"Gerus darbus reikia daryti tyliai"

Poelgis

"Dauguma žmonių yra geri, tik, paskendę savo rūpesčiuose, nepagalvoja, kad, nė kiek savęs nenuskriausdami, galėtų padėti kitam žmogui, pakeisdami jo gyvenimą", - sakė klaipėdietis Mindaugas V.

Pernai jis su draugais nupirko neįgaliam berniukui triratį vietoje pavogto, ir turi daugybę kitų gerų sumanymų. Tik kalbėtis su reportere nieku gyvu nenorėjo, nes nelinkęs nei sureikšminti, nei afišuoti, jo galva, paprasčiausio dalyko.

"Negalėjau patikėti svetimo gerumu",

- sakė Justinuko mama Rima, auginanti cerebriniu paralyžiumi sergantį, ištvėrusį dvi kojų operacijas, sūnų. Dabar jau greitai dvylikametis berniukas vaikšto sunkiai, įsikibęs mamai į parankę įstengia nužingsniuoti 200-300 metrų, o toliau kojos nuvargsta, ima skaudėti sąnarius, yra ne kartą buvę sąnarių uždegimai. Todėl pasivaikščiojimams, raumenų darbui pagerinti specialiai pritaikytas triratis buvo tiesiog būtinas.

Nors vaikas labai mylimas, jis kartais neištveria mamai pasiguodęs: "Mama, esu tau kliuvinys. Kodėl negaliu bėgioti, žaisti krepšinio kaip kiti vaikai?" Praėjusių metų žiemą iš Klaipėdos socialinės paramos centro gautas naujutėlis triratis turėjo būti vaikui ir susisiekimo priemone, ir treniruokliu raumenims, ir savotiška pramoga - būti greitam. Tačiau prieš pat pavasarį triratuką, laikomą tvarkingame rūsyje, prirakintą grandine prie vamzdžio, pavogė.

"Negalėjau patikėti, kad kažkam gali prireikti neįgaliojo triračio, kuris buvo mums tik paskolintas, kol vaikas jį "išaugs", ir pažymėtas inventoriniais numeriais. Tikėdamasi iš vagies jį bent išpirkti, parašiau skelbimą į laikraštį", - pasakojo Rima.

- Vagies skambučio nebuvo, bet paskambino vyras, nenorėjęs net prisistatyti, ir, išklausinėjęs, kaip dabar vaikas bus be triratuko, paguodė, kad žmonės, kurie jį išsinešė, apsižiūrėję, jog skirtas neįgaliajam, turėtų šį grąžinti."

Pasak Rimos, po kelių dienų vyras paskambino dar kartą, ir, sužinojęs, kad niekas į skelbimą neatsiliepė, jos pasidomėjo, kur galima užsakyti tokį triratį.

"Pati aš tokio triračio, kainuojančio kelis tūkstančius, nusipirkti tikrai nebūčiau įstengusi. O Mindaugas su draugais Rasa, dviem Mariais, Žilvinu, Roku ir Vaidu nupirko mums kitą triratuką - jį kurjerių tarnyba pristatė į namus surinktą, tvarkingą. O Mindaugas tepasakė: "Žinokit, prieš blogį visada kovos gėris".

Aš negalėjau patikėti tokio poelgio realumu. Labiausiai sujaudino net ne faktas, kad vaikas vėl galės džiaugtis vasara ir judėti, bet kad svetimą žmogų taip sujaudino, nepaliko abejingu mūsų bėda, jog jie nepagailėjo savo laiko ir pinigų", - "Vakarų ekspresui" pasakojo Rima.

Gerumas yra užkrečiamas

Po naujojo dviračio demonstracijos Mindaugui ir jo draugui Justinėlis tepasakė: "Kodėl jie tokie geri žmonės? Gal todėl, kad gražūs?"

"Aš žinau, kad Mindaugas tada dar galvojo apie kompiuterį ir internetą mums, bet to jau nebenorėjau. Galbūt šis žmogus ar jo draugai ir keleriopai už mane turtingesni, bet piktnaudžiauti ir naudotis gerumu negalima, - sakė Rima.

Ji papasakojo dar vieną geradario, panorusio likti nežinomu, poelgį. Jos draugės neįgaliai, ratukuose sėdinčiai, dukrelei nepažįstamas ponas, sutikęs jas "Akropolio" prekybos centre, tiesiog pasiūlė išsirinkti mobilųjį telefoną ir jį nupirko tepasakęs: "Noriu padaryti gerą darbą".

"Nuo šiol manau, kad gerumas yra užkrečiamas", - sakė Rima.

Blogiui galima pasipriešinti

Jeigu jūs, pone Mindaugai, laikysitės savo principų su žiniasklaida nekalbėti apie gerus darbus, negalėsime perduoti "gerumo estafetės" - juk gėris užkrečiamas. Kaip ten buvo su tuo triratuku?

Iš tikrųjų nesu iš tų žmonių, kurie norėtų labdaringais darbais reklamuoti save ar savo firmą. Nieko ypatingo dar nepadariau. Tiesiog perskaitęs Rimos skelbimą, be galo susinervinau: juk vagis aiškiai matė, kad daiktas skirtas neįgaliajam. Buvau beveik tikras, kad sugrąžins.

Tačiau, matyt, tai buvo žmonės, kuriems nėra nieko šventa. Pasitarėme su draugais, ir stengėmės kuo greičiau vaikui parūpinti triratį, nes artėjo vasara. Norėjome parodyti, kad blogiui galima pasipriešinti, jį sustabdyti.

Kada ir kaip kilo idėja, kad gerumu reikia dalintis?

Kartą su draugais prieš Kalėdas nuvežėme į vaikų namus televizorių. Sujaudino vaikų žvilgsniai, tas šiltumas, su kuriuo mus priėmė. Net prie Kūčių stalo kalbėjomės su artimaisiais apie tai. Mano sesuo Eglė, mokydamasi universitete socialinės pedagogės specialybės, turėjo lankyti socialiai remtinas šeimas. Mane jos pasakojimai tiesiog sukrėtė - sužinojau, kiek yra gražių ir protingų vienišų mamų, auginančių neįgalius vaikelius, ir taip prie jų "pririštų", kad net negali valandėlei išeit iš namų puodeliui arbatos. Jos, visaverčiai, dori žmonės, gyvena neįtikėtiname skurde, ir jų niekas nemato, negirdi.

Bendraminčių rate, kuriame yra visokio plauko žmonių - verslininkų ir tarnautojų, vis pasišnekame apie tai, kad reikėtų ne vienkartinių akcijų, ne susigraudinus prieš Kalėdas nupirkti vaikų namų auklėtiniams žaisliukų ir saldainių. Norisi nuolat remti mažuosius.

Ir verčiau ne būrį vaikų pradžiuginti nedidelėmis dovanėlėmis, bet iš esmės pakeisti vieno ar dviejų vaikų gyvenimą. Jeigu jis ligos prikaustytas prie lovos, tai nupirkti tam pritaikytą, patogią lovutę, parūpinti internetą.

Jeigu mums pavyktų suburti daugiau bendraminčių ir sukurti fondą, kažkam reikėtų visa tai koordinuoti, bendrauti su socialinės paramos ir rūpybos institucijomis. Aišku, tai būtų labai didelė atsakomybė: kuriam iš ligotų vaikų dešimtuko šiandien labiausiai reikia pagalbos, kaip juos išsirinkti?

Bet jeigu ratas įsisuktų, būtų galima pagalvoti ir apie paramą vaikams, kuriems neišvengiamai reikia operacijos. Kol kas tik svarstau šią galimybę su draugais. Mes visi - labai užsiėmę, daug ko nespėjame, ir nemanome, kad geri darbai turi būti reklamuojami laikraščiuose - žiūrėkit, koks aš geras. Tai svarbu tik mums patiems ir žmonėms, kurie kenčia ir gal nebeturi vilties.

Daryti, ką liepia širdis

Ar pats išgyvenote sunkią vaikystę?

Augau tvarkingoje šeimoje, tėveliai nebuvo turtingi, bet mums visko užteko, nepatyrėme tokių vargų, kaip kiti vaikai. Mano mama - auksinis žmogus, visas jos gyvenimas buvo žygdarbis, aukojantis mums, vaikams - kai sirgome ar patyrėme sielvarto. Ji man geriausias draugas. Tačiau visada ji gailėjo ir padėjo nelaimingiems žmonėms. Ir dabar nuolat ją matau apsuptą būrio vaikų; mama dirba logopede, yra šios srities ekspertė, parašė knygą, kaip ugdyti vaikus, kad jie gražiai kalbėtų, tartų žodžius.

Gal jums reikėjo pasirinkti ne inžinieriaus kelią?

Koks stereotipas! - juokiasi Mindaugas. - Kažkodėl galvojama, kad "gerietis" būtinai turi dirbti psichologinės pagalbos tarnyboje ar valdiškoje įstaigoje, neturėt geresnio gyvenimo galimybės, būti neturtingas ir pasišventęs kitiems. Pažįstu daug verslininkų, kuriems labdara - garbės reikalas, jie turi pakankamai gėrio ir noro juo dalintis. Reikėtų, kad visi sužinotų, jog ir įžymūs žmonės, ir ne kažin kokie išskirtiniai, o paprasti įvairaus plauko piliečiai tyliai kasdien daro gerus darbus - gal tada pakeistų mąstymą, prisijungtų prie "geriečio" ar surastų veiklos terpę sau.

Ar esate laimingas žmogus?

Esu sveikas, turiu rankas ir kojas. Laimės suvokimas yra savitas dalykas, priklauso nuo to, kaip tu moki jaustis laimingas. Kad suvoktum esąs laimingas, nebūtina banke turėti didelę sąskaitą. Dalindamasis tuo, ką turi, tikrai savęs nenuskriausi. Ir mano pagrindinis principas yra toks: nieko nėra neįmanomo. Viskas įveikiama, tik reikia pradėti daryti, ką liepia širdis.

Ivona ŽIEMYTĖ