Laima Paksienė: Mes tebeiname minų lauku

Kadaise prezidento Rolando Pakso inauguracinėje kalboje pirmąkart taip sodriai ir šviežiai nuskambėjęs žodis „iššūkis“ netruko atsigręžti prieš oratorių - išbandymai jam ir jo šeimai kliuvo tokie, kad šitas žodis pasirodė niekingai menkas jiems kliuvusiems sukrėtimams išreikšti. Juk net ir šiandien, praėjus šitiek metų, buvusio prezidento, europarlamentaro žmona Laima Paksienė sako tebeeinanti minų lauku. Tiesa, vakar dienos ir dabarties „minininkams“ ji sako nelinkinti nieko pikta, netgi atvirkščiai - siunčianti jiems visiems geras mintis.

- Turėjo būti nelengva juos pamilti?

- Man gyvenimo išmintis ateina per patirtį, per skaudžią ir per malonią patirtį, bet skaudžių gyvenime gal būta net daugiau - ir Rolando politika, ir viešumas, ir pagaliau - liga. Liga man leido suprasti, ką jaučia ja susirgę žmonės. Niekam nelinkiu susirgti, bet jeigu jau taip nutinka, per savo išgyventą kančią gali lengviau suprasti ir užjausti, pavyzdžiui, sergančius onkologinėmis ligomis. Net jeigu sirgtų labai labai manęs nekenčiantis žmogus, aš jam visą širdį atiduočiau meilės.

- Sirgote onkologine liga?!

- Būna, gyvenime vienas plaukia pasroviui net nebandydamas išnirti iš srovės, o kitas, nori nenori, yra blaškomas daugybės sūkurių. Kartais pagalvoju, kad, matyt, taip Viršuje buvo sutarta, kad aš nepraplaukčiau lyg niekur nieko. Niekam nelinkėčiau. Taip, treji metai jau esu sveika, laiminga, bet iki tol buvo labai sunkus išbandymas nuo klausimo „kodėl tai nutiko man?“ iki „ačiū, Dieve, kad man padėjai nepalūžti, ačiū, kad esu kitokia“, kad gavau neįkainojamų dalykų, kurių, ko gero, nebūčiau gavusi, jei nebūtų kaip žaibas trenkusi liga. Žinote, kai skaitai knygoje: tu turi būti gailestingas, gerai, sakai, būsiu gailestingas, bet širdyje atsako iš karto juk nerandi. O kai pats pereini tą kryžiaus keliuką, oi, kaip supranti tą žmogų. Oi, kaip lengva būti gailestingam, oi, kaip nori jam padėti...

- Ant lango mačiau knygą, ji vadinasi „Ramybė“...

- Yra joje gerų minčių... Mes tiek daug visko norime, nors iš tikro kiekvienas iš mūsų turime svarbiausius dalykus, kurie mums visiškai nieko nekainuoja. Atsikėlei, gali kvėpuoti, matyti dieną, o visa kita susirikiuos, jei esi sveikas. Bet kai mes imame raustis į apkasus, imame įsijausti į tarpusavio kovas, esminių dalykų nebevertiname ir nebesuprantame. Reikia sustoti, pamatyti, padėkoti ir tada galbūt net mūšių nereikės.

- Jūs tik tokias knygas skaitote?

- Daugiausia tik tokias, o dabar ir nedaug skaitau, nes po skaitymo periodo ateina metas, kai tas sukauptas žinias tenka vertinti, tikrinti, dėlioti į stalčiukus: tai nepasitvirtino, tai - tik šnekos, tai dar gali praversti... Tik išjaustos, išbandytos žinios nusėda kaip patirtis ir suvokimas. Gal dėl to ir neskubinu savęs, o skaityti vien dėl skaitymo nesinori, nes norisi ko nors prasmingo kasdienybėje - gal verčiau paskambinsiu draugei, pabėgiosiu su šunimi ar gražią žinutę kam nors parašysiu. Kiekvieno vis kiti poreikiai, ir kas man neprasminga, kitam gali būti labai prasminga. Svarbu žinoti, kas tau tinka ir negyventi pagal kitų taisykles.

- Jaučiatės nepriklausoma moteris?

- Aš visą laiką jaučiuosi nepriklausoma viduje, mano toks charakteris...

- Kaip sako R.Paksas: jei savyje nepajusi Paryžiaus, nerasi jo ir pačiame Paryžiuje?..

- Tai jau tikrai. Aš turiu savo, Rolandas savo gyvenimą, aš lankau linijinius šokius, jis, be tiesioginių pareigų, treniruojasi, dalyvauja akrobatinio skraidymo čempionatuose. Jei norėjote paklausti - nesijaučiu išlaikytinė, nes mano darbo diena trunka daugiau negu aštuonias valandas. Aš nelendu, kur nereikia, seku jo gyvenimą, jis - mano...

- Nelyginant dvi planetos...

- Na, nėra taip, kaip sakote - nesame dvi atskiros planetos, aš, pavyzdžiui, kartu su juo per minų lauką einu. Džiaugiuosi, kai jam sekasi, jei kas ne taip, jautriai išgyvenu. Nebūtina juk kasdieną laikytis už rankučių.

- Esate aplankiusi vyrą Briuselyje?

- Kai nuomojosi butą, esu buvusi savaitę kitą. Dabar jis užsisako viešbutį, nes taip pigiau - daug sesijų vyksta Strasbūre, Briuselyje kartais neprireikia nė savaitės: išvažiuoja pirmadienį, o ketvirtadienį naktį grįžta.

- Koks skirtumas, ten ar čia - vistiek būtumėt viena?

- Žinoma, jis vistiek dirba, tik vakarais, atsimenu, eidavom kažkur pavakarieniauti. Kiekgi gali ten viešėti? Briuselis gana painus miestas, bet įsisavini jo skverus, gatves, muziejus ir ką? Imi skalbti užuolaidas, siurbti kilimą, plauti grindis, iščiustai viską, kad kvepėtų ir jau pradedi ilgiesi savo namų ir darbų. Juk aš - mylintis ir darbą dirbantis žmogus, negalintis be jo išbūti nė dienos. Jeigu samdyčiau žmones kiemo priežiūrai, man atlyginimo neužtektų, tad dažniausiai visus namų darbus darau aš; darau su malonumu, bet ir su prakaitu.

- Jaučiate vyro dėkingumą?

- Nemėgstu ditirambų. Man paprasti žodžiai mielesni, aš juos gaudau kaip ženklus, juos suprantu ir vertinu. Juk kartais norime kažko nekasdieniško, nepaprasto, išskirtinio, o juk išskirtinumas slypi paprastume. Taip, mano darbas neina vėjais, jis aptariamas, įvertinamas ir, jeigu nusipelnoma, pagiriamas, tai man patinka.

- Kaip suprantu, jūs nesukeliate vyrui jokių problemų, tiesa?

- Palaukite. Jau tiek problemų gyvenimas jam prikuria, kad aš neturiu moralinės teisės sukurti dar daugiau, kad imtų „važiuoti stogas“ (juokiasi).

- Kur lankotės vyrui grįžus namo?

- Pastaruoju metu labai mažai kur einame. Aš gal ir norėčiau kur nors eiti, bet reikia suprasti, kad po įtemptos dienos jis nori ne į kiną eiti, ne į kokią kavinę, - jis nori atsisėsti ir pabūti su šeima ar vienas su knyga. Kadangi nebūtina eiti į įvairius renginius, tai ir neiname. Šnekame apie vaikus, anūkus, šnekame apie jo veiklą, apie kelionę į Kiniją, būsimas skraidymo varžybas, o kartais, kai myli žmogų, ir pasėdėti tylint labai gera. Anksčiau sakydavau, kad atstumai nieko nereiškia, bet dabar jaučiu, kad kiekvienąsyk išvažiuodamas jis išsiveža ir dalelę manęs. Jis grįžta ir ta dalelė grįžta į mane.

- O kailinių ir deimantų nė neprašote?

- Žinote, nors Rolandas nešykštus, man nereikia neįmanomų ar brangiausių dalykų. Šiuo atžvilgiu mes gerai sutariame, juk neatsitiktinai jau šitiek metų esame kartu.

- Bet juk teko mažumėlę keisti ir keistis?

- Gal greičiau tai buvo ėjimas santarvės link.

- Per susitaikymą?

- Ne, per supratingumą, per didesnę toleranciją. Kodėl turėčiau prašyti tokių brangių daiktų, puikiai žinodama jo finansines galimybes? Juk jis nėra koks verslininkas. Šitam lauke tarp mūsų mūšio nėra, yra vien suvokimas, supratingumas. Diskusijų kyla nebent dėl vaikų auklėjimo, tačiau dabar, kai jie jau dideli, jau per vėlu šnekėti,- gali juos tiktai mylėti ir padėti. Kaip įdomu: tuo metu, kai mes vaikams sakome „daryk tą, daryk aną, šito nedaryk“, vaikai mūsų negirdi arba beveik negirdi, o jeigu nieko nesakai, tiesiog pats imi ir padarai tą, aną, šito nedarai, nes neatitinka tavo principų, - jie viską mato ir įsideda į galvą.

- Ar jūsų patriotizmas sudygęs vaikuose?

- Negaliu tiesmukai atsakyti į šitą klausimą. Jie jau kita karta, bet vėlgi reikia turėti omenyje, kad mūsų vaikai nė vienas neišskrido svetur, nors turėjo šansą ir galimybę. Sūnus Briuselyje bandė gyventi, mokytis, bet vistiek sugrįžo.

- Kadaise tarėte, kad iš visų R.Pakso vaidmenų jums labiausiai patinka lėktuvo pilotas. Saugu skristi su juo?

- Kadaise esu skridusi...

- Kai merginosi?

- Ne, ir paskui skridome kartu į Palangą jo keturviečiu lėktuviuku. Kartais, sukdamas į duris, vis pasižiūri į mane: „Ar subrendai naujam žygiui?“, ne, atsikalbinėju, kieme dar turiu darbo, bet šiemet gal reikėtų kokios „razinkos“ mano gyvenime, bandysiu nepraleisti to pakvietimo.

- O kodėl iki šiol praleisdavote?

- Matyt, dėl to, kad kiekvienam veiksmui turi subręsti. Aš nesu mėgėja skraidyti, man ant žemės geriau. Aš jam pasakoju, kaip važiuoju į Merkinę, kaip ten man gera melstis, medituoti, kaip apima ramybė, artumo Dievui jausmas, o jis sako: „Aš skrisdamas išgyvenu tą jausmą, ir kai skrendu lėktuvu vienas, arčiau Dievo jaučiuosi“.

- Kaip manote, jau matosi judviejų „minų lauko“ pakraštys?

- Oi, dar ne, dar yra tų minų...

-...nes R.Paksas neketina pasiduoti?

- Net nežinau, ką atsakyti, esu labai nutolusi nuo politikos. Ji nėra švarus žaidimas ir jo taisyklės nėra humaniškos ir visiškai ne pagal sąžinę. Kai įlendi į žaidimą, jo taisyklės neišvengiamai paliečia ir tave. O jei bandysi primesti savo taisykles, būsi išmestas iš to žaidimo. Kai pagalvoji, galėtų sau Rolandas šiandien ramiai gyventi, skraidyti, bet tie nesibaigiantys teismai, tas nesibaigiantis minų laukas... Reikia daug pastangų, kad atsilaikytum prieš nešvarią politiką. Bet, sakykite, ar yra tokia sritis, kur viskas švaru? Aš kartais pagalvoju: o versle, o žurnalistikoje, o televizijoje? Viskas švaru?

- Norėčiau paklausti apie kadaise man patikėtą paslaptį: teberašote knygą?

- Tuomet buvau kupina gerų emocijų ir jos savaime liejosi, maniau, net galima sudėti jas į knygą, tačiau šiandien manau kitaip. Kas turi talentą, gali rašyt iknygas, bet jei tau skirtas kitas talentas, geriau negadinti popieriaus. Nuoširdumas, geranoriškumas, noras kitiems pagelbėti, manau, toks mano talentas ir aš galiu jį skleisti tiek bendraudama, tiek mintimis. Mano tokia filosofija: ant nieko nereikia pykti, nes galbūt kenkdamas man jis daro paslaugą ir aš neabejoju, kad taip išties yra. Pavyzdžiui, Rolando priešininką vaizduojuosi kaip tipą, kuris sieloje nepaparastai geras, bet kuris atėjo suvaidinti savo vaidmens. Kas žino, gal kai susitiksime Anapus, savo skriaudėjui net pasakysiu ačiū, kad jis padėjo kažką suprasti gyvenime. Juk šiame gyvenimo spektaklyje reikia ir geriečių, ir blogiečių. Jei nematai juodo, negali įvertinti, koks baltumas. Mes visi reikalingi šiame spektaklyje.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“