Giedrius Kuprevičius: "Kas iš jūsų partijų, jei neklausot simfonijų?"

Giedrius Kuprevičius: "Kas iš jūsų partijų, jei neklausot simfonijų?"

Kauno technologijos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekaną profesorių Giedrių Kuprevičių visuomenė geriau žino kaip muzikos kūrėją, daugybės plačiai nuskambėjusių ir koncertų salėse, iš gausių plokštelių, per radiją ar televiziją skambančių kūrinių autorių. Tarp jų yra ir tokių, kuriuos galėtume pavadinti proginiais.

Ne kartą ir ne du kompozitorius buvo viliojamas pasukti ir į politiką, ypač pastaraisiais metais, kai artistai masiškai pradėjo kopti į politines scenas, tačiau tai daryti jis ryžtingai atsisakė.

Eltai G. Kuprevičius tokį savo žingsnį paaiškino labai paprastai: "Yra kuo man domėtis ir be politikos. Turiu tiek interesų, tiek įdomaus gyvenimo, kad ta smulkmė - politika - tikrai manęs nedomina."

- Nejaugi politika nepasidomėjote ir tada, kai Kauno miesto savivaldybės inspiruotas apsisprendėte sukurti kūrinį Sausio 13-osios 20-ųjų metinių proga? Ar pakako tik mintimis sugrįžti į tas rūsčias 1991-ųjų pradžios dienas, ir pirmyn? Tai kaip tuomet buvo, kai pernai kūrėte kita proga - Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms? Juk Žalgiris - tai smarkiai seni įvykiai, tokia tolima istorija...

- Istorija - tik interpretacijos. Gali apie buvusį vieną ir tą patį įvykį perskaityti penkias knygas, ir visose įvykis bus atpasakotas skirtingai. Geriausias pavyzdys - Naujasis Testamentas. Apaštalai pasakoja tą pačią istoriją vis kitaip. Toks dar buvo kitas žinomas pavyzdys - Kurosavos filmas "Rasiomonas" - vis kitaip papasakotos istorijos.

Taip ir Žalgirio mūšio atveju: kuo labiau nutolstam nuo fakto - tuo daugiau interpretacijų. Todėl mano kūrinio pirmajame plane vyrauja emocijos, nes Žalgiris šiuo atveju - kaip dvasinis, kultūrinis reiškinys.

Mane mažiausiai domino, kieno arklys ten anuomet suklupo ar peršoko griovį, kieno smūgis kardu ar dar kažkuo kitu lėmė mūšio baigtį. Ne Dievas, žinoma, kronikas rašė, todėl drąsiai galima teigti: tariamas istorinis objektyvumas - irgi interpretacijos.

Eikime arčiau mūsų laikų: Bethovenas, tarkime, juk nežinojo, kad jis klasikas. Dirbo savo darbą, kūrė gerą muziką. Po jo tie, kurie kūrė istorijas, ir etiketes "suklijavo"...

- Bet Sausio 13-ąją kone visa Lietuva gerai pamena, išskyrus gimusius jau po 1991-ųjų, nors ir jaunimas "pamena" tą datą iš tėvų pasakojimų, jei, aišku, tėvai kada nors apie tai namuose kalba?

- Naujosios istorijos atvejais kūrėjui būna kebliau. Nes naujoji istorija yra labai arti, ir visada yra nemažai žmonių, kurie žino, ar bent tariasi žiną, tikrąją tiesą. Jie stengiasi būti be galo teisingi ir tada, kai vertina kūrinį, kuris nors kiek susijęs su netolima istorija.


Mes įsimylėję mitus, laikomės jų kaip atramos taško. Ir jei kūrinys kažkam pasirodo "ne toks, koks turėtų būti", visos interpretacijos tuoj pat suniekinamos.

Deja, mūsų mitai, priešingai nei graikų, - filosofijos neturi. Mūsų mitai yra labai trumpalaikiai, bet jie plačiai paplinta. Na kaip toks lietuvių pasakymas "visi rusai - priešai" arba žydų kartojamas "visi lietuviai - žydšaudžiai". O juk čia tiesos nėra, bet mitai gyvuoja, skaldo visuomenę.

Per 20 metų, prabėgusių nuo lemtingųjų sausio įvykių, susiskaldė ir Sąjūdis. Bet, manau, menininkams tai visai neįdomu. Į visokias politines intrigas galima žiūrėti kaip į farsą, operetę, kur nėra nieko rimto. Nors geriausia - visai nežiūrėti.

- Žiūrit nežiūrit, tačiau ar sutiksit, kad šiuolaikinės istorijos interpretavimas tokioje aplinkoje kūrėją tikrai verčia elgtis labai atsakingai?

- Žinoma. Todėl drauge su bendraminčiais ir nėjome tiesmukai. Pasirinkau visai priešingą, sakyčiau, sunkesnį, kelią, kurdamas oratoriją "Amžinoji šviesa" Sausio 13-osios akoms atminti. Neturėjome populistinio tikslo reklamuotis, nes tuomet kur kas lengviau eiti kitokiu keliu.

Galiu, pavyzdžiui, parašyti kvartetą ir jį atlikti troleibuse. Rašys visi laikraščiai - oi, kaip pažangu, kaip originalu. Kaip rašė apie Donato Katkaus orkestro grojimą šiukšlyne. Ir tame rašyme ne muzika buvo svarbiausia, bet šiukšlynas.

- Taigi koks buvo tas Jūsų ir kolegų pasirinktas kelias?


- Pirmiausia atsisakiau politikos, kuri čia visai neįdomi. Todėl nenaudojau nei citatų iš laikraščių ar užrašytų prisiminimų. Kūrinyje nėra nei tankų, nei verkimo, nei garantuotai publiką sugraudinančio mažų vaikų choro. Užtat "Amžinojoje šviesoje" atsirado Antanas Maceina - mūsų tautos sąžinė. Su Antanu Maceina į oratoriją atėjo visai kitas lygmuo. Tiesa, skaičiau, vienas žurnalistas oratorijos tekstų autorių sugebėjo pavadinti "nežinomu poetu", bet čia jau jo ir leidėjo problema.

Tiesa, jau kai oratorija buvo atliekama Kauno sporto halėje, kuri buvo pilnut pilnutėlė, žiūrovams leidome suprasti, kad tai nebus didelis patriotinis kūrinys. Nes ir manęs jau nesujaudina pasakos, "kaip aš tada kovojau, koks buvau rimtas disidentas, didis patriotas".

Jei būtume sutikę su kai kurių veikėjų pageidavimais leisti jiems "tarti žodį Sausio 13-osios proga", viskas būtų žlugę. Tiesiai pasakiau: jei scenoje pasirodys nors vienas politikas, aš į sceną neisiu. Suprato, kad galėčiau tai padaryti...

"Amžinoji šviesa". Įžanga - išeina prieš žiūrovus vienas vienintelis smuikininkas. Salė užgniaužusi kvapą, klausosi. Koks turi būti tokiu atveju muzikantas, kad taip jo muzikos klausytųsi žmonės, kurių dalis iki tol tikrai nei oratorijų, nei simfonijų koncertų salėse negirdėjo? Didis, žinoma. Toks, kaip mūsų smuikininkas Vilhelmas Čepinskis - gilus, talentingas menininkas. Ir kiti atlikėjai - tokie patys, todėl halė ir pajuto oratorijos prasmę bei jos jėgą.

- O kaip į Jūsų sielą ateina muzika, kurią paskui išguldote natomis, kad vėliau suskambėtų visa savo jėga ir grožiu?

- Muzika - mano profesija, tad klausimai apie jos atėjimą man neegzistuoja. Jei paštininkas, tarkim, dirba su įkvėpimu, tai ir myli savo darbą. Jei neturi įkvėpimo, pamatysime per pašto dėžutę, kai joje aptiksime kaimynui skirtą laišką, o mums skirtas kur nors kitur bus įmestas.

Aš myliu muziką. Ir įkvėpimo jai kurti netrūksta, nors iš tiesų šiais laikais kompozitoriaus amatas praradęs savo paslaptį ir prestižiškumą.


- Pratęsdamas savo mintį, galėjote pridurti: ir adekvatų atlyginį kompozitoriaus profesija praradusi, kaip ir kitų kūrėjų darbas?


- Žinoma. Bet nenoriu girtis, kiek už oratorijos sukūrimą gavau. Netgi vengiu žurnalistų, kurie neranda nieko geriau, kaip apie pinigus klausinėti menininką.

- O aš ir neklausiu...

- Bet galiu pasakyti: gavau žymiai mažiau nei gavo oratorijos atlikimą aptarnavusios grandys. Ir nieko naujo čia nėra.

Intelektas Lietuvoje nevertinamas nuo pat Antano Smetonos laikų. Užtenka nueiti į Kauno istorinę prezidentūrą ir pasižiūrėti, kokiais paveikslais ten sienos nukabinėtos. Siaubas gali apimti, - baisūs, primityvūs darbai rodo, kad valdžia buvo visiškai atsiribojusi nuo meno.

Priešingai, sakyčiau, aptiktume Vatikane. Menas ten buvo visai arti. Ir jis buvo kritiškas. Meno kritika, ko gero, yra pati kritiškiausia. Ten valdžia tai seniai suprato, Lietuvoje, deja, - ne.

- Na, kaip čia pasakius, kritika - niekam nemaloni, ne tik valdžiai...


- Ar įsivaizduojate operą apie mūsų Sąjūdį, kurioje rusai būtų teigiami? O Verdis kažkada parašė "Aidą", ir nieko, ji iki dabar plačiai atliekama. Nors atėjūnai ten parodyti kaip vargšai ir vergai, reikalingi užuojautos ir net meilės. Tai jie ir sukelia mums gailestį. Jei tokią operą apie Sąjūdį sukurčiau, tai turėčiau emigruoti iš Lietuvos į tolimą Egiptą, ne kitaip.

- Jūs čia juokaujat - gal pakaktų į kokius Suvalkus persikelti metams dvejiems, nors manyčiau, Jūsų kūrinio žiūrovai neišvystų, tad sankcijų kūrėjas iš viso nesusilauktų.

- Vienas patriotas man yra taip pasakęs: "Kas iš jūsų simfonijų, jeigu jūs neinat į partiją". Tai aš jam atsakiau: "Kas iš jūsų partijų, jei neklausot mano simfonijų? Nes kaip tik jose rasit daugiau svajonių nei partiniuose (politiniuose) siekiuose apie savo gerovės dar spartesnį pagerėjimą". Bet, manau, likau nesuprastas.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder