Žurnalistas Leonas Stepanauskas: "Domėdamasis Thomo Manno viešnagėmis Nidoje, apie knygą negalvojau"

Išsaugoti Thomo Manno namelį XX a. viduryje Lietuvoje padėjo informacinė kampanija

Chrestomatine tapusios knygos apie vokiečių rašytojo Thomo Manno Nidoje praleistas vasaras „Thomas Mannas ir Nida“ autorius, Berlyne gyvenantis žurnalistas Leonas Stepanauskas savaitgalį pasibaigusio XVI tarptautinio Th. Manno festivalio metu pristatė trečiąjį šio apybraižų rinkinio leidimą bei vertimą į vokiečių kalbą. Autoriaus teigimu, pradėjęs domėtis rašytojo gyvenimo etapu, susijusiu su Kuršių nerija, jis nesitikėjęs, kad interesas virs ne tik knyga, bet ir draugyste su Mannų šeima.

Dienos šviesą išvydusi 1987-aisiais, dešimtmečiu vėliau knyga buvo išleista pakartotinai, o pernai trečiąsyk pasirodė lietuviškai ir pirmąkart – vokiškai. Vertimą į vokiečių kalbą parėmė Vokiečių-lietuvių draugija.

Nameliui išsaugoti – argumentai ir straipsniai

„Keistu metu, po Antrojo pasaulinio karo, pasirinkau studijuoti germanistiką – „priešų kalbą“, kaip anuomet įgeldavo skeptikai. O germanisto kelias iki Th. Manno kūrybos, žinia, yra trumpas”, – šypsojosi L. Stepanauskas.

Baigęs studijas, jis pasirinko žurnalisto darbą ir prisidėjo prie informacinės kampanijos, kurios žinomi visuomenės veikėjai ėmėsi siekdami išsaugoti Th. Manno vasarnamį Nidoje. Šis po XX a. pirmosios pusės įvykių atrodė nekaip ir buvo įtrauktas į griautinų namų sąrašą.

1929 m. pirmąkart atvykęs į Nidą atostogų, Th. Mannas apsigyveno Hermanno Blodės viešbutyje. Susižavėjęs unikalios gamtos koloritu, žinomas rašytojas nusprendė pasistatyti čia namą. Vasarnamį, skirtą šešias atžalas auginusiai šeimai ir primenantį tradicinę šio krašto žvejo trobelę, suprojektavo architektas Hermannas Reissmannas. Į namelio statybas Th. Mannas investavo dalį Nobelio premijos, kurią 1929-aisiais pelnė už romaną „Budenbrokai“.

Th. Mannas ir jo artimieji Nidoje vasarojo trejus metus iš eilės. Paskutinįkart – 1932-aisiais: netrukus po to šeima emigravo iš gimtinės, o namelis po kurio laiko buvo nacionalizuotas. Antrojo pasaulinio karo metais jis gerokai nukentėjo.

Apie nuniokotą, bet išlikusį Th. Manno vasarnamį žinojęs Antanas Venclova ėmėsi įrodyti sovietų vadams, kad jį būtina išsaugoti. Beje, 1955-aisiais lankydamasis Veimare kaip Tarybinių rašytojų delegacijos vadovas, A. Venclova buvo susitikęs su pačiu Th. Mannu ir rašytojui „avansu“ pareiškė, kad jo namas Nidoje yra tapęs muziejumi.

„Komiška, bet tuometė nomenklatūra kėlė klausimą, kam apskritai Klaipėdos krašte reikia ženklų, primenančių apie vokiečių rašytoją? Argumentavome, kad jis karo metais buvo gerojoje pusėje, kad dėl savo pažiūrų yra vertinamas Sovietų Sąjungoje“, – prisiminė L. Stepanauskas.

Tiesa, tuomet tikslesnių duomenų apie tai, kada konkrečiai rašytojas viešėjo Nidoje ir ką čia veikė, nebuvo. „Uždavinį surinkti šią informaciją įvykdžiau ne knygos dėlei, o norėdamas prisidėti prie istorinio vasarnamio išsaugojimo: tiesiog bomdardavome skaitytojus „Nemune“, „Literatūroje ir mene“ bei kituose leidiniuose publikuotais tekstais apie Th. Manną“, – sakė žurnalistas.

Pastangos nenuėjo perniek, ir namelis buvo suremontuotas. Pradžioje tarnavęs kaip viešbutis, jaunų specialistų namas, 1965-aisiais jis perduotas kultūros reikmėms – čia įkurta bibliotekos skaitykla. Vėliau, nuo 1987-ųjų, namelyje kasmet vyko Th. Manno seminarai, o 1990 m. įkurta Th. Manno draugija – pirmoji Rytų Europoje. Th. Manno memorialinis muziejaus statusas vasarnamiui suteiktas 1996-aisiais.

Darbą papildė draugystė

Tuo metu L. Stepanausko domėjimasis Th. Manno gyvenimo ir kūrybos istorija nesibaigė ir sulaukus rašytojo paveldui palankaus valdžios verdikto. „Dėl šeimos aplinkybių nusprendžiau išvykti gyventi į Vokietiją, – pasakojo 1963-iaisiais Vokietijos Demokratinėje Respublikoje įsikūręs žurnalistas. – O čia tapo įmanoma susisiekti su 1955-aisiais Anapilin išėjusio rašytojo šeima.“

Pirmasiais gyvenimo svečioje šalyje metais L. Stepanauskas dirbo gidu kelionių biure ir su turistų grupėmis keliaudavo po visą šalį, vėliau grįžo prie žurnalistinės veiklos, kuri įgavo tarptautinį mastą.

Drauge nenustojo domėtis Th. Manno tema ir aktyviai bendradarbiavo su vokiečių specialistais:

L. Stepanauskas yra Vokietjos mokslinio baltistų susivienijimo valdybos narys. Vadinamieji manistai – rašytojo gyvenimo bei kūrybos tyrinėtojai – jam patarė: „Tokių klausimų, kurie tau rūpi, gali paklausti Th. Manno našlės Katios.“ Kreipęsis į ją laišku, L. Stepanauskas netruko sulaukti širdingo atsakymo. Užsimezgęs šiltas ryšys atvėrė ir daugiau galimybių – Šveicarijoje gyvenusi K. Mann pakvietė L. Stepanausko atvykti į svečius.

Įveikęs biurokratijos užkardas, žurnalistas apsilankė Ciuriche. Jau pirmojo vizito metu jis gavo visą Th. Manno raštų rinkinį. „Darbą dar labiau palengvino artima bičiulystė“, – sakė L. Stepanauskas, bendravęs tiek su K. Mann, tiek su poros vaikais.

Nuo 1967-ųjų žurnalistas kasmet rengdavo literatūrinius skaitymus Th. Manno namelyje, o drauge nepailsdamas rinko vertingą dokumentinę medžiagą. Rašytojo šeimos narių bei kitų Th. Manno viešnagių Nidoje liudininkų prisiminimai tapo pagrindu knygai, kurios vokiškas leidimas, dienos šviesą išvydęs pernai, Vokietijoje jau yra išpirktas.

Senas žurnalistikos vilkas moka suintriguoti – per knygos pristatymą XVI tarptautinio Th. Manno festivalio metu pasiklausius jo prisiminimų bei liudininkų interviu įrašų, ir jau  skaičiusiems, ir tik atradusiems „Thomą Manną ir Nidą“ knieti perversti knygos puslapius ir pasinerti į XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios Kuršių nerijos dvasią.

Th. Manno temą L. Stepanauskas gvildena ir dar vienoje savo knygoje. Tačiau ši skirta kur kas siauresnei, bet autoriui itin reikšmingai skaitytojų bendruomenei: dukrai Dainai žurnalistas dovanojo savo sudarytą rinkinį „Su Katia Mann – į Nidą“, kuriame sudėta jo pažinties su rašytojo šeima istorija bei susirašinėjimų medžiaga.