Netikėtiems naujojo spektaklio „Varovai“ aktoriams įžymybės įspūdžio nedarė

Netikėtiems naujojo spektaklio „Varovai“ aktoriams įžymybės įspūdžio nedarė

Nuo rugsėjo mėnesio Klaipėdos dramos teatre porą kartų per savaitę susitinka grupė pradinukų. Skirtingo amžiaus, iš įvairių mokyklų. Tai pirmas kartas, kai šis teatras tampa mokinių susitikimo vieta. Vos apšilę kojas vaikai buvo pakviesti vaidinti žymaus latvių režisieriaus ElmaroSenkovo kuriamame spektaklyje „Varovai“. „Vaikai turi švarią fantaziją. Jie jau yra aktoriai, į juos kreipiuosi kaip į aktorius“, – apie savo sumanytą studiją ir jos veiklą pasakojoaktorė Kamilė Andriuškaitė.

Didžiojoje scenoje nesuvaidinta laisvė

Kai E. Senkovas savo naujame spektaklyje pakvietė vaidinti vaikus, jie buvo neseniai pradėję lankyti teatro studiją. „Labai greitai metėmės į pažintį su teatro žodynu, kad režisieriui būtų lengva dirbti, vaikai turėjo žinoti, kas yra kulisai, prožektorius, režisieriaus asistentas ir t. t., – pasakojo K. Andriuškaitė. – Stebiuosi vaikų drąsa ir labai jais didžiuojuosi – jie puikiai įsiliejo į profesionalų teatrą.“ Teatro mokytoja auklėtinius perleido režisieriaus asistento globai, tad šalia iššūkio dirbti greta profesionalių aktorių vaikams teko priprasti ir prie naujo, kaip patys vadino, „mokytojo“.

Tiesa, net jei spektaklyje šonais trynėsi su Dariumi Meškausku, Regina Šaltenyte, Giedriumi Savicku ir kitais žinomais aktoriais – vaikai to nesureikšmino. „Jie tokio amžiaus, kai ne itin jaučia socialinius skirtumus – tai pamoka man, kaip tarp žmonių nestatyti barjerų, – vaikų bendravimu džiaugėsi K. Andriuškatė. – Vaikai į viską žiūri paprasčiau ir tai yra gerai. Pavyzdžiui, įsivaizdavau, kad pirmą kartą užlipę ant scenos vaikščios pagarbiai ant pirštų galų, bet ne – jie šokinėjo, lakstė, labai ekspresyviai matė savo aplinką.“

Vaikai po pamokų ir namų darbų rudenį kasdien lankė vakarines repeticijas, tai – didelis įsipareigojimas. „Pastebėjau jų laisvą buvimą erdvėje – aktorius ne vaidinti, o būti scenoje mokosi ne vienerius metus. Vaikams tai išeina lengvai, – stebėjosi jų mokytoja. – Jiems labai patikobuvimas scenoje, užbūrė teatras ir labai liūdėjo, kad spektaklio premjeros nebuvo galima rodyti gruodį, buvo net ašarų.“Viskas priešakyje – „Varovų“ premjera numatoma pasibaigus karantinui ir pandemijai atlaisvinus gniaužtus.

Klaipėdos dramos teatro nuotr.

Išlaisvinti stingstantį kūną

Iš pedagogų šeimos kilusi K. Andriuškaitė įvairaus amžiaus vaikus teatrinių įgūdžių moko jau apie septynerius metus. Jai teko dirbti tiek su kūdikiais, tiek su paaugliais. Juokdamasi pripažino, kad su tėčiu, taip pat teatro mokytoju, negali išsemti mylimos temos – pokalbiuose vien vaikai ir teatras.

„Jaučiu savo kaip mokytojos išskirtinumą – man labai patinka kūnas, jo specifika, plastika, – pasakojo K. Andriuškaitė. – Vaikai ypatingi, jų kūno kalba labai tiesioginė – ką galvoja, tą ir daro. Mano tikslas – leisti jiems laisvai, improvizuotai išreikšti save per kūną.“ Anot mokytojos, kūno galimybių išlaisvinimas svarbus šiuolaikinių technologijų vis labiau aprėpiamame gyvenime, „informacijos srautas labai didelis, tad nuolat prie ekrano palinkęs kūnas sukietėja – atrofuojasi pirštai, riečiasi nugara. Svarbu laisvinti, lavinti kūną“. Tam užsiėmimų metu skiriama daug dėmesio – atliekama mankšta, daug užduočių, pajungiančių kūną.

„Stengiuosiį vieną užsiėmimą sudėti tris dalykus: mankštą, scenos kalbą ir kūrybiškumą. Pratimai įvairūs. Smagu,kai vaikai sako, kad žaidžiame. Man tai – didžiausia dovana, vaikai patys nesupranta kad dirbakaip normalūs aktoriai. Daugelis tų pratimų iš mano aktorinės patirties“, – apie studijos veiklas pasakojo K. Andriuškaitė. Ji minėjo, kad laikosi nuostatos, jog vaikai yra jos fantazijos vedliai – jai tereikia nubrėžti tam tikras ribas. „Man patinka, kai vaikai mane veda savo fantazijos keliu. Nereikia egoistinių žaidimų, kad jie man vaidintų ar šoktų. Ne tai svarbiausia – mano tikslas nemuštruoti juos, bet atskleisti jų pačių kūrybiškumą“, – samprotavo teatro mokytoja.

Studijoje kurdama darnią atmosferą K. Andriuškaitė daug dėmesio skiria vaikų asmenybėms, stengiasi pastebėti kiekvieno savybes, rasti tinkamiausią bendravimo būdą: „Esu pasirašiusi kiekvieno vaiko psichologinį portretą, prieš pamokas kartais juos paskaitau. Vienas – tikslesnis, kitas turi daugiau kompleksų, dar kitas fantazuoja be ribų.“

K. Andriuškaitės nuomone, svarbu, kad teatro studijos užsiėmimai vyksta pačiame teatre. Tokiu būdu patalpos ir žmonės jose tampa patirties dalimi, „ilgai ruošėmės pirmam užlipimai ant scenos, nuteikiau vaikus, kad tai aktoriaus šventovė. Labai motyvuoja galimybė pamatyti tiek daug įvairių teatro erdvių, sutikti aktorius ir kitus žmones, dirbančius teatre“.

 

Didžiausias turtas – kūrybiškumas

K. Andriuškaitė pabrėžė, kad kūrybiškumo lavinimas jai atrodo svarbus ruošiant vaiką gyvenimui. „Svarbiausia šiandienos technologija – kūrybiškumas. Nesvarbu, kokią profesiją pasirenka žmogus, jam reikia kūrybos. Kas yra matematinio sprendimo paieška?Loginis mąstymas pritaikant fantaziją. Man keista, kad iki šiol mokyklose nėra pamokos kūrybiškumui plačiausia prasme“, – svarstė teatro mokytoja.

Jos žodžiais, visi teatro studijoje mokomi dalykai praverčia gyvenime. Nuo drąsos laisvai reikšti save iki oratorystės ir gebėjimo atpažinti bei įvardinti savo emocijas. „Sakau vaikams, kad mes esame kaip medžiai, o emocijos yra kaip debesys. Stebime, kaip jos sklendžia virš mūsų, bet neturime savęs su jomis tapatinti“, – apie vieną iš su vaikais taikomų kūrybiškų būdų valdyti save pasakojo K. Andriuškaitė. Anot jos, su kiekvienu vaidmeniu gilėja vaikų emocinis intelektas – sėkmingam gyvenimui būtinas gebėjimas pažinti save ir aplinkinius, mokėjimas suprasti ir valdyti savo emocijas.

„Įvairiomis užduotimis stengiuosi vaikus nutolinti nuo pačių savęs,kad jie rastų kuo įdomesnių savo spalvų. Neįprastos kūno konfigūracijos, veido išraiškos – siekiu laisvo savęs reiškimo. Suaugę kritikuojame save,nešiojame kažkokįšarvą,nuolat save slegiame. Liūdna taipamatyti vaikų akyse. Jų pasaulis pilnasryškių gražių spalvų,stengiuosi atsikratyti kritikosir vertinimo. Lengva pasakyti sau, kad neišeis,nemoku – tai žalingi proto žaidimai, nuo vaikystės statomi barjerai. Reikia išmokti savęs nestabdyti“, – K. Andriuškaitė akcentavo, kad teatro studijoje pirmiausia siekia padėti vaikams pažinti save, kurti saviraiškai ir kūrybai atvirą erdvę, padėti peržengti asmenybės augimą varžančias ribas.Kartais teatro naudą galima pamatyti labai greitai – vienos iš studijos auklėtinių mama aktorei džiaugėsi, kad pradėjusi lankyti teatro studiją jos dukra ėmė labai laisvai ir aiškiai reikštis.

Kova su karantino įtampomis

Karantino metu teatro studijos nariai susitinka virtualiai – kiekvienas iš savo namų. Kaip ir suaugusiesiems, vaikams šis laikotarpis yra sunkus. „Karantino metu daugiau emocinių šuolių, neprognozuojamų, nevaldomų – vieną minutę linksma, kitą – liūdna, – pasakojo K. Andriuškaitė. – Mokau, kad svarbu nesusitapatintisu emocijomis. Mokėti jas atpažinti ir įvardinti, išbūti ir paleisti. Žinoti, kadnėra blogų emocijų.Džiaugiuosi, kad vaikų žodynas nuolat plečiasi – nėra tik „liūdna“ ar „linksma“. Sako, kad yra „pasimetę“, „nustebę“.

Pasak K. Andriuškaitės, virtuali erdvė apsunkina bendro buvimo pojūčio kūrimą, „pirmą pusmetį skyriau grupėsformavimui,norėjau suburti labai gražiai bendraujančių draugų būrį,kadjie norėtų susitikti, mokėtų vienas kitam pasakyti gražų žodį. Darėmeir judesio, ir scenoskalbosužduotis,bet viską labai švelniai moviau ant bendrystės, draugystės, tarpusavio palaikymo. Karantinas labai nedėkingas, negalimebūti kartu“. Susitikę teatre mokiniai būdavo, mokytojos žodžiais, vienijančioje ir teatro magija persmelktoje vietoje, tuo metu virtualūs pasimatymai apsunkina bendros atmosferos pajautimą. „Visi jie atskirai, savokambariuose,ir jaučiasi ryškus kiekvieno vaiko tos dienos emocinis būvis. Ir jei vienas liūdnesnis – jį sunku įtraukti į bendrą žaidimą, grupės buvimą. Sunku suvaldyti emocinį balansą“, – apgailestavo mokytoja. Karantino metu daugiau dėmesio skiriama sėslesnėms veikloms, pavyzdžiui, scenos kalbos pratimams.

Kaip netikėtą karantino laikotarpio galimybę K. Andriuškaitė išskyrė namų erdvę, „kai susitikdavome gyvai, prašydavau kai kurias užduotis pabandyti pažaisti namuose, transplantuoti kūrybos erdvę į namus, nes kurti galima visur. Stengiuosi parodyti, kad bet kas gali būti panaudota kūrybiškai, kad net pažįstami, dažnai matomi daiktai gali atgyti kitaip“.

Užsidarymo laikotarpiu vaikams svarbu pasimatyti, pajusti ryšį, kad ir virtualiai – studija yra viena iš oazių, kur galima be įtampos pabūti, kurti kartu su bendraminčiais.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder