Ketvirtadienį Seimo laikinoji tyrimo komisija nusprendė, kad Parlamentas privalo svarstyti generalinio prokuroro teikimą, ar leisti Darbo partijos atstovus V.Uspaskichą, V.Gapšį ir V.Vonžutaitę patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir kitaip suvaržyti jų laisvę.
- Iš jūsų veido matyti, kad politiniai partneriai atsuko nugarą ir pritaria tam, kad būtumėte nuteistas ar net pasodintas už grotų?
- Žinoma, būna ir geresnių nuotaikų. Jos priklauso nuo veiksmų, kurie atneša daugiau linksmybių nei Seimo laikinosios tyrimų komisijos sprendimas. Bet jis yra toks, koks yra.
Prieš komisijos posėdį man teko kalbėti su daugeliu Seimo narių ir net ne iš valdančiosios koalicijos grupės. Jie tiesiai sakė, kad Darbo partijos byloje aiškiai matomi politiniai dalykai.
Aš klausiau, ar tie parlamentarai gali garsiai tai pasakyti iš Seimo tribūnos? Ir jie iškart ėmė trauktis: aš nenoriu prarasti posto, aš ano nenoriu prarasti, mano, kaip politiko, gyvenimas bus sužlugdytas...
Kai aš tuos pačius Seimo narius pamačiau šiandien ryte, komisijos posėdyje, nustebau. Jų net veidai buvo pasikeitę - žmonės atvirai drebėjo, bijojo pasakyti bet kokią tiesą. Buvo baisu žiūrėti. Aš žinau, kad laikinojoje komisijoje dirbę socdemai balsavo prieš mane stipriai prispausti. Šį politinį sprendimą priėmė keli šios partijos žmonės.
Kuo skiriasi komunistų partijos ir KGB tvarka sovietmečiu bei šiandieninė situacija Lietuvoje, jeigu dabar mūsų žmonės tiek viskuo įbauginti, kad negali tiesiai šviesiai pasakyti savo nuomonės?
Man jau ne vieną kartą buvo siūloma paprasta išeitis: Viktorai, sumokėk valstybei tą ieškinį, nes visi sako, kad Darbo partijos byla yra ne politinė, o finansinė. Sumokėk ir viskas baigsis - nuostolių nebėra, nuskriaustų nebėra, jokių kankinimų, prievartos nebuvo, niekas nenužudytas, nes dabar atrodo, kad Uspaskichas kovoja tik tam, kad neatiduoti tų pinigų. Sumokėk ir byloje liks tik politinė galva!
Bet juk ne pinigų kai kam reikia, surasčiau aš jų, net kokį nors verslą parduočiau. Čia reikia tik politinės galvos! Ne mokesčiai, ne pinigai, ne tos žalos valstybei atlyginimas čia esmė - galvos reikia, kraujo norisi atsigerti. Kai tai tik pasakiau, jie vėl visi sulindo į krūmus.
Mane jie norėjo sužlugdyti morališkai, politiškai, pilti purvą, skandinti, šmeižti. Prieš mane vykdomas valstybės organizuotas puolimas, tai įvardija net JAV ambasados Vilniuje pažyma, apie kurią sužinojau tik iš „WikiLeaks“ interneto.
Jiems atrodė, kad Uspaskichas vis tiek neatlaikys tokio puolimo ir žlugs. Didžiausia jų svajonė turbūt buvo matyti Uspaskichą anksti ryte murziną, apžėlusį, nesiskutusį, drebančiomis rankomis laukiantį „pachmielo“ prie dar uždaryto alaus kiosko. Va tada aš ir būčiau jau nebereikalingas. Nebereikėtų nei bylos, nei proceso.
- Kas yra tie „jie“?
- Tai - retorinis klausimas. Politinėje arenoje absoliučiai visi yra konkurentai, net toje pačioje partijoje. Kai tavęs žmogui reikia, jis būna pakeleivis, kai interesai baigiasi, jis tampa aršiu oponentu.
Todėl ir kuriant šią Vyriausybę mums reikėjo viską dėliotis, dalytis tvarkingiau, griežčiau. Juk net ministerijas Darbo partija gavo ne pagal rinkimų rezultatų proporcijas, o kai atėjo laikas spręsti mūsų neliečiamybės klausimą, mes pasirodėme esantys ne pakeliui, net ne pakeleiviai.
Daug kas laukė, kad Uspaskichas dėl savo neliečiamybės net žlugdys naujos Vyriausybės tvirtinimo procedūrą. Aš nežlugdžiau ir šiandien net savo partijos frakcijoje pasakiau, kad to nebūtų. Jokiais būdais nebūtų. Negalima valstybės daryti įkaite - žmonės laukia darbų. Aš pakilau virš tų visų bėgiojančių po Seimą, kasdien bijančių dėl savo kėdžių.
Aš niekada nebijojau dėl kėdės. Mano atsakomybės jausmas yra daug didesnis nei tų visų lakstančių politikierių, kurie paniškai bijo pasakyti tiesą. Žiūriu į juos ir galvoju: neduok Dieve man nusigyventi iki jų baimės. Atsibusti vieną rytą ir imti nekęsti savęs, kad bijau pasakyti tiesą. O su savimi kovoti yra daug sunkiau nei su kitais.
Manęs šiandien žmonės klausė - kodėl, tu, Viktorai, esi toks ramus? O aš ramus, kad nukrito viena našta - laikinosios komisijos sprendimas. Pamačiau tikruosius veidus. Bet juk jiems teks nugyventi visą likusį gyvenimą su baisia našta - nesugebėjimu pasakyti savo nuomonę, ne man.
Ką jie apie tai papasakos savo vaikams? Aš juk šią istoriją priminsiu garsiai - su faktais ir detalėmis. Bus išleista didelė knyga, kurios nesinorės skaityti, nes skaityti tiesą kai kam bus labai baisu. Dabar tik laukiu momento, kai mūsų visuomenė bus paruošta išgirsti tiesą.
- Ar jūs norite pasakyti, kad naujoji Vyriausybė sukurta veidmainystės pagrindu?
- Taip, bet to nenoriu pasakyti tik apie premjerą Algirdą Butkevičių. Tai išties yra tas žmogus, kuris galėtų tapti vienu stipriausių, mažiausiai veidmainišku lyderiu.
Bet A.Butkevičių iš visų pusių supa labai daug negerų žmonių. Šis premjeras gali pasukti Lietuvą teisingu, geresniu keliu, nes tokio rimto premjero iki šiol nemačiau. Tačiau jeigu jis neišvalys tos baisios savo aplinkos, kai kurie veikėjai vieną dieną A.Butkevičiui tikrai pakiš koją. Aplink premjerą dabar yra ne draugai, o tik pakeleiviai
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą