"Žiogelio" legenda, arba Himnas mokytojai

"Kiek gali vienas idėjų turintis ir būdų jas įgyvendinti ieškantis žmogus!" - po filmo "Žiogelio" legenda" pristatymo kalbėjosi žmonės, nenorėję skirstytis iš Klaipėdos koncertų salės.

Daugelis tų gausiai susirinkusiųjų - vienaip ar kitaip lietęsi, šliejęsi prie vaikų šokių kolektyvo "Žiogelis", kurio, deja, jau 17 metų nebėra.

Tačiau jame įgyta patirtis, gyvenimiškų vertybių pojūtis, estetikos suvokimas niekur nedingo - jis su įvairių kartų "Žiogelio" šokėjais, jų tėveliais, seneliais. Ir kas ypač nuostabu - su įvairių "Žiogelio" šokėjų kartų auginamais vaikais, jau spirgančiais tuo pačiu užsidegimu šokti.

Ir ką gali žinoti, - gal jie ims ir susiburs į naująjį "Žiogelį"?

"Kodėl gi ir ne, atgimti jis gali. Tačiau jau niekada nebus toks, kokį jį kūrė Elvyra Bungardienė", - kolektyvo klestėjimo laikais Klaipėdos kultūros skyriui vadovavusi savo minčių neslėpė Nijolė Navogreckienė.

Kas tiesa, tai tiesa - į tą patį vandenį upėje neįbrisi. Bet juk išaugo ir subrendo Elvyros Bungardienės-Anapolskajos ugdyti vaikai, kurie režisieriaus Vytenio Andriukaičio ir operatoriaus Jono Gursko sukurtame dokumentiniame filme "Žiogelio" legenda" dalijasi mintimis, ką šis kolektyvas davė jų tolesniam gyvenimui.

Vienas jų prisiminė, kaip Paryžiuje buvo atvesti į Luvrą ir vadovė prisakė mažiausiai valandą apžiūrinėti Leonardo da Vinčio "Moną Lizą". "Lauke - baseinas, kuriame norėčiau maudytis, na, o nepaklusti Mokytojos Bungardienės priesakui nesiryžtu. Nuobodu, bet žiūriu", - prisipažino buvęs šokėjas, tuomet paauglys.

Kita šokėjėlė prisiminė, kaip Ermitaže Mokytoja žėrė dailininkų pavardes, jų gyvenimo istorijas, norėdama sudominti, prišlieti prie didžiųjų menų.

"Tegul iš mūsų niekas menotyrininkais ar meno istorikais netapome, bet Mokytojos pastangomis suteiktos pirmapradės žinios atklysdavo, kai to prireikdavo. Ir už tas pamokas, kaip ir ant parketo, Mokytojai mes esame be galo dėkingi", - tvirtino buvusi šokėja.

"O kai pietaudavome, kartais ir labai geruose restoranuose, esu gavęs Mokytojos niuksą - sėdi ant pusės kėdės ir laikai nugarą... Kai kuriems vaikams praversdavo ir valgymo įrankių rankose laikymo pamokos, ir žinios, kokį patiekalą kokiu įrankiu valgyti", - ir etiketo pamokas prisiminė vienas iš ugdytinių.

Pro Mokytojos akis nepraslysdavo ne sceniniuose kostiumuose - tvarkingi, švarūs, išlyginti šie privalėjo būti nediskutuotinai, - o kasdienėje aprangoje ištrūkusi saga ar atspuręs sijonėlio, kelnių kraštelis. Pastabos - kartais visiems girdint ir matant, kartais - į ausį. Mokytoja puikiai žinodavo, kuriam ir koks "vaistas" reikalingas. Ak, kaip sielvartavo šokėjėlė, kai prieš taip lauktą kelionę eilinį kartą į kažkokį neregėtą, nematytą miestą ji susirgo. Bet taip susiklostė, kad susirgo ir Mokytoja. Norėdama kaip nors paguosti mergaitę, parašė laiškelį, kad jos dar atsigriebs. Tas laiškelis šokėjėlei ir tapo pačiu geriausiu vaistu.

Argi papasakosi viską, kas su tuo "Žiogeliu" dėdavosi ne viešai, scenoje, o užkulisiuose, kur budėdavo tėvai, pasiruošę perrengti kitam numeriui ar pakeisti karūną. Argi surašysi, kaip kelionėse ir svetimuose miestuose vyresnėliai, užuot atsidėję malonumams, tampydavosi su mažiukais, kuriems reikėdavo priežiūros. Argi apsakysi, kaip "Žiogelio" šokėjų tėvai tapdavo siuvėjų komandomis, prisiuvančiomis bižuteriją, kokardas, kaspinus prie naujai pasiūtų sceninių kostiumų. Vaikų, tėvelių, senelių, dažnai ir šokėjų kaimynų ar bičiulių širdys plakdavo tuo pačiu, "Žiogelio" ritmu. "Žiogelis" buvo ne mokykla, net ne institutas. Jis buvo universitetas. Gyvenimo ir šokio universitetas.

Ir tik tokioje dirvoje galėdavo derėti tai, kas užgimdavo E. Bungardienės-Anapolskajos vaizduotėje. Ji užsiaugino ir pagalbininkę Danutę Žičkuvienę, kurią dar studentę pasikvietė talkininkauti. Šių dviejų moterų fantazijos ir darbštumo vulkanai "Žiogelį" dar labiau sutelkė ir sutvirtino.

Filme "Žiogelio" legenda" ne tik kalbama, bet ir šokama. Nors šis vaikų kolektyvas buvo daug filmuojamas, tačiau archyvinės medžiagos, kaip paaiškėjo, išlikę nedaug. Bet ir iš tų šykščių koncertinių ar sesijinių kadrų gali spręsti, kokio tai kolektyvo būta.

Ir kažkodėl nesinori susitaikyti su mintimi, kad kolektyvas negalėtų atgimti. O gal? Regis, Mokytojai ir šiandien idėjų netrūksta. O ugdytiniams taipogi užsispyrimo pakanka. Tai įrodė buvusi "Žiogelio" šokėja Lina Šimkutė-Sakalauskienė, sugebėjusi prikalbinti ir režisierių, ir operatorių imtis filmo darymo. Susirinkusi filmo žiūrėti "Žiogelio" bendruomenė, regis, svarstė tokias galimybes.

Bet šio filmo pristatymas buvo ir himnas kolektyvo vadovei E. Bungardienei-Anapolskajai. Didžiai pelnytas himnas Mokytojai.

Į šventę susirinkę buvę "Žiogelio" nariai ir bičiuliai pasinėrė į prisiminimus.