Peterburgo konservatoriją baigęs ir Didier Lockwood muzikos centre Paryžiuje stažavęsis kompozitorius, šiuolaikinės akademinės muzikos atlikėjas L. Djakovas, kurdamas muziką bei grodamas, pasitelkia įvairius garso efektus ir garso procesorius. Taip menininkas gyvai, realiu laiku kuria daugiasluoksnes partitūras naudodamas tik vieną instrumentą - altą. Tad ir jo istorijos - apie stygas: ypač žmogaus viduje.
Kompozitoriui sunku atsakyti, kas jį labiau žavi: atlikti savo kūrinius ar sukurtus kitų.
"Tai tarsi dvi vieno medalio pusės, nes kai groji kito žmogaus kūrinį, tau atsiveria jo genialios mintys, tu tarsi stebi supantį pasaulį, o kai groji savo muziką - jauti save kaip pasaulį.
Viena iš muzikos galių - gydyti. Ir padėti žmonėms gali kiekvienas muzikos atlikėjas.
Svarbu įsiklausyti, ką muzika jums duoda. Prisiminkime, kad žmogus susideda iš vandens, o vanduo turi atmintį. Kad ir ką grotume, tai lieka užkoduota žmogaus atmintyje. Jei muzikantas grodamas siųs gera linkinčias emocijas - tokiu kodu jis ir liks klausytojo širdyje", - tikina L. Djakovas.
Sakoma, kad muzika gali žmogui padėti rasti atsakymus į svarbius gyvenimiškus klausimus, net rasti gyvenimo prasmę.
"Brandus amžius, kaip 40-metis, savaime kelia egzistencinius klausimus ir padeda rasti atsakymus, nes žmogus pakankamai tam subrendęs. Mano gyvenime muzika atsirado net nesulaukus 5-erių metų. Ji man tarsi patvirtinimas senos patarlės: žmogus kuria darbą, o darbas - suformuoja žmogų.
Man muzika - tarsi veidrodis. Per muziką aš suprantu ir priimu pasaulį, jo reiškinius.
Grojant visiškai kitaip dirba žmogaus smegenys: kai muzikantas groja, jos dirba žymiai aktyviau, ir natūralu, kad tada pasiekiami nušvitimai, priimami svarbūs sprendimai. Smegenų aktyvumas, jums bus sunku patikėti, labai išauga žmogui meldžiantis, nors, atrodo, to negalima vadinti darbu.
ENERGIJA. "Jei muzikantas grodamas siųs gera linkinčias emocijas - tokiu kodu jis ir liks klausytojo širdyje", - įsitikinęs Larionas Djakovas.
Asmeninio albumo nuotr.
Kaip ilgai muzikuojantis, galiu konstatuoti, kad mano organizmas taip prisitaikė prie tokio gyvenimo būdo, kad muzikuodamas jaučiu, jog grojimas - tikroji mano būtis, o ne laikas, kai negroju.
Bet natūralumas, kaip ir viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, turi sūpynių efektą: vieną dieną grojimas man - džiaugsmas, kitą - verslas, pragyvenimo šaltinis, trečią - svarbus tarsi oras, o ketvirtą - mano laimė ir džiaugsmas. Ir tos sūpynės mums leidžia pajusti visas gyvenimo spalvas: jei nebūtų trupučio sunkumų, kaip žinotume, kada jaučiamės laimingi?" - pasakoja talentingas menininkas.
Anot L. Djakovo, savo gimtinėje jis daugiau grodavo solo, tačiau Klaipėdoje labai mėgsta groti orkestre.
"Čia pažinau daug naujų dalykų: ne tik tai, kas įdomu mano muzikiniam skoniui, bet ir kaip naujai, kūrybingai galima pateikti man žinomus kūrinius. Išgirdau tokių kūrinių, kurie paliečia širdį ir tave pakylėja. Tai nuostabūs momentai, kai jaučiuosi esantis dalimi kažko didingo, ko negalėčiau sukurti aš vienas. Muzikinio teatro orkestras sukuria tai, ko visam gausiam būriui profesionalų nepavyktų grojant po vieną. Mus visus tai įkvepia ne tik tobulėti, bet ir kurti naujus, savus projektus",- sako pašnekovas.
L. Djakovas tikina dažnai susimąstantis apie gyvenimo prasmę ir ne visada randantis jį tenkinančius atsakymus.
"Vieną dieną manai, kad gyvenimo prasmės nėra, o kitą - supranti, kad prasmė yra visame kame, kas mus supa aplinkui. Prasmė yra tavo vidiniai lobiai: turi meilės - ją ir randi net kiekviename žolės lape, ir t. t. Knygoje "Bhagavad-gita" išminčiai žmogaus gyvenimą sulygina su dirva, į kurią žmogus sodina savo gyvenimo daigus ir atgal gauna vaisius. Bet yra ir dirvos gyventojas. Ir aš pamažu keičiu savo požiūrį į save ir gyvenimą.
Gyvenime nėra taisyklių: daryk taip ir rasi prasmę. Tas gyvenimo tikslas vis slepiasi nuo tavęs, slysta iš rankų. Turi būti kažkokia koncepcija, kas ta gyvenimo prasmė: aš ją matau taip - gyvenimas yra dirva ir stebėtojas", - sako sausio mėnesį 40-metį švenčiantis muzikantas.
Pašnekovas neatvirauja apie asmeninį gyvenimą, gyvenimo meilę ir atsako lakoniškai: "Knygos "Šuns širdis" pagrindinis herojus cirke iš ekstrasenso norėjo sužinoti apie savo praeitį, tačiau išgirdo apie ateitį: "Svarbiausias jūsų gyvenimo įvykis - priekyje." Ir aš taip sakau ir tikiu! Juk 40 metų - dar ne laikas apibendrinimams", - sako L.Djakovas.
Kūrėjas karantino vienatvę išnaudoja muzikos kūrimui. "Intensyviai dirbu. Nenoriu išduoti kūrybinių planų. Tai lyg baliono pūtimas. Kiekviena idėja turi sulaukti tokio momento, kai jauti, kad balionas jau pripūstas. Tada galima apie tai pasakoti. Aš dar noriu palaukti", - intriguoja L. Djakovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą