Sekmadienio naktį į Lietuvą parskridę VI "Tūkstantmečio odisėjos" etapo dalyviai, jachta "Ambersail" apiplaukę Horno ragą, vakar jau dalijosi neišdildomais įspūdžiais.
Tarp grįžusiųjų buvo Klaipėdos apskrities administracijos viršininkas Arūnas Burkšas bei UAB "Neringos vandenys" inžinierius Viktoras
Golubovskis. Iš piečiausio pasaulio miesto Ušuajos Argentinoje, Ugnies Žemės saloje, jie su "Ambersail" išplaukė vasario 14 d. Horno ragą pasiekė vasario 16-ąją, po savaitės atplaukė į Berisą, o vasario 26 d. - į Buenos Aires, iš kurių išskrido namo.
Tačiau VI odisėjos etapas Buenos Airėse nepasibaigė - jachta toliau plaukia į San Paulą (Brazilija). Kadangi šis etapas laikomas vienu iš sunkiausių, jam vadovauja Linas Ivanauskas - vienintelis nepaliekantis jachtos "Ambersail" nuo pernai metų spalio 5-osios.
Kapitonų etapas
V. Golubovskis, gimęs ir augęs Klaipėdoje, nuo 1984 m. gyvena Neringoje, buriuoja 25 metus. Tai - jo hobis, nes specialybė - radioelektronikos inžinierius. V. Golubovskis dar vadovauja neseniai Klaipėdoje įsteigtam kreiserinio buriavimo mokyklos filialui.
Skristi ir pasiekti jachtą "Ambersail" jam buvo sunkiau nei pats plaukimas. Vyrui įsiminė susitikimai su tuose kraštuose gyvenančiais lietuviais, kurie kitokie nei Lietuvoje. Pasak jo, to neįmanoma nei parodyti, nei aprašyti, tai tiesiog reikia pamatyti ir pajusti.
"Vienas iš šios odisėjos šūkių - "Draugystės po burėmis nesuvaidinsi". Susirinkę skirtingų profesijų ir interesų žmonės, tačiau juos vienija vienas tikslas, tas pats hobis. Nors mūsų įguloje buvo 8 kapitonai, tačiau visi pakluso vienam vadui", - pasakojo V. Golubovskis.
Plaukti sportine jachta teko beveik 10 parų. Įveikta beveik 1 800 jūrmylių. Keturias paras plaukta štormo sąlygomis. Vidutinis "Ambersail" greitis - mažiausiai 10 mazgų (mazgas - 1,8 km) per valandą, o momentinis siekė ir 20-25 mazgus. Per parą buvo nuplaukiama vidutiniškai apie 200 jūrmylių.
"Laivas nenuvylė, didelių gedimų nebuvo, visas gerai. Užtat fotoaparatai ten tarnauja tik kelias paras, paskui sudrėksta, ir viskas", - pasakojo V. Golubovskis.
Anot jo, kapitonas L. Ivanauskas laikosi labai gerai, nors ir yra pasiilgęs namų.
"Tačiau pradėjęs misiją turės ją baigti. Tikiu, kad jis tai padarys, nes tokių žmonių kaip Linas reikia gerai paieškoti. Jie nusipelno pagarbos", - sakė pokalbininkas.
Horno rage
Apiplaukti Horno ragą - kiekvieno buriuotojo svajonė. Už 200-300 jūrmylių nuo jo - Antarktida. Ten oro sąlygos ištisus metus labai atšiaurios. Nuo senų senovės burlaiviams reikėdavo jį aplenkti, nes ten plaukti buvo gana pavojinga. Todėl apiplaukusieji Horno ragą galėdavo į ausį įsisegti auskarą, švilpauti ant denio, pasidėti alkūnes ant stalo karalienės akivaizdoje. Jau galėčiau sau tai leisti, juokavo V. Golubovskis.
"Plaukdami Horno link turėjome priešpriešinį ir ne itin palankų vėją. O prieinant prie jo vėjas sukosi ir šiek tiek aprimo, tad galėjome išlipti į kantą", - pasakojo A. Burkšas.
Hornas - stati uola, jokio uosto, tik įlankėlė. Ant uolos stovi švyturys, kurį prižiūri jaunas čilietis, gyvenantis čia su žmona ir dviem dukrelėmis.
Maža pripučiama valtele po tris žmones "Ambersail" įgulos nariai kėlėsi į Horno ragą. Pabuvo ten porą valandų, prisifotografavo, pasirašė lankytojų knygoje, prisidėjo antspaudų į pasus. Nuo šiol ir Lietuvos Konstitucija turės Horno antspaudą.
Horne buriuotojai matė nemažai kariškių. A. Burkšo manymu, ko gero, ten statoma karinė bazė.
Per savaitę Horno ragą apiplaukė 22 lietuviai, mat tai padarė ir V etapo įgula. A. Burkšo manymu, dabar Lietuvoje jau bus apie 30 žmonių, apiplaukusių jachta Horno ragą.
Šėrė žuvis
"Įspūdžiai baisiai geri. Turėjau visko, ką žmogus gali įsivaizduoti. Tokių malonumų gyvenime man dar neteko patirti. Buvo ir štormų. Pusę paros pragulėjau leisgyvis. Pašėriau visas žuvis prabangiai. Iš tikrųjų net ir tai buvo sudėtinė to gerumo dalis. Turėjome ir šlapių naktų, ir dideliu greičiu plaukėme. Vienu momentu buvo taip šalta, kad dantis ant danties nepataikė", - prisiminimais dalijosi A. Burkšas.
Jis džiaugėsi kaip vaikas, kad šios kelionės metu teko matyti banginių, ryklių, pingvinų, delfinų, ruonių, vieną dieną pro jachtą praplaukė didžiulis vėžlys. Žuvėdros, albatrosai, pasak jo, ten tokio dydžio kaip gulbės.
"Banginius pamačiau pirmas, nes vairavau. Jie taip greitai pasirodo ir purškia vandenį, kad nespėjome nufotografuoti. Per porą valandų matėme ne mažiau kaip 10 banginių. Gražu, bet buriuotojams jie kelia didelę grėsmę. Naktį, kai jie miega, jeigu plaukdamas dideliu greičiu atsitrenksi, gali liūdnai baigtis", - pasakojo odisėjos dalyvis.
Keista banga
Ekstremaliausia situacija, A. Burkšo manymu, buvo plaukiant į Berisą. Apie 100 km iki Buenos Airių gylis jūroje viso labo keli metrai. Kadangi "Ambersail" grimzlė - 4 metrai, plaukiant naktį, kai vėjo greitis buvo apie 25 m/s, iškilo grėsmė užplaukti ant seklumos. Teko sumažinti bures ir atsargiai buriuoti. L. Ivanauskas tuose vandenyse buvo buriavęs, bet prieš 15 metų.
"Man buvo keista, kad tose jūrose banga vienu metu gali ateiti iš trijų pusių. Jeigu plauki Baltijos jūroje prieš vėją, vadinasi, plauki ir prieš bangą. O ten dar kažkokia banga ateina iš šono, o kokia nors dar gali smogti ir iš užpakalio", - prisiminė kelionę A. Burkšas.
Anot jo, naktys ten tokios juodos, kad nieko nematyti. O jeigu jos žvaigždėtos, tai būna nepaprastai gražios. Buriuotojai plaukė į šiaurę, bet visą laiką šiltėjo oras ir vanduo, nes ten - kitas pusrutulis.
Stebino automobiliai
Pasak A. Burkšo, mes gyvename visai kitame pasaulyje nei Argentinos žmonės. Jam susidarė įspūdis, kad visoje šalyje nėra tiek daug gerų automobilių, kiek jų yra vien tik Klaipėdoje. Net Buenos Airėse, turinčiose 14 milijonų gyventojų, jam neteko matyti nė vieno prabangaus automobilio.
Šioje šalyje nuskurdę žmonės nekenčia gerai gyvenančiųjų. Čia itin didelis nusikalstamumas, tad su prabangiais automobiliais baisu išvažiuoti į gatves. A. Burkšas stebėjosi, kad ten dar važinėjama tokiomis mašinomis, kaip Lietuvoje po karo. Juokaujama, kad geriausi varžtai Argentinoje - viela. Pasaulinės ekonominės krizės pėdsakų ten per daug nematyti, mat ekonominė situacija šalyje sunki visą laiką.
Dalia BIKAUSKAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą