėje kaip paukščio giesmė užauga dainos, o rankelės smuiko stryką vedžioja ar pianino klavišais bėgioja... "Dainų dainelę" keičia klaipėdietiškas vaikiškų dainų konkursas "Giest lakštingalėlė", ir aštuonmetė Raimonda bei dešimtmetė Laura pakaitomis jau yra tapusios jo laureatėmis.
Vadovei ir sesučių tėtis yra sakęs, jog vyresnėlės - mąslios, ramios kaip ežerai, santūrios, o štai pagrandukė Martyna - nestygstanti, jos pilna visur, net namų sienos dreba. "Truputį parepetavom, ir Martyna trinkteli duris: "Viskas, užteks, aš jau noriu eiti". Lengva su jomis dirbti, jos kaip gamtoj paukšteliai atveria snapelį - ir čiulba", - gyrė puikią mergaičių muzikinę klausą ir intonavimą vadovė Inesa.
Apie medį, ant kurio auga natos
"Mes normalias dainas darželyje, nuo trejų metų išmokom. Bet gerokai prieš tai mus muzikali mamos draugė pradėjo muzikos mokyti. Mano mėgiamiausia daina vaikystėje buvo iš reklamos: "Galina Blanka - bul bul", - juokiasi Laura.
"Nebijojau niekada aš tos scenos", - tikina Martyna, paaiškinusi, jog dar prisimena mamos dainuotas lopšines. - "Juk pirmiausiai mes tik su "maikėm" ir kelnytėm dainuojam, o prieš eidamos į sceną pūstom rožinėm suknelėm pasipuošiam. Man patinka dainuoti žmonėms, jie paskui už mus balsuos, ir scenoje labiau patinka elgtis gerai, linksmas dainas kaip žiogelio dainuoti. Per repeticijas tai aš laukiu, laukiu, kol greičiau pasibaigs, galvoju apie skanius valgymus. Nusibosta, supykstu, vadovę nervinu dažnai. Šiaip tai mūsų niekas nelepina; esam mergaitės kaip mergaitės. Ir sausainiukus su mama kepam, ir kambarius tvarkom, o aš jau vieną lėkštę sudaužiau"... - čiauška Martyna.
Nustebino, jog paklausta, kaip nupieštų Muziką, mažoji net nesusimąstė: "Pieščiau visokių spalvų natas, iš kurių susidėtų daina".
"Ar jaučiamės ypatingos? Na, nebent tuo, kad mes, sesės, galim kartu susidainuot. O šiaip dar apie tai negalvojam", - prabyla karščiuojanti, bet iš paskutiniųjų stengdamasi duoti interviu smuikininkė Raimonda.
Scenoje - kaip žiogeliai pievoje
"Aš būsiu akompaniatorė, dažnai akompanuoju savo broliams. Arvydas pučia trimitą, jam penkiolika, o Haroldui - aštuoniolika, jis groja saksofonu J. Kačinsko muzikos mokykloje", - sako Laura. - Mes evangelikų - baptistų bažnyčioje dažnai giedame vaikų chore prieš pilną salę, tai labai daug jausmų užplūsta. Tai priklauso nuo to, kokia giesmė. Ir manęs dažnai prašo pakeisti susirgusią suaugusią akompaniatorę. Groju jau penktus metus. Groju, kas man patinka. Moku valsą - ekspromtą ir Mocarto sonatą. Kai mokausi Bachą, tai jis labai bjaurus atrodo, bet kai išmokstu - būna nuostabu", - atviravo Laura.
Ir jau išjungus diktofoną, prasitaria, kaip ruošiantis "Skambančios bangos" konkursui jai rankas nuo grojimo užgėlė, nutirpo. Bet, rodos, didžiuojasi kantrybe ir atsidavimu muzikai kaip tikra profesionalė.
Raimonda, rodydama "pagalvėles" ant pirštelių nuo smuiko stygų ir instrumento nutrintą kakliuką ("Kaip arkliui - pakinktai," - juokiasi), sako, kad smuiko balsas jai primena mamos balsą.
"Man patinka ir liūdnos melodijos. Kai buvau maža, mano svajonė buvo groti smuiku. Smuiko balsas švelnus. Kaip mamytės. Taip, žinau virtuozo Paganinio istoriją, man senelis papasakojo. Jis ir pats smuikuoja", - sakė vidurinioji sesė.
Martyna giriasi, jog ir ji išsirinkusi smuiką. "Dar pažiūrėsim. Juk tu E. Balsio menų gimnazijoj būsi chorinukė", - maldo ją seserys. Mergaitės prisipažįsta mėgstančios ir liaudies dainas. Pasakoja, kad ir jų mamytė dainuoja chore. Su ja manęs supažindinti dabar negali, nes šiomis dienomis mamytė turi pagimdyti šeštąjį vaikelį.
"Geriau būtų sesytė. Tėtis kaip tik žadėjo mums, mergaičių kambariui, nupirkti muzikinį centrą - tai klausysimės Mocarto", - viena per kitą kalbėjo mažosios tyraširdės mamos ir mūzų dukterys. O Martyna jau spurda, dainuoja ir šoka kaip vieversėlis, ir vis klausia: "Ar čia dar ilgai tas interviu bus?"...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą