Nuomonės
Alas Pačinas, neginčytinai, - vienas geriausių iš dabartinių aktorių. Jis atliko nepamirštamus vaidmenis daugybėje puikių filmų, tačiau kuris iš jų atnešė Alui "Oskarą"? Keista, bet tai buvo 1992 m. juosta "Moters kvapas", ir dar tais pačiais metais, kai aktorius ir režisierius Klintas Ystvudas suvaidino savo geriausią vaidmenį vesterne "Nepamirštamasis".
Žinoma, nuostaba - neadekvatus atsakymas į Kino akademijos pasirinkimą. Po eilinių "Oskarų" apdovanojimų laikas priprasti prie to, kad neretai tikras talentas lieka nepastebėtas, o Holivudo rinktiniai, kai jų paprašoma nuspręsti, pateikia nesuprantamą verdiktą.
Dar blogiau nei Alui Pačinui, gavusiam "Oskarą" už "ne tą" vaidmenį, sekasi ne mažiau mylimiems ir vertinamiems aktoriams, nė karto negavusiems iškelti aukštyn auksinės statulėlės.
Holivudas artėja prie savo šimtmečio (pirmoji studija atverta 1911 m.), ir jei reiktų išrinkti vieną aktorių, įkūnijusį pirmojo kino šimtmečio žavesį, šlovę ir magiją, niekas geriau netiktų kaip Keris Grantas. Tačiau per visą savo karjerą, susidedančią iš 73 filmų, jis buvo nominuotas tik du kartus.
Dviem metais anksčiau tas pats likimas ištiko ir vieną geriausių, netradiciškiausių holivude dirbusių režisierių Alfredą Hičkoką - jis gavo Irvingo Talbergo atminimo premiją. Pripažinimas gerokai pavėluotas, nuo pirmosios Hičkoko nuominacijos praėjo per 30 metų. Be to, ši premija teikiama ne režisieriams, o prodiseriams.
Vunderkindai retai padaro įspūdį Kino akademijai. Net nesulaukęs savo 30-mečio genijus Orsonas Velsas atvėrė naujas režisūros erdves 1941 metų filme "Pilietis Keinas". Vis dėlto jis gauna vienintelį apdovanojimą - kaip scenarijaus bendraautoris.
Įdomi paralelė: po 53 metų Kventinas Tarantinas sukrečia Holivudą savo "Bulvariniu skaitalu" ir buvo nominuotas kaip geriausias režisierius, tačiau, kaip ir Velsas, pasitenkino tik "geriausio scenaristo" vardu. 1970 m. (praėjus trim dešimtmečiams nuo "Piliečio Keino" pasirodymo) Velsas gauna statulėlę už "artistiškumą ir įvairiapusiškumą". Jeigu istorija kartosis, Tarantino tokios pat gali tikėtis tik 2023 metais.
Tarp tų, kurie reguliariai žeminami "Oskarų" teiko ceremonijose, yra ir Tomas Kruzas, kurį žurnalo "Empire" skatytojai neseniai pripažino "didžiausia visų laikų žvaigžde". Ką jau kalbėti apie kino simbolį - puikiąją Merlin Monro? Nė vienos nominacijos.
Kai kalbama apie balsavimą kategorijoje Geriausias filmas, akademikams kartais galima atleisti už nepataikymus. Pavyzdžiui, Džono Fordo juosta "Diližanas", kuri laikoma pirmuoju šiuolaikiniu vesternu, - neiškovojo pergalės. Nelaimėjo ir Viktoro Flemingo "Ozo šalies burtininkas". Priežastis ta, jog abi juostos buvo nominuotos 1939-aisiais, kai visus aplenkė epopėja "Nunešti vėjo", gavusi 10 apdovanojimų. Kitokio pasirinkimo ir negalėjo būti.
Analogiška dilema iškilo ir 1950-asiais, kai nominuoti du puikūs filmai. Kaip įmanoma išsirinkti tarp "Viskas apie Evą" ir "Sanseto bulvaro"? Pirmumas atiduotas pirmajam.
Aštuntojo dešimtmečio pabaiga pasižymėjo filmų apie Vietnamą gausa: taip Amerika atsiliepė apie savo avantiūras Pietryčių Azijoje. 1978 m. susirungė "Elnio medžiotojas" ir "Grįžimas namo" (apie draudžiamą Džeinės Fondos meilę paraližiuotam veteranui Džonui Voitui). "Medžiotojas" atlaikė sąžiningą kovą, bet įsivaizduokite, kas jeigu Frensis Fordas Kopola savo beprotišką šedevrą "Šiandienos apokalipsė" (seksas, narkotikai, rokenrolas ir sraigtasparniai) būtų išleidęs tada, o ne po metų?
Tai, kas gi iš "geriausiųjų filmų", gavusių "Oskarą", laimėtų kategorijoje "mažiausiai vertingas"? Tarp (subjektyviai išrinktų) nominantų: "Paprasti žmonės", "Švelnumo kalba", "Mis Deizės vairuotojas" ir "Titanikas". Tačiau laimėtojas, visus aplenkęs per mylią, yra "Forestas Gampas". Todėl kad gyvenimas iš tiesų - ne saldainių dėžutė.
Parengė Lina SKRUIBYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą