Turime patikėti savo tauta

- Ką jums ir jūsų šeimai reiškia šis apdovanojimas? - „Vakaro žinios“ paklausė L. Sungailienės.

- Šiųmetė Vasario 16-oji buvo labai įsimintina man ir mano šeimai. Netikėta žinia, didžiulis įvertinimas, jaudinanti ceremonija. Jaučiausi pastebėta ir taip pagerbta, kad net džiaugsmo ašaras buvo sunku sulaikyti. Tokiai šventei ir progai pasipuošiau žemaitišku rankų darbo tautiniu kostiumu, kurį paprastai dėviu per folkloro šventes, koncertus, festivalius. Pats apdovanojimas - tai ne tik įvertinimas, tai ir įpareigojimas tęsti darbus, visuomeninę veiklą, dar labiau ir nuoširdžiau tikėti tuo, ką darai tradicinės kultūros sklaidos ir gyvasties labui. Tikiuosi, kad mano šeima didžiuojasi mama, pelniusia tokį apdovanojimą.

- Kokios, jūsų akimis, šiandien kyla grėsmės, susijusios su mūsų tautos savitumu, tradicijomis?

- Kad tauta gyvuotų, išliktų, ji turi turėti savo gyvenamąją teritoriją, gyvybingą kalbą ir puoselėjamas tradicijas. Tai - tautos gyvasties esmė. Nunykus vienam, kyla grėsmė sunykti ir kitiems gyvybės medžio kamienams. Manau, kad baisiausia būtų prarasti savo identitetą, tautinį savitumą, tai yra tapti niekuo, tapti žmogumi be etninio pamato, istorijos, ateities.

Jaunas žmogus dažnai nesusimąsto, kad tautinė savimonė, pagarba gyvajai tradicijai ir istorinei atminčiai turi didžiulę įtaką tautos likimui. Jei negerbsime savo krašto žmonių, jų papročių ir įpročių, nesugebėsime suvokti savo tautos praeities, dabarties, numatyti ateities. Tautinis savitumas, identitetas - mūsų kaip tautos išlikimo garantas. Tai - ryškiausios spalvos tautų kultūriniame margumyne. Turime jas atrasti ir jomis pasidžiaugti, kitaip išnyksime tarp kitų ryškesnių, save labiau mylinčių ir vertinančių tautų.

- Jūsų vedama laida „Duokim garo“ metų metus itin mėgstama tautiečių. Kur slypi tokio populiarumo paslaptis?

- Gal paprastumas ir nuoširdumas, kurį žiūrovas greitai pamato, atpažįsta ir būtent už tai vertina mūsų kūrybinį darbą. Laida turi didžiulį būrį bičiulių, su kuriais kartu pildome tuos korius ir vėliau su džiaugsmu, meile ir atsakomybe kopinėjame mūsų tautinės kultūros medų. Mūsų spiečiaus bitelės labai darbščios, lanksčios ir atviros tiek tradiciniams liaudiškos muzikos reiškiniams, tiek ir naujoms tendencijoms. Laidą kuria ne tik keliolika kūrybinės grupės žmonių - tai daro keli šimtai muzikantų, dainininkų, šokėjų, kuriems svarbu rodyti ir skleisti tai, kuo nuoširdžiai tiki ir ką atsakingai puoselėja.

- Yra manančiųjų, jog liaudies dainos - nuobodžios. Tačiau jaunimas jas stilizuoja, perkelia į šiuolaikinio gyvenimo modelį. Koks jūsų požiūris į tai?

- Su kolega nuolat primename televizijos laidose, jog visiems užteks vietos po saule - ir tiems, kurie pristato autentišką folklorą, ir tiems, kurie jį interpretuoja šiuolaikiškai, ir tiems, kurie noriai dalijasi savo autorine kūryba, skirta Lietuvai, jos žmonėms. Svarbiausia, kad jaunimas, prieš kurdamas naują muzikinį rūbą liaudies dainai, pirmiausia su ja susipažintų, pajustų jos esmę, sugebėtų įsijausti į tradicinę lietuvio pasaulėjautą ir nors dalelę jos perteikti savo kūryboje. Jei yra žinios, skonis ir saikas, manau, kad kūryboje įvyksta teisingi ir tradicinio meno raidai nepavojingi cheminiai procesai, gimsta įdomios, šiuolaikines tendencijas atliepiančios interpretacijos, kuriose nutiesiamas laiko tiltas tarp praeities, nūdienos ir rytdienos.

Populiarioje muzikoje pasigendu lietuviškumo, to skiriamojo ženklo, etninio kodo, kuris galėtų pasitarnauti Lietuvos įvaizdžio stiprinimui.

- Ar šalies mokyklose skiriama pakankamai dėmesio lietuvių tradicijoms diegti, puoselėti?

- Tikrai nepakankamai, o jei tai ir daroma, tai ne visada patraukliai ir jaunimui priimtinu būdu. Lietuviškumą ugdyti, tradicijas puoselėti ir tautinės mokyklos idėjas skleisti reikia labai kūrybingai, su dideliu entuziazmu, apetitu ir vidine ugnele. Nelaukti, kol kas nors iš viršaus nuleis nurodymą - jau laikas ugdyti tautiškumą ir kaip tai daryti. Tai gali daryti kiekvienas iš mūsų jau šiandien, čia ir dabar. Svarbiausia suvokti, jog tautiškumas ir tradicinė kultūra mums yra gyvybiškai svarbūs. Tai - mūsų jėga, stiprybės suteikiantys vitaminai ir prieš šiuolaikines negeroves atsilaikyti padedantys priešnuodžiai.

Mylėkime save, savo tautą, Lietuvos žmones, tuomet nekils abejonių, ar reikia puoselėti tautiškumą, tradicijas, kalbą ir liaudies muziką. Atkurkime, stiprinkime tarpusavio santykius, ryšius tarp skirtingų kartų, įvertinkime ir skleiskime paprasčiausią žmogiškumą, ugdykime amžinąsias vertybes.

Tiesiog atsigręžkime į jaunąją kartą, nuoširdžiu bendravimu pelnykime jos dėmesį bei pasitikėjimą ir prisiimkime dar didesnę atsakomybę už jos ugdymą. Tapkime vedliais augančiai kartai. Antraip šias pareigas iš mūsų nesunkiai perims (iš dalies jau ir perėmė) masinės informacijos priemonės. Atsigręžkime į mūsų senolių patirtį, išmintį - rasime tiek daug tiesų, išbandytų ir pasiteisinusių ugdymo metodų, kurie neretai yra pigūs ir efektyvūs.