Gražina Balandytė: tik scenos meilė sulaiko

Buvo tokie laikai, kai Kaune žiūrovai naktimis gyvoje eilėje laukdavo, kada atsidarys dramos teatro kasa. Pasišildyti eidavo į naktį atidarytą centrinio pašto vestibiulį, atsinešdavo kavos termosus ir kas dvi valandas būdavo tikrinama, ar į sąrašą įsirašęs asmuo vis dar stovi eilėje.

Kaip kariuomenėje, išgirdus savo pavardę, reikėjo sušukti „esu!“. Ar atsimena tuos laikus teatro ir kino veteranė Gražina Balandytė, atidavusi tuometiniam Kauno valstybiniam dramos teatrui, o dabar nacionaliniam Kauno dramos teatrui, visą savo kūrybinį gyvenimą?

„Taip, atsimenu tuos laikus, - šypsosi aktorė, - teatro kasininkės tada buvo turtingos saldainių, nes visi norėjo į spektaklius patekti. Buvo prekių deficito laikai. Per premjeras pirmose eilėse sėdėdavo reikalingi žmonės - prekybininkai, urmo bazių vedėjai“.

- Tada teatruose buvo anšlagai, o dabar teatralai visą savaitę pardavinėjo du bilietus už vieno kainą. Gal geriau būtų atvirkščiai. Pardavinėti vieną bilietą dvigubai brangiau? Kad aktoriai finansiškai atsigautų?

- Teatrai jau atsigauna, jau atgimsta. Rokiškyje ką tik pasibaigė profesionalių dramos teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Surengtas jau 35-ąjį kartą. Kiek prizų išdalinta! Kiek aktorių Lietuvoje yra apdovanoti scenos kryžiais, „Sidabrinėmis gervėmis“.

Teatrai jau atsigauna ir aš tuo labiau džiaugiuosi. Taip pat džiaugiuosi, kad ir man mūsų teatro vadovas Egidijus Stancikas rytą pro šalį važiuodamas paskambino ir pasveikino su Teatro diena.

Tikiu, kad viskas sustos į savo vietas, tik Lietuvos vyriausybė turėtų labiau teatrais domėtis. Aktoriai ištisai skursta. Turi bėgioti į visokius renginius, kaip ir mes savo laiku Sovietų Sąjungoje.

Visi aktoriai dar dirbo saviveiklose, vadovavo saviveiklininkų būreliams, nes kitaip neišgyvendavo. Gaudavo tik kapeikas. Skolindavosi iki algos vieni iš kitų.

Aš pati vyresniųjų kolegų, tokių kaip Antanas Tarasevičius, prašydavau - paskolinkite penkis rublius. Po algos grąžinsiu. Duodavo. Tik nusijuokdavo - sulauksi iš tavęs kaip iš ožio pieno. Sakydavo - imk, vaikeli, ir nereikia grąžinti. O man tada buvo devyniolika metų. Alga - 50 rublių.

Dvidešimt penkis atiduodi už kambarį ir tik 25 rubliai lieka. Sunku, bet laimingi buvome.

- Pusšimtis rublių algos - iš tikrųjų labai mažai, kai moteriški žieminiai batai Kauno Aleksoto turguje kainuodavo 120 rublių. Negi nekilo noras pabėgti iš teatro, nes net sekretorės-mašininkės gaudavo didesnę algą?

- Ne, niekada nenorėjau palikti teatro. Tuometinėje dramaturgijoje buvo daug užslėpto, ezopinio mąstymo. Visada buvo užslėptų kitokių minčių. Ir jų perteikimas man suteikdavo daug jėgų, kūrybinių impulsų. Todėl aš taip džiaugiuosi, kad ir dabar teatrai atgimsta.

Bet aktoriams, kad išgyventų, vis vien reikia filmuotis serialuose, vesti koncertus, renginius. Tik scenos meilė juos sulaiko nuo aktorystės išsižadėjimo. Aš irgi būdavau laiminga, beveik visi režisieriai patiko. O jei sunku, jei kažko nesupranti - ieškok problemų savyje.

- Žiūrovai jus prisimena ir iš dvylikos meninių kino juostų ir penkių televizijos filmų. Pirmiausiai iš Raimondo Vabalo filmų „Žingsniai naktį“ ir „Laiptai į dangų“ . Paskutinis darbas - Raimundo Banionio filme „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“. O TV žiūrovai jus puikiai pažįsta kaip Aldoną Vytauto Babaliausko seriale „Dapkai ir Butkai“. 2005 metais už Froilen Šnaider vaidmenį miuzikle „Kabaretas“ buvote apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. O 2014 metais - „Auksine gerve“ už viso gyvenimo nuopelnus. O koks vaidmuo jums įsimintiniausias?

- Negalėčiau išskirti. Tais laikais, kai aš filmavausi, buvo vyrų kinas. Moterų mažai reikėjo. O teatre man patikdavo persikūnyti, rasti savyje tokių savybių, kurių net pati nesitikėjau.

- Ir todėl jums, gležnai, inteligentiškai moteriai pavykdavo scenoje suvaidinti vulgaroką Babakiną iš A.Čechovo „Ivanovo“...

- Labai svarbu, kad tokia įvairovė būtų, kad aktorius būtų įvairiapusis. Su didžiausiu malonumu vaidindavau tokias vulgarias asmenybes kaip M.Gorkio „Paskutiniuosiuose“ Nadeždą, o paskui užkulisiuose net nusipurtydavau. Buvo labai įdomus gyvenimas. Bohemos netrūko.

Po premjerų ateidavo pas mus ne tik režisieriai, dramaturgai, bet ir „Žalgirio“ krepšininkai, žinomi medikai.

Kartu švęsdavome, dainuodavome, šokdavome, proginius eilėraščius kurdavome, deklamuodavome.

Matyt, toks laikas buvo. Nors ir tada aktoriai neturėdavo laiko, bet labiau tarpusavyje bendraudavo.

Man ir konkurencijos patirti neteko. Gaudavau tų darbų pakankamai. Gaila, jog dabar aktoriai tik atvaidina, pasisveikina, atsisveikina ir lekia į kitus darbus. Mes bendraudavome daugiau.

Ir šiaip vien iš idėjos vykdavome į susitikimus su žiūrovais. Gyvenome savo jaunystės gyvenimus ir jau vien todėl, kad buvome jauni, jautėmės laimingi“.