Plytinės rajonas - iškilęs iš gyventojų vienybės "plytų"

Pirmasis pastatas šiame rajone, pradėtas statyti 1934-aisiais, ir buvo plytinė, antrasis - pailgas barakas, kuriame gyveno beveik trys dešimtys darbininkų šeimų.

"Mes savo būstus dešimtmečius statėme, dabar triaukštis rūmas iškyla per porą mėnesių", - sakė Plytinės gyventojai, beje, niekuo nesiskundžiantys. Vietoje klampios molynės - šaligatviai, vaismedžiais žaliuojančios gatvės apšviestos, miestą pasiekti paprasta.

Pasidairyti po Plytinės rajoną pastūmėjo buvusio jo gyventojo pono Antano, dabar gyvenančio Amerikoje, laiškas. Jame rašo, jog žmonės čia gyveno "kaip viena gentis"; deja, iš tos bičiuliškos genties gyvi likę tik "paskutinieji mohikanai" - gausi Vaitkų šeimyna...

Kryžius - uošvių atminimui

"Esame pasidaliję ūkį su trimis žmonos seserimis. Jos tėvukai persikėlė čia nuo Kryžkalnio, kai tiesiamas naujas Žemaitijos kelias privertė persikraustyti", - pasakoja ponas Algirdas, įsikūręs Plytinės rajone prieš porą metų, sugebėjęs per metus pats vienas pasistatyti čia namą - ant pat Danės upės skardžio.

"Koks čia dvaras - tik troba, - sako buvęs statybininkas, dirbęs bokštiniu kranu, miestui statęs dviaukščius, penkiaaukščius ir dvylikaaukštį namus. - Viską dariau pats, čia tik brolis, sūnūs perdengimus padėjo užpilti. Interjerą irgi pats įrengsiu - paprastai, žemaitiškai. Jeigu mandriau norėtum pasidaryt, reikia šlamančių turėt".

Algirdas pasakoja, kaip į Danės upę žmonės ėjo ir tebeina maudytis, žvejoti, ir tik viena valtis čia yra nuskendusi. "Būdavo ir dainų, ir muzikų mūsų gatvėje, dabar vos su vienu kitu kaimynu susieinam", - teigė pašnekovas, iš audros išverstos obelies pasirūpinęs malkų. Sakė, jo kieman ir šeškų ateina: "Už ką juos galabyt, jei man nieko bloga nepadarė?"

Dažytojo ir staliaus godos

Poną Vygantą užtikome tvarkantį savo kiemo teritoriją, nors, sakė, tik pirma diena, kai grįžo į gimtinę iš Norvegijos, kurioje dirba - dažo didžiulius laivus.

"Žinoma, yra kontrastas - Norvegijoje žmonės labai turtingi, įspūdį paliko visur viešpataujanti švara, anų trobos be tvorų ir šunys ten neloja, bet jie labiau užsisklendę. Lietuvoje žmonės "fainesni" nei trolių krašte. Tad ir tvoros aukštos nestatysiu - neturiu ką slėpti.

Plytinės rajone gyvename su žmona dvylika metų, ir - normaliai, ramu čia. Turiu savo kiemo viziją, tik ne iškart ir Maskvą pastatė; žiūrėsim, kas dar bus", - juokėsi Vygantas, talkon pasikvietęs kaimyną, Plytinės senbuvį Justą.

- Gyvenu su mama pakalnėje, - mosteli šis. - Ten dar mano tėvas buvo vienkiemyje įsikūręs, augino galvijus, dideliausius jaučius. Dabar mamytė tik ožkeles ir vištas laiko, - pasakoja žmogus, senąja tėvonio "Niva" su priekaba dar nudardantis savo žemių Kalotėje įdirbti.

Justas Mineikis visą gyvenimą dirbęs staliumi - "durys, langai ir taip toliau" - laiptų ir laiptinių gamybos specialistas. - "Nėra čia tokio namo, kad nebūčiau buvęs. Dar sovietmečiu troboje kūrėme ir "raudonmedžio rojų", to uždarbio ir tada užteko, ir dabar skurdas į akis nedėbso. Sūnų staliumi išmokinau, dabar jis Čikagoje su šeima iš staliaus amato pragyvena".

Prisimena, kaip prieš trejus metus namo tekdavę molyne klampoti, bet ir tada užtekę "šviesos, kuri ateina nuo žmonių": visi Plytinės gyventojai ir bėdoj padės, ir pinigų, ir rakandą paskolins, ir darbuose padės.

Į bet kurią trobą gali bet kada užeiti, žmonės ne tik puodo, bet ir dūšios turiniu pasidalinsią. Jokių problemų. Beje, ir vienintelio kiosko, prekiaujančio tik gaiviaisiais gėrimais, darbuotoja pasidžiaugė, kad Plytinės vaikučiai - inteligentiški, mandagūs, nors prie žaizdos dėk.

Per pusę amžiaus - pusšimtis palikuonių

Penkiasdešimt metų prie Plytinės dūzgiančio plento žiba žiburys Ievos ir Stepono Vaitkų troboje, kur vienuolika "dūšių" gyvena. Moteris dar prisimena, kaip Kūčių vakarą šventė įkurtuves ant plikų lentų, liktarna pasišviesdami, o paskui - pas Paulauskus, Buivydus, vyriškų kostiumų siuvėją virtuozą Viršilą, ir pašėlusiai draugišką čigonų šeimyną. Čigonai tik pernai kitur išsikėlė, o minėtus kaimynus ponia Ieva vieną po kito palydėjo anapilin.

"Jei kas mirė - giedojau, jei kas balių kėlė - dainavau", - sakė senbuvė. Ir nebuvę Plytinėje anei stichinių nelaimių, anei pakaruoklių, anei paleistuvysčių.

"Padegėjo neturim, tik vagis ryžas atsirado, nunešė, žaltys, mano aliuminius katilus", - rypavo "reklaminio" dailumo senjora. Ilgai nepatikėjom, kad jai aštuoniasdešimt metų, kol neįrodė, kad jos pirmagimei - šešiasdešimt treji. Vaikaičių "pabiro" dvidešimt ir dar šešiolika provaikaičių - tai nelyg šeimos gausybės ragas ir Sandoros skrynia...

Ir anuomet buvo kioskai

"Esam gryni žemaičiai iš Kretingos rajono. Čia atsikėlę radome tik plytinę, kuri rytais prarydavo voras darbininkų, o gyvent įsikėlėm į pailgą baraką - dvidešimt aštuonios šeimos, kiekvienai po kambariuką. O čia, kur stoviu, plytėjo valdiškos žemės, mūsų daržai ir ganyklos.

Išsireikalavau iš Vykdomojo komiteto leidimo trobą statyt - ši idėja mane degino. Užauginau vieną vaiką ir penkias mergas, joms rūbus į bažnyčią nueiti ir pasižmonėt pati siuvau", - šypsosi ponia Ieva.

Pradėjusi dirbti Tauralaukio daržininkystės ūkyje darbininke, padarė buhalterės "karjerą". Ir savo 12,5 arų žemėje melžė dvi karves, šventėms paršelį iš žvieglių pulko pasiskersdavo, vežė skalsiausią gyvenvietėje pieną parduoti į Mažąjį kaimelį, ir net "gerajam gimdyvių daktarui Raubai", kuris netoliese gyvena.

Ir "tarybų šaly" buvo kioskai, tai toks neįgalus pardavėjas Pijus vis po lova laikydavo atsargai kelis vyno butelaičius; vyrai naktį jį po langais šaukdavo. O kai numirė Pijus, jie bijojo eit į lavoninę atsiimt, - pasakoja moteris.

"Geriu sau kavą sode ir "Vakarų ekspresą" skaitau, man autostrados triukšmas kaip muzika", - sakė I. Vaitkienė.

Matė Hitlerį

Pasilabinome su malkų karutį ne taip žvaliai, kaip norėtų, stūmusiu ponu Steponu. Garbaus amžiaus senuko pirštai senatvės išsukioti. Jis sakė, kad jo tėveliai eidavę per miesto dvarus, juodžiausių darbų neatsisakydavę.

"Aš Tauralaukyje augau, o čia dykvietė buvo - tik ta plytinė viena. Ir ją pradėjo statyti dar prie Smetonos - 1934 metais, o 1936-ais jau paleido į darbą, ir veikė ji iki pat karo pradžios... Aš irgi plytinėje rankiniu būdu dariau stogų čerpes; nelengva buvo. Bet užtat uždirbdavau 100 litų!" - sako 87-tus metus einantis senukas.

Pasakojo, kaip 1939 metais, vokiečiams uždarius rubežių, prašmatniom karinėm mašinom privažiavo kariškių, o balandžio mėnesį jis savo akimis matė gatvėmis teatro link iškilmingai važiuojantį Hitlerį iškelta ranka, automobilį lydėjo šarvuočiai.

"Man jis pasirodė gražus, aukštas vyras juodais plaukais ir riestais ūsiukais. Tai jis tokią prakalbą susirinkusiai miniai iš Teatro balkono rėžė: "Neužkliūkit "auslenderių" - galit likti, bus komendantai, bus ordnungas!" Neblogą įspūdį man paliko Hitleris, nežinojau, kad žmogėdra bus. Vėliau repatrijavausi į Didžiąją Lietuvą, po to vėl sugrįžt likimas lėmė..."

"Kai šaukdami rėkdami, pergalę švęsdami parėjo rusai, mes Kretingoj savo sodybos griovy gulėjom. Suėdė kumpius, viską išvogė ligi paskutinio siūlo, palikom nuogi basi. Jie, vargšai kareivėliai, purvini kaip nuskurę velniai, rankšluosčiais galvas buvo apsimūturiavę, bintais - kojas, net batų neturėjo.

Taigi mums teko pasitraukti iš tėvonijos, ir iš naujo gyvenimą kurti Plytinės barake. Bet gimė vaikai, ir Dievas, davęs burnų, nepagailėjo skalsios meilės duonos, taikių kaimynų", - vyro pasakojimą papildė I. Vaitkienė.

Ivona ŽIEMYTĖ