Zenonas Radvilas: "Kuriant nereikia gailėti širdies ir sielos"

2017-09-26 08:01

Tauragės krašto muziejuje atidaryta jubiliejinė, šiemet 75-erių metų sukaktį mininčio tautodailininko Zenono Radvilo paroda, kurioje eksponuojami per pusę amžiaus sukurti darbai. Menininko kūrybiniame asorti - kruopščiomis meistro rankomis pagaminti papuošalai, metalo, medžio, gintaro suvenyrai.

Labiausiai menininkas galėtų didžiuotis įvaldyta reto kruopštumo reikalaujančia filigrano technika. Šiandien Lietuvoje šią techniką išmanančių - vos vienas kitas.

Kaip keitėsi jūsų kūryba, kai prieš penkiasdešimt metų pradėjote iš medžio drožinėti savo pirmąsias skulptūrėles? Nuo ko viskas prasidėjo?

Kūrybos istorija - tikrai ilga. Nors drožinėti pradėjau dar vaikystėje, pomėgis kurti išaugo tarnaujant armijoje. Tarkime, budėjimo metu, kai nebūdavo kas veikti, iš nuobodulio ką nors meistraudavau. Grįžęs iš armijos pradėjau dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, kur susidūriau su įvairiais metalais: žalvariu, variu, sidabru. Iš jų laisvalaikiu pradėjau gaminti papuošalus. Noras kurti nebeišsiteko gamykloje, taigi sukaupęs pakankamai patirties nusprendžiau išeiti.

Tuomet prisijungiau prie Lietuvos liaudies meno draugijos (vėliau tapo Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Z. Radvilas - Klaipėdos skyriaus narys. - Autor. past.). Taip pat Plungėje veikė liaudies kūrybos gaminių įmonė "Minija", kuriai drožinėdavau kūrinius, sykiu dirbau "Dailės" kombinate, kur buvau vienas iš namudininkų - pasiėmęs reikiamų medžiagų dirbdavau namuose, vėliau kūriniai nukeliaudavo į salonus. Tai buvo puiki sistema, nes nereikdavo sukti galvos, kaip parduoti, kaip išgyventi.

Po nepriklausomybės atkūrimo menininkams atėjo sunkmetis, nes Lietuvą užplūdo kičas iš Kinijos. Įsivaizduokit, tuo metu tai buvo kažkas nematyto, visi norėjo mugėse įsigyti spalvingų, šviečiančių daiktų. Nors žmonių dėmesys šiandien vėl krypsta į lietuvišką gamybą, tačiau, pastebiu, pirkėjai vis dar kiek sutrikę, o mugėse vis dar nemažai kiniškų daiktų. Taigi, norint, kad tavo darbai atkreiptų žmonių dėmesį, kuriant reikia negailėti širdies ir sielos.

Kur mokėtės kurti juvelyrinius dirbinius, drožinėti?

Vyravo nuostata, kad tautodailininkai negali turėti aukštojo išsilavinimo, nes tai - juk tautos menas. Taigi buvau savamokslis, kaip ir kiti tautodailininkai.

Pomėgį, matyt, paveldėjau iš senelio, kurio nepažinojau. Meistrauti mokiausi savarankiškai. Tėvai po karo buvo suvargę. Jūs, jaunimas, nė įsivaizduoti negalit, kaip tuo metu buvo sunku...

Važinėdavau į parodas, muges, dalyvaudavau tautodailininkų susitikimuose. Ieškodavau idėjų, tačiau, gink Dieve, nieko negali kopijuoti. Dabar visko galima išmokti internetu, tačiau anuomet teko skaityti daug literatūros, tiesiog bandyti.

Teisingai sakoma, kad talentas sudaro tik 10 proc. sėkmės, o visa kita - uolus darbas. Kūryboje, kaip ir sporte, jei nesitreniruosi, gerų rezultatų nepasieksi.

Juvelyrika - itin didelio kruopštumo reikalaujantis amatas. Kokių dar savybių reikia?

Kantrybės. Taip pat reikia išmanyti kompoziciją, pajausti medžiagas. Jeigu gaminant dirbinį šiek tiek krypteli ar sudega kuris kraštelis, - viskas. Tai tas pats, kai šeimininkė duoną krosny kepa - per daug pakūrena, ir viskas, duona su juoda pluta. Klaidos nebeištaisysi.

Kokioms moterims kuriate papuošalus?

Nesiorientuoju į žmogų, labiau į kompoziciją, kokybę, kruopštumą. Mano darbus atranda ir jaunesnės, ir vyresnės, solidesnės moterys.

Žinoma, ne visada išeina kurti, kas pačiam įdomu. Kartais tenka galvoti komerciškai - kas labiau patinka kitiems. Juk ir menininkams reikia valgyti.

Kai kuriuos papuošalus dabinate gintaru. Iš kur jo gaunate? Ar sudėtinga dirbti su juo?

Gintarą reikia pajausti: jo šilumą, suderinamumą su kitomis medžiagomis. Dirbant su šia medžiaga, kaip ir su kitomis, svarbu kruopštumas.

ĮVAIROVĖ. Tauragės krašto muziejuje atidarytoje parodoje atsispindi pagrindiniai menininko kūrybos etapai bei įvairovė. Ypač žavi darbai, sukurti filigrano technika. Tauragės krašto muziejaus nuotr.

Gintaro nenaudoju daug, o jo prasimanyti šiandien nėra sudėtinga. Prieš daug metų gintarų esu pats "susižvejojęs". Pamenu, atostogų metu pajūryje, praūžus audrai, ryte nuvykome prie jūros ir prisirinkau tiek gintarų! Rinkėjų, kitaip nei šiandien, tais laikais išvis nebūdavo, nes gintaras nebuvo toks vertingas.

Esate įvaldęs juvelyrinių dirbinių iš metalinių vielelių ar grūdelių kūrimo techniką - filigraną. Ar ši technika įkandama tik patyrusiam, ypač kruopščiam juvelyrui? Ar šiandien tai vis dar populiaru?

Tai iš tiesų itin didelio kruopštumo reikalaujanti technika, kadangi viskas atliekama rankomis. Labai svarbu - negali matytis vielučių virinimo žymių. Filigraną įvaldžiusių tautodailininkų trūko seniau, vienas iš nedaugelio esu ir dabar.

Atsiradus naujoms technologijoms, panašūs darbai gaminami kompiuteriu, bet ne rankomis.

Kiek užtrunka iš vielučių pagaminti žiedą?

Tikslaus atsakymo nėra. Būna įvairiai. Kartais nesiseka, nesiklijuoja, taigi meti tą darbą ir imiesi kito. O kartais sekasi kaip iš pypkės.

Kasdien darbuojatės namuose įrengtose dirbtuvėse. Kaip prasideda jūsų diena? Ar iškart kimbate į darbus?

Man labai patinka gamta, ankstus rytas. Vasarą, kai anksti švinta, stengiuosi keltis šeštą, penktą, o kartais dar anksčiau. Toks laikas, ypač šiltuoju sezonu, - tikras malonumas. Nuostabu stebėti, kaip bunda gamta, pateka saulė.

Atsikėlęs kartais iškart kimbu į darbus, kitąsyk neskubu. Verčiau ruošiuosi važiuoti į kokią parodą, šventę ar tiesiog grybauti.

Gimėte kaime ir dabar jau daug metų gyvenate nuo miesto šurmulio atokioje sodyboje Tauragės rajone. Ar niekada nebuvo noro gyventi mieste?

Buvo minčių, tačiau aplinkybės susiklostė kitaip. Gal ir gerai, nes kai dabar tenka nuvykti į didžiuosius Europos miestus, akys raibsta nuo vaizdų. Vilniuje net nedrįstu važiuoti automobiliu.

Jūsų darbai pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir užsienyje. Ar esate skaičiavęs, kiek darbų esate sukūręs?

Oi, neįsivaizduoju. Lai skaičiuoja istorijos buhalteriai (juokiasi. - Autor. past.).

Kam perduosite savo žinias?

Tautodaile labai domisi anūkas, tikiuosi jam perduoti patirtį. Tačiau jei žinios ir prapuls, nieko blogo nematau. Juk kiek materialaus turto, kiek meninių vertybių prapuolė...