Kultūros židiniui - ypatingas dėmesys
Ant Gedimino kalno veikia bokšto muziejus, papėdėje - Lietuvos nacionalinis muziejus, greta - Lietuvos dailės muziejui priklausantis Taikomosios dailės muziejus. Netrukus duris atvers dar vienas nacionalinis muziejus Valdovų rūmai.
Kad muziejininkai atsidėtų tik kultūrinei veiklai, Vyriausybė įkūrė valstybės įmonę Vilniaus pilių direkciją. Jai pavesta rūpintis ūkio darbais rezervato teritorijoje, organizuoti mokslo tiriamųjų darbų vykdymą ir padėti ūkio darbais muziejininkams rengiant ekspozicijas.
Kad kultūros kalno papėdėje būtų daugiau, nuspręsta įsteigti ir Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkciją. Jos misija panaši - organizuoti mokslinius tyrimus ir saugoti teritoriją.
Kad nepasirodytų, jog valstybė šiam plotui skiria per mažai dėmesio, Vyriausybė darbo davė viešajai įstaigai Lietuvos pilių tyrimo centrui „Lietuvos pilys“. Šios įstaigos misija - kompleksiškai ištirti vieną papėdės kampą - Valdovų rūmų griuvėsius.
Visos šios muziejininkams padedančios ir teritoriją saugančios įstaigos įsikūrė tame pačiame pastate, tame pačiame koridoriuje. Visos šios įstaigos išlaikomos valstybės, tik skirtingais teisiniais pagrindais.
Nors visos darbavosi toje pačioje teritorijoje, sėdėjo tame pačiame koridoriuje, tik skirtinguose kabinetuose, kiekvienai reikėjo savo direktoriaus, pavaduotojų, buhalterijų, personalo skyrių ir netgi atskirų valytojų.
Rezervato direkcijoje šiuo metu apie 20 žmonių, šalia veikiančioje Vilniaus pilių direkcijoje - beveik tiek pat. Lietuvos pilių tyrimo centre „Lietuvos pilys“ oficialiai dirba tik trys žmonės - direktorius, buhalterė ir kompiuterių specialistas. Visi kiti, beje, ir pats direktorius prisiglaudė dar durų neatvėrusioje Valdovų rūmų administracijoje. „Lietuvos pilių“ direktorius Eduardas Kauklys Valdovų rūmuose yra direktoriaus pavaduotojas mokslinei ir ūkinei veiklai. Paprasčiau tariant, toliau tęsia „Lietuvos pilių“ misiją, tik po kitu sparnu. Valdovų rūmuose stabilus finansavimas. Bet ir Pilių tyrimo centro neuždaro, nes tame pačiame koridoriuje esanti rezervato direkcija ir įmonė Vilniaus pilių direkcija pamėtėja užsakymų ir pasidalija valstybės pinigais.
Muziejininkai įrenginėja nuotekas
Nors Vyriausybė stengėsi numesti muziejininkams sunkią ir su jų misija nesusijusią ūkinių darbų dalį, kiekviena įstaiga turi po atskirą ūkio tarnybą. Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorei Birutei Kalnytei kultūros reikalais talkina tik vienas pavaduotojas, o ūkio - net du. Nacionalinio muziejaus Ūkio tarnyboje dirba net 12 žmonių.
Nereikalinga pasirodo esanti ir pagrindinė pagalbininkė - įmonė Vilniaus pilių direkcija, nes muziejus samdo kitą tos pačios Kultūros ministerijos įkurtą įmonę „Lietuvos paminklai“. Ši darbams atlikti pasamdo kitas įmones - subrangoves.
Kadangi Gedimino kalną ir papėdę saugo daugybė Kultūros ministerijos pristeigtų įstaigų, kiekviena pešasi dėl savo kampo. Nacionalinis dailės muziejus įrenginėja Gedimino kalne nuotekas, tvarkosi savo aplinką, prižiūri savo suoliukus, kerta medžius. Nacionalinis muziejus rūpinosi ir kalno sutvirtinimu, nors teritorijai saugoti specialiai įkurta direkcija.
„Kur mūsų teritorija, ten mes ir rūpinamės. Iki Mindaugo paminklo mes tvarkome, už paminklo jau ne mūsų. Suoliukus savo prižiūrime, mūsų suoliukai vienoje šlaito pusėje ir ant kalno. Tokios žaidimo taisyklės“, - „Respublikai“ pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Eugenijus Danielius.
Išlaiko Valdovų rūmai
Valdovų rūmai taip pat turi savo teritorijos dalį, bet ją kol kas valdo įmonė Vilniaus pilių direkcija.
Įmonės laikinasis direktorius Danius Malinauskas neslėpė, kad pagrindinis pragyvenimo šaltinis - Valdovų rūmai. Įmonei priklauso apie 5 proc. sumos, kasmet skiriamos Valdovų rūmų statybai.
Nuo pirminės savo misijos Vilniaus pilių direkcija nutolo, dabar ji organizuoja statybos darbus ir pirkimus Valdovų rūmuose.
Rezervato direkcija - naujas komunalinis ūkis
Rezervato direkcija, kuri skelbiasi, kad jos misija - išsaugoti Lietuvos valstybės ir dvasinės kultūros centrą, praėjusiais metais panaikino mokslinį skyrių ir įsteigė rezervato tvarkymo skyrių. Iš viso yra du skyriai - priežiūros ir tvarkymo. „Susitelkėme į tvarkybą“, - paaiškino Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos vadovė Audronė Kasperavičienė.
Rezervato direkcija kaip nuosavybę įregistravo kelis suoliukus ir ėmėsi tvarkybos reikalų. Lietuvos nacionalinis muziejus tvarko kalną, rezervatas - papėdę. Bet į papėdę - Katedros aikštę - nusitaikė ir Vilniaus savivaldybė.
„Mūsų žemė, mes ir tvarkome. Žinoma, grindinį savivaldybė išklojo, bet žemė po juo tai mūsų“, - valdų neatiduoda A.Kasperavičienė. Peštynės vyksta, nes granito plytelėmis Katedros aikštę išklojusi savivaldybė pamiršo grindinį teisiškai įregistruoti.
Savivaldybė, negalinti įkelti savo šluotos į Katedros aikštę, rezervato vadovę nubaudė už aikštėje nesurinktas šiukšles. A.Kasperavičienė su savivaldybės nuobauda nesutiko, pasamdė advokatą ir kreipėsi į teismą. Advokato paslaugos per mėnesį rezervato direkcijos biudžetui atsieina iki 3 tūkst. litų.
Beje, advokatą rezervato direkcija priversta samdyti ir kitose bylose, nes tiek daug prižiūrėtojų nepastebėjo, kaip sostinės savivaldybė nurėžė žemės dalį ir susiformavo sklypus teniso aikštynams.
Milijonai garantuoja ramybę
Nors Gedimino kalnas ir jo papėdė yra mažiausias Lietuvos rezervatas, jį prižiūri ir apie paveldą žinias skleidžia didžiausias būrys muziejininkų ir komunalininkų. Valstybės išlaikytinių būrys plėsis, nes įstaigos plečia savo misijos ribas.
Dar neveikiančiuose Valdovų rūmuose dirba 76 žmonės, o numatyta priimta dar 26. Iš viso Valdovų rūmuose dirbs 102 darbuotojai.
Rezervato direkcija irgi planuoja plėstis. „Be abejo“, - į klausimą, ar ketina plėstis, atsakė A. Kasperavičienė.
O kur dar Nacionalinio muziejaus darbuotojai, Dailės muziejaus kolektyvas.
Skaitytojams nederėtų jaudintis, kad šitiek kultūrininkų apie mažiausią nykštukinį šalies rezervatą nepaskleis žinios po pasaulį. Vien Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija komandiruotėms per metus išleidžia daugiau kaip 20 tūkst. litų, ryšio su pasauliu paslaugoms - daugiau kaip 10 tūkst. litų.
Kai buvo rengiamas straipsnis, „Respublika“ rezervato direktorės A. Kasperavičienės kabinete nerado, ji buvo išvykusi į komandiruotę Danijoje. Žinias, kaip tvarkytis nykštukiniuose rezervatuose, direktorė buvo nuskraidinusi net iki egzotiškosios Kinijos
Valdovų rūmai komandiruotėms pernai išleido 63 tūkst. litų.
Nereikėtų mokesčių mokėtojams jaudintis, kad vien iš jų lėšų kultūros paveldo puoselėtojai gyvena. Tokia nuomonė būtų didelė netiesa. Pavyzdžiui, Kultūros ministerijos įsteigta įmonė „Kultūros paminklai“ pragyvenimui prisiduria nuomodama kavos aparatą.
Valstybė nykštukiniame rezervate įsikūrusioms institucijoms išlaikyti per metus išleidžia apie 40 mln. litų. Kiekvienas, kuriam rūpi paveldas, gali miegoti ramiai - su tokiais finansiniais pajėgumais kultūros vertybės tikrai bus išsaugotos.
Įstaigų daug, bet tarpusavyje jos nesusikalba
Ši Vyriausybė jau dirba 100 dienų. Ar Jums pakako laiko susidaryti nuomonę apie Kultūros ministerijos įstaigų būklę, jų veiklos efektyvumą ar kai kurių tikslingumą apskritai? - su tokiais klausimais „Respublika“ kreipėsi į kultūros ministrą Šarūną BIRUTĮ.
- Susidaryti pirmam įspūdžiui laiko pakako. Bet norint turėti išsamesnės informacijos dar reikėtų padirbėti. Įsisenėjusių problemų yra nemažai, diskutuoti yra apie ką. Tvirtai sakau, kad kultūros įstaigų, kaip ir daugelio viešojo sektoriaus įstaigų, būklė nėra tokia, kokia mane tenkintų.
- Sostinėje, Gedimino kalno papėdėje, yra keli muziejai. Šalia jų įsikūrusios kelios direkcijos - Vilniaus pilių direkcija, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, dar ir viešoji įstaiga Lietuvos pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“. Gal jau domėjotės, ar ten ne per daug iš Kultūros ministerijos biudžeto mintančių įstaigų?
- Galiu pasakyti, kad man iš karto kilo tie patys klausimai. Bet tam, kad būtų galima daryti kokius nors sprendimus, reikia atlikti analizę ir rimčiau pasižiūrėti. Bet jau dabar galiu konstatuoti, kad tokia būsena, kokią radau, manęs tikrai netenkina. Tik kaip viskas bus sujungta ir kokie sprendimai bus priimti, šiandien dar negaliu pasakyti.
- Gal jau esate numatęs atlikti šių įstaigų veiklos reviziją?
- Dabar turime viceministrą, atsakingą už muziejus, už paveldą. Jam yra duotas uždavinys sudaryti darbo grupę, atlikti inventorizaciją, kad galėtų pasiūlyti galimus sprendimus. Kad mes nepaliksime tokios situacijos, kokia yra, tai tikrai pažadu.
- O kas konkrečiai ten kėlė įtarimų?
- Man įtarimą kelia ir įstaigų skaičius, jų nesusikalbėjimas tarpusavyje. Kiekvieno valstybės įdėto lito efektyvumo, kaštų naudos analizė nebuvo daroma. Ir tai - ne tik toje vietoje. Tą patį aš, kaip ekonomistas ir teisininkas, matau bet kurioje sferoje. Kultūra nėra išimtis. Todėl aš galvoju pradėti įvedinėti šią sistemą ir keisti situaciją.
- Akivaizdu, kad per didelė prabanga turėti kelias viena kitos veiklą dubliuojančias įstaigas, kurios kiekviena turi direktorių, pavaduotojus, buhalteriją.
- Jūs visiškai teisūs, yra tikrai taip. Tik aš šiandien dar negaliu pasakyti, kokie bus sprendimai. Pirmiausia reikia labai rimtai pasižiūrėti.
- Rytoj - Knygnešio diena (kalbėtasi kovo 16-osios išvakarėse - red. past), gal ta proga galėtumėte kuo nors nudžiuginti bibliotekininkus? Jie tikrai apsidžiaugtų išgirdę, kad, pavyzdžiui, sumažinus biurokratų ministerijos įstaigose, daugiau lėšų bus skiriama naujoms knygoms pirkti, bibliotekoms praturtinti.
- Deja, ir mūsų bibliotekų efektyvumas nėra toks, koks mane tenkintų. Manau, kad nereikalinga naujas bibliotekas statyti rajonuose ar dar kažkur tam, kad, kaip dabar madinga sakyti, lėšos būtų „įsisavintos“. Todėl mes darysime ir bibliotekų, ir muziejų, ir kitų kultūros įstaigų inventorizaciją. Būtina atnaujinti bibliotekų fondus, kurių padėtis dabar tiesiog tragiška. Reikia fondais naudotis optimaliau, dalytis jais. Kiekviena biblioteka - miesto, miestelio ar kaimo - nori turėti savo, nors šalia yra apskričių bibliotekos, kurios turi rimtus fondus. Bendradarbiavimo tarp jų kol kas nėra. Aš nemanau, kad valstybė pajėgi visus aprūpinti verstine literatūra, kurios yra ir abejotinos vertės. Todėl tam daug dėmesio neskirsime. Daugiausia rūpinsimės lietuvių literatūros propagavimu, kad bibliotekos įsigytų Lietuvos autorių knygų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą