Ne Saulėnas, o lietuviškas Liverpulis

Dai­ni­nin­kas, dai­nų au­to­rius Vir­gis Sta­kė­nas sa­ve va­di­na Šiau­lių na­cio­na­lis­tu ge­rą­ja pra­sme. Jam ka­te­go­riš­kai ne­priim­ti­nas Sau­lė­nas – te­le­vi­zi­jos bru­ka­mas pri­mi­ty­vaus šiau­lie­čio per­so­na­žas. Dai­ni­nin­kui Šiau­liai yra tar­si svo­gū­nas – su sa­vo kva­pu ir ver­te. Ry­toj V. Sta­kė­nas po il­gos per­trau­kos kon­cer­tuos Šiau­lių dra­mos teat­re.

Sug­rį­ži­mas

Šiau­liuo­se jū­sų kon­cer­tai re­ti. Ko­dėl?

Ne dėl to, kad Šiau­lius ig­no­ruo­čiau. Yra skep­ti­kų, ku­rie sa­ko, kad sa­va­me kie­me pra­na­šu ne­bū­si. Ar ta­me yra tie­sos?

Ma­no nea­ki­vaiz­di­nis mo­ky­to­jas Vla­di­mi­ras Vy­soc­kis, ge­nia­lus ru­sų ak­to­rius, bar­das, dai­na­vo: „Aš skren­du ten, kur ma­ne prii­ma“.

Šis kon­cer­tas – su­grį­ži­mas po il­gos per­trau­kos į Šiau­lių sce­ną su ta pa­čia ener­gi­ja, bet su nau­ja pa­tir­ti­mi ir at­si­nau­ji­nan­čia kū­ry­ba. Atei­na lai­kas, kai no­ri tar­si at­si­skai­ty­ti. Be to, bi­čiu­lis pri­mi­nė apie ju­bi­lie­jų. Pa­žiū­riu į ka­len­do­rių: iš tie­sų, juk aš gi­męs 1953 me­tais!

 Šiau­lių dra­mos teat­re ma­no kon­cer­tas yra bu­vęs 1994 me­tais. Teat­ras į ma­no at­min­tį įsi­rė­žęs nuo vai­kys­tės – spek­tak­lį „Snie­guo­lė ir sep­ty­ni nykš­tu­kai“ žiū­rė­jau gal ke­tu­ris kar­tus. Ak­to­riai man bu­vo kaž­kas tarp Die­vo ir žmo­gaus. To­dėl ir da­bar, kal­bant apie va­ka­rą teat­re, kū­nu ei­na leng­vas šiur­pu­liu­kas.

Koks bus šis kon­cer­tas?

Dai­nuo­siu ba­la­des iš vi­so re­per­tua­ro – 35 me­tų aruo­do. Ruo­šiu spe­cia­lią pro­gra­mą. Man ge­riau­sia (nors ir sun­kiau­sia) bū­ti sce­no­je vie­nam.

Su at­lie­ka­mo­mis dai­no­mis skam­bės ir ma­no min­tys, ko­men­ta­rai, imp­ro­vi­za­ci­jos.

Su­ta­pi­mas, bet kon­cer­tas vyks ge­gu­žės 9-ąją – Per­ga­lės die­ną (1945 me­tais tą die­ną pa­si­ra­šy­tas na­cis­ti­nės Vo­kie­ti­jos ka­pi­tu­lia­ci­nis pa­ktas, dau­gu­mo­je bu­vu­sių So­vie­tų Są­jun­gos ša­lių mi­ni­ma kaip Per­ga­lės die­na – red. pa­st.). Te­bū­nie tai šiau­lie­čių per­ga­lės die­na.

Šiau­lių koe­fi­cien­tas

Jū­sų or­ga­ni­zuo­ja­mas fes­ti­va­lis „Aka­ci­jų alė­ja“ vyks­ta Ku­lau­tu­vo­je, „Vi­sa­gi­no count­ry“ pra­si­dė­jo tuo­me­ti­nia­me Snieč­ku­je, „Pū­das drus­kos“ – Drus­ki­nin­kuo­se, „Juod'Count­ry“ – Juodk­ran­tė­je. Ko­dėl fes­ti­va­liai pa­skli­dę po vi­są Lie­tu­vą, bet ne Šiau­liuo­se?

Ne ma­nęs to rei­kė­tų klaus­ti. Bu­vo lai­kas, kai idė­jas iš­dės­ty­da­vau kul­tū­ros va­dams. Vie­ni sa­ky­da­vo: „Ne­fan­ta­zuok“. Ki­ti: „Mes pa­žiū­rė­si­me“, ir... nu­gul­dy­da­vo idė­jas stal­čiu­je. Tre­ti: „Da­ryk, žiū­rė­si­me. Jei bus ge­rai, bū­si­me pri­si­dė­ję, jei ne – mes nie­ko ne­ži­no­me“ (šyp­so­si).

„Bit­lams“ pir­ma rei­kė­jo nu­ga­lė­ti Ame­ri­ką, kad Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je bū­tų pil­nos sa­lės. Gal ir Lie­tu­vo­je pir­ma rei­kia pa­verg­ti Vil­nių, kad Šiau­liuo­se įver­tin­tų?

La­bai džiau­giuo­si, kad Šiau­liuo­se at­si­ra­do mu­zi­ki­niai ap­do­va­no­ji­mai ŠA­MA. Aš – už Šiau­lių iden­ti­te­tą, oru­mą.

„Šiau­lių kraš­tas“ šiau­lie­čių klau­sė, kaip jie ver­ti­na mies­te vyks­tan­čius ren­gi­nius, ar­tė­jan­čią 777 me­tų su­kak­tį. Ko­kia jū­sų nuo­mo­nė?

Po dau­gu­ma „Šiau­lių kraš­te“ iš­sa­ky­tų min­čių pa­si­ra­šau.

Ma­nau, Šiau­lių die­nų da­ta yra ne­pa­ran­ki. Per to­li į ru­de­nį. Šven­tė yra ta­da, kai ga­li at­si­sės­ti ant žo­lės.

Prieš 6–7 me­tus per Šiau­lių die­nas su žmo­na už­kly­do­me į Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to kie­me­lį, kur Re­mi­gi­jus Ruo­kis su kom­pa­ni­ja or­ga­ni­za­vo kon­cer­tą. Ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, kad tai – Šiau­liai. Ap­link – ža­lia, gra­žūs rū­mai, sce­na, įdo­mūs mu­zi­kan­tai. Ne­be­nuė­jau net į bran­gių kvies­ti­nių žvaigž­džių kon­cer­tą Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je. Sė­dė­jau iki vė­lu­mos kie­me­ly­je – ten bu­vo ki­to­kie Šiau­liai. To­kius aš juos my­lė­jau...

Uni­ka­lus ir ma­no bi­čiu­lio Pra­no Tri­jo­nio or­ga­ni­zuo­ja­mas fes­ti­va­lis „Ant ru­be­žiaus“. Ko­dėl jis ne­ga­li tap­ti to­kiu, į ku­rį plūs­tų žiū­ro­vai iš Vil­niaus, Kau­no ar už­sie­nio?

Aną­dien at­krei­piau dė­me­sį, jog į Lie­tu­vą at­va­žiuo­jan­ti gar­si pa­sau­ly­je ai­rių šo­kių gru­pė kon­cer­tuos Klai­pė­do­je, Kau­ne, Vil­niu­je. Žmo­na Ra­mu­tė at­si­du­so: „Vėl į Šiau­lius at­veš at­li­kė­ją su ru­siš­ka pa­var­de.“ Aš nie­ko prieš ru­sų at­li­kė­jus. Bet yra nu­sta­ty­tas kaž­koks Šiau­lių koe­fi­cien­tas.

Pro­tin­gas ir gud­rus vers­lo ryk­lys Arū­nas Va­lins­kas šie­met su­pra­to, kad „Auk­si­nių svo­gū­nų“ Vil­niu­je ar Kau­ne jau neį­siū­ly­si. O Šiau­liams, nu­spren­dė, bus pa­ts tas.

Tri­jų ka­pei­kų ly­gis

Koks yra vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­pli­tęs šiau­lie­čio įvaiz­dis ir, jū­sų aki­mis, tik­ra­sis šiau­lie­tis?

Te­le­vi­zi­ja yra la­bai ag­re­sy­vi ir vi­sa­val­dė. And­rius Ma­mon­to­vas dai­na­vo: „Jie žy­mi tar­si šu­nys sa­vo nau­ją te­ri­to­ri­ją“.

Te­le­vi­zi­jos bru­ka­mas pri­mi­ty­vus ste­reo­ti­pas yra la­bai bjau­rus. Nors ak­to­rius Min­dau­gas Sta­siu­lis – ta­len­tin­gas, pro­tin­gas žmo­gus, ka­te­go­riš­kai ne­prii­mu jo ku­ria­mo per­so­na­žo Sau­lė­no. Tai yra šiau­lie­tiš­ko įvaiz­džio su­pri­mi­ty­vi­ni­mas iki tri­jų ka­pei­kų ly­gio. Tuo la­biau, kad per­so­na­žas ta­po tam tik­ru sim­bo­liu.

Koks yra ti­piš­kas šiau­lie­tis, sun­ku pa­sa­ky­ti. Man Šiau­liai yra lie­tu­viš­kas Neš­vi­lis. Čia yra di­džio­sios count­ry mu­zi­kos pa­jė­gos: „Jo­nis“, „Cra­zy Crow“, „Svirp­lys“ ir ki­ti at­li­kė­jai.

Šiau­liai yra ir lie­tu­viš­kas Li­ver­pu­lis, ku­ris gim­do žvaigž­des, duo­da to­ną: „Bix“, ar est­ra­dos gran­dai Ni­jo­lė Ščiu­kai­tė, Jur­gis Žu­kaus­kas, Adol­fas Ja­ru­lis... Bet at­si­ran­da nau­ji vė­jai ir žmo­nes nu­pu­čia.

Ga­liu ne­nut­rūks­ta­mai var­dy­ti mies­to per­lus: pe­da­go­gė, kū­rė­ja ir at­li­kė­ja Lau­ra Re­mei­kie­nė, smui­ki­nin­kė Au­gus­tė Emi­li­ja Ja­no­ny­tė, daug­kar­ti­nė čem­pio­nė reg­bio ko­man­da „Vai­ras“, gar­sio­sios Didžd­va­rio, J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos (pa­sta­rą­ją esu bai­gęs ir aš).

Esu vie­nas iš sep­ty­ne­tu­ko – dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos žan­ro Lie­tu­vo­je pra­di­nin­kų. 1978 me­tais Šiau­lių mies­to kul­tū­ros rū­muo­se įsi­kū­rė pir­mo­ji Lie­tu­vo­je dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos stu­di­ja. Per še­še­rius me­tus ją lan­kė be­veik 200 žmo­nių, tarp jų bu­vo ir ak­to­riai Ilo­na Bal­sy­tė, Da­rius Au­že­lis, dai­ni­nin­kė Sau­lė.

Dar vie­nas Šiau­lių fe­no­me­nas – Gy­tis Paš­ke­vi­čius. Ger­biu, kad jis su­ge­bė­jo te­le­vi­zi­jai pa­sa­ky­ti „ne“.

Tu­rėk sa­vo kva­pą

Esa­te sa­kęs, jog jūs – Šiau­lių na­cio­na­lis­tas ge­rą­ja pra­sme. Bet to­li gra­žu ne kiek­vie­nas šiau­lie­tis di­džiuo­ja­si esąs iš Šiau­lių?

Man la­bai pa­tin­ka ir Šiau­lių kie­mo kal­ba. Ku­riu „Vi­jo­lių bliu­zus“, pa­vyz­džiui: „At­va­žiuok į Pa­ge­la­vą, eis­me pa­si­mau­dyt...“

Ne­rei­kia bi­jo­ti, kad bū­si­me ne­sup­ras­ti, pa­juok­ti. Mėgs­tu pa­sa­ką apie dar­žo­vių gin­čą, ku­ri iš jų ge­res­nė, ver­tin­ges­nė: „Mor­ka sa­kė tu­rin­ti daug ka­ro­ti­no, bu­ro­kas, ko­pūs­tas var­di­jo sa­vo pri­va­lu­mus. Tik svo­gū­ną dar­žo­vės su­nie­ki­no: „Vi­si nuo ta­vęs su­ka­si, tu smir­di, vai­kai ta­vęs ne­mėgs­ta“.

Atė­jo šei­mi­nin­kė į dar­žą, pri­si­rin­ko pil­ną krep­šį dar­žo­vių. De­da dar­žo­ves į puo­dą. Svo­gū­nas iš­si­gan­do, kad ga­li ne­pa­tek­ti ant sta­lo, to­dėl už­spau­dė sa­vo kva­pą. Šei­mi­nin­kė jį pa­var­tė, pauos­tė: „Varg­še­lis tur­būt su­ge­dęs“. Ir iš­me­tė į pa­pla­vų ki­bi­rą. Mo­ra­las: tu­rėk sa­vo kva­pą...

Gal­būt Šiau­liai ir yra tas svo­gū­nas su sa­vo kva­pu ir ver­te?

Ne­daug su­ti­kau jau­nų žmo­nių, ku­rie iš­va­žia­vę pri­si­pa­žin­tų, jog ki­lę iš Šiau­lių. Dau­giau su­ti­kau že­mai­čių, ku­rie pa­si­di­džiuo­da­mi drą­siai sa­ko: „Aš iš Tel­šių!“

Kar­tą ra­di­jo vik­to­ri­no­je rei­kė­jo at­sa­ky­ti, iš kur ki­lęs V. Sta­kė­nas. At­sa­ky­mai bu­vo: „Vil­nius, Kau­nas, ne­jau­gi – Klai­pė­da?“ O dau­giau mies­tų Lie­tu­vo­je tar­si ne­bė­ra!

O pa­si­ro­do, yra šau­nus mies­tas Šiau­liai. Kaip ir pui­kūs ki­ti – Pak­ruo­jis, Kel­mė ar Jo­niš­kis.

Pa­va­sa­rį Šiau­liai skęs­ta šiukš­lė­se, va­sa­rą – ne­pjau­to­je žo­lė­je, žie­mą – snie­ge. Mies­to va­do­vai ar mes pa­tys mies­to ne­my­li­me?

Prit­rūks­ta gas­pa­do­riš­ku­mo. Man la­bai gra­žu, kai va­žiuo­da­mas pro na­mus-ce­men­ti­nes dė­žu­tes pa­ma­tau vi­jok­lius, suo­liu­kus.

Kai už­si­mez­gė Šiau­lių ir Olan­di­jos mies­to Eten­o-Le­ro drau­gys­tė, olan­dai pa­so­di­no tul­pių skve­re­lį prie bu­vu­sio „Bu­ra­ti­no“. Ry­to­jaus die­ną tul­pių ne­li­ko. Iš va­ka­ro gra­žu, ry­te – tuš­čia...

Nuo to­kio šuns­šir­diš­ku­mo skau­da šir­dį. Kaž­kas do­va­no­ja, kaž­kas atei­na ir vis­ką su­try­pia. Ta­da do­va­no­jęs žmo­gus sa­ko: „Skren­du ten, kur ma­ne prii­ma.“

Yra žmo­nių, ku­rie at­so­di­na me­dį daug kar­tų. Esu op­ti­mis­tas. To­dėl ti­kiu, ateis lai­kas, kai stu­den­tai ne­si­stengs nu­slėp­ti, kad yra iš Šiau­lių.