Genijų keistenybės

Austrų kompozitorius Francas Jozefas Haidnas nedirbdavo be savo žiedo su deimantu: jis kas minutę jį turėdavo apžiūrėti.

Vokiečių kompozitorius, muzikos teoretikas ir eseistas Richardas Vagneris kurdamas muzikos kūrinį išdėliodavo ant kėdžių ir kitų baldų ryškias šilko atraižas. Jis imdavo šilką į rankas ir glamžydavo.

Prancūzų rašytojas, natūralizmo atstovas ir teoretikas Emilis Zola, prieš sėsdamas rašyti romano, prisirišdavo prie kėdės.

Britų rašytoja Šarlotė Brontė, pagarsėjusi romanu "Džeinė Eir", reguliariai atsitraukdavo nuo rašymo ir eidavo skusti bulvių.

Amerikiečių poetas, novelistas ir literatūros kritikas Edgaras Alanas Po galėjo valandomis sėdėti prie rašomojo stalo ir tylėdamas žiūrėti į prieš jį gulintį švarų popieriaus lapą.

Panašiai elgėsi ir belgų poetas Morisas Meterlinkas. Kiekvieną rytą jis išsėdėdavo prie rašomojo stalo po tris valandas. Net ir tada, kai neparašydavo nė vieno žodžio.

Prancūzų literatūros klasikas, vienas ir su bendraautoriais parašęs daugiau nei 600 knygų, Aleksandras Diuma (tėvas) rašė tik ant ypatingų kvadratinių lapų. Jeigu tokio popieriaus nebūdavo arba jis baigdavosi, Diuma nedirbdavo.

Jo sūnus Aleksandras Diuma (garsiausia knyga - "Dama su kamelijomis") savo įkvėpimą žadindavo dažnai ir sočiai pavalgydamas.

Prancūzų novelistė ir feministė Žorž Sand kasdien rašydavo iki 11 valandos. Jeigu užbaigdavo romaną, tarkime, 10.30 val., iškart pradėdavo kitą ir dirbdavo dar pusvalandį.

Austrų kompozitorius, romantinės muzikos pradininkas Fransas Šubertas, gyvenęs vos 31 metus, savo mėgstamus kūrinius iki tol, kol paviešindavo, būtinai turėdavo pagroti... šukomis.