Senovinis siuvinėjimas zardozi šiandien dar yra žinomas daugelyje šalių - Irane, Azerbaidžane, Irake, Kuveite, Sirijoje, Turkijoje, Pakistane ir Bangladeše, bet nagingiausiais yra laikomi Indijos meistrai.
„Zar“ persiškai reiškia ‚auksas“, o „dozi“ - siuvinėjimas. Gilioje senovėje taip prabangiai būdavo puošiami ne tik drabužiai, bet ir karališkųjų palapinių sienos, kalavijų makštys, karališkųjų dramblių ir žirgų gūnios.
Šiandien darbų apimtys yra mažesnės - pernelyg jau brangios medžiagos naudojamos šios rūšies rankdarbiams, užtat šios technikos meistrai yra tikri menininkai, kuriantys šedevrus.
Beje, zardozi medžiagos šiandien truputį pasikeitė. Senovės siuvinėtojai naudodavo tikrus aukso ir sidabro siūlus bei brangiųjų metalų plokšteles, o šiandien jie dirba su vario viela, padengta aukso dulkėmis. Bet ir tokiu atveju siuvinėtas audinys lieka pasakiškai brangus.
Įdomu, kad zardozi nuo seno - vyrų rankdarbių rūšis. Galbūt dirbti su metaliniais siūlais moteriškoms rankoms buvo per sunku, o gal taip susiklostė Rytų amatininkų tradicijos, kad nuo amžių „siuvinėtojai auksu“ buvo vyrai. Ši tradicija išlieka ir šiandien.
Manoma, kad didžiausio zardozi klestėjimo metas -XVI-XVII a. Garsusis padišachas Akbaras iš Didžiųjų Mogolų dinastijos globojo daugelį menų, tarp jų - ir prabangųjį siuvinėjimą.
Tačiau vėliau senovinis menas sunyko. Medžiagų brangumas ir karai, dėl kurių tradicija nutrūko, beveik sunaikino zardozi, nes tam tikru laikotarpiu meistrai negalėjo parengti užtektinai mokinių.
Tačiau galutinai šis amatas neišnyko. Pavyzdžiui, galima rasti duomenų apie nuostabią ledi M.Kerzon (M.Curzon) „povo“ suknelę, kurią išsiuvinėjo Indijos meistrai. Šis tualetas sukėlė furorą per karaliaus Edvardo VII ir karalienės Aleksandros karūnavimo šventę 1903 m.
Suknelę sudarė daugybė mažyčių plokštelių, kurias auksu išsiuvinėjo Delio ir Agros meistrai. Paskui šie brangūs elementai buvo nusiųsti į Paryžių, kur Europos siuvėjai pasiuvo neapsakomo grožio suknelę. Plokštelės buvo dedamos viena ant kitos kaip povo plunksnos, sukuriant unikalų efektą.
O kiekvienos centre dar puikavosi mėlynos ir žalios spalvų tropikų vabalo sparnelis. Dėl aukso gausos suknelė buvo gana sunki - svėrė apie 10 svarų, t.y. maždaug 5 kilogramus.
Tikrasis zardozi atgimimas įvyko tik XX a. viduryje, kai dėl šiuolaikiškesnių medžiagų buvo galima jį bent kiek atpiginti. Vienas iš garsiausių meistrų, senovinį meną kilstelėjusių į visiškai naują lygį, buvo meistras Šamsudinas iš Agros.
Jis gimė 1917 metais siuvinėtojų dinastijai priklausančioje šeimoje. Berniukas buvo jau 13-tos zardozi paslaptis saugančios kartos atstovas. Jo tėvas pagarsėjo tuo, kad dukart siuvinėjo iškilmingą aprangą Britanijos karališkosios šeimos nariams. Jaunasis Šamsudinas, tėvo dirbtuvėse išmokęs šio sudėtingo amato, susikūrė savo unikalų erdvinio siuvinėjimo stilių.
Iš pradžių naudojant storą medvilninį siūlą sukuriamas būsimojo paveikslo pagrindas, o paskui jis siuvinėjamas auksu. Tokiai technikai reikia didžiulės kantrybės, juk daugybė siūlų sluoksnių - labai ilgas užsiėmimas, o visi meistro išsiuvinėti darbai yra labai dideli, vienos pusės ilgis paprastai būna apie du metrus. Vieną garsiausių savo darbų „Gerasis ganytojas“ Šamsudinas siuvinėjo 18 metų!
Būtent Šamsudinas sukūrė paveikslą, kuris šiandien yra laikomas brangiausiu siuvinėtu kūriniu pasaulyje. Už darbą „Šachmatai“ Saudo Arabijos karalius Feisalas 1983 metais pasiūlė 2 milijonus 800 tūkstančių dolerių. Šiandien visi didžiojo meistro kūriniai yra saugomi kaip brangiausios juvelyrinių dirbinių kolekcijos. Didžioji jų dalis yra laikoma Agros muziejuje ir juos pamatyti gali visi norintys, bet tik nuodugniai patikrinti. Panašių šedevrų pasaulyje daugiau niekur nėra.
Paskutinis Šamsudino darbas - paveikslas „Gėlių puokštė“. Meistras jį kūrė 11 metų kaip dovaną žmonai. Kiekvienas žiedas jame yra išsiuvinėtas atskirai, iškirptas ir paskui įkomponuotas į puokštę. Vaza yra papuošta brangiaisiais ir pusbrangiais akmenimis, kurių bendras svoris yra 20 tūkst. karatų.
Deja, kurdamas šį kūrinį Šamsudinas beveik apako, bet vis dėlto spėjo jį baigti 1985 metais žmonos 50-mečio jubiliejui. Meistras mirė 1999 metais, bet jo amatą perėmė apie 5 tūkst. mokinių. Talentingiausias iš jų, aišku, yra jo sūnus Raisudinas - kitos, 14-osios zardozi siuvinėtojų kartos atstovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą