Smeltėje kaimynystės jausmas - tvaresnis už ideologijas

Jau XVII a. už miesto būta Špichuto dvarelio su dviem karčemom, kurio žemės siekė marias. Stovėjo Gintaro pelkės dvarelis, išaugęs iš labai senos žvejų gyvenvietės (čia rasta romėniškų monetų). Tame pačiame amžiuje turtingas miško medžiagos pirklys Bėrbomas pradėjo statyti pirmąsias Klaipėdoje vėjines lentpjūves.

XIX a. šios pamario gyvenvietės ir dvarai buvo sujungti į Karališkosios Smeltės kaimą. 1895 m. jame gyveno 4 249 lietuviai darbininkai, amatininkai ir žvejai. XX a. pradžioje į Smeltę nutiesti pramoninio geležinkelio ir tramvajaus bėgiai sujungė šį ilgą priemiestį su Klaipėda.

Tuomet čia veikė didelis celiuliozės fabrikas, silikatinių plytų, briketų iš medžio atliekų gamyklos. Vėliau Smeltėje iškilo mėsos gaminių ir faneros fabrikai. O žvejų vis mažėjo: 1936 m. visoje Smeltėje bebuvo likę vos 40 žvejų šeimų.

Deja, mes bergždžiai ieškojome ir tarybinio meto žvejų, triūsusių Smeltės rajone gyvavusiame "Baltijos" kolūkyje...

Vienoje gatvėje - žemaičiai ir stačiatikiai

Pensininką Fiodorą užklupome ravint gėlyną, kurį žmogus, beje, užveisė čia tyvuliavusioje pelkėje. Buvęs celiuliozės kombinato metalo drožėjas, atsiskyręs nuo vaikų šeimynų, prieš dešimtmetį pigiai nusipirko būstą daugiabutyje, čia susibičiuliavo su dvylika kur kas anksčiau įsikūrusių šeimų.

Upelis dalija Smeltę į dvi dalis, bet rajono žvejai susitikimo vietos nekeičia

"Turim tik vieną bėdą: kai pasisuka vėjas, neša purvinas dulkes ir smarvę iš metalo pjaustymo dirbtuvės, tuomet sunku iškęsti. Krautuvė - ranka paduok, stačiatikių bažnyčią pėstute prieisi. Džiaugiuosi, kai anūkai aplanko, o šiaip - darbas ir yra gyvenimas", - šypsojosi Fiodoras.

Jo kaimynė 73 metų Matriona Senojoje Smiltelės gatvėje ir užaugo, kai čia iš Lenkijos atsikėlė jos tėveliai su dešimčia vaikų.

"Pradėję lankyti mokyklą, greit prakalbome lietuviškai. Dabar tėvų name likome gyventi keturios seserys, dvi jau našlės. O vaikiukų mūsų kieme augo devynios galybės, šit nespėju lakstyt paskui anūkus Kariną ir Dimą", - pasakojo žvitri močiutė, kažkada "Trinyčiuose" vyniojusi siūlus.

Toli būdavo su seserimi pėsčiuoti iki namų, vieną naktį grįžtančias "moriakai" buvo užpuolę, tad perėjusi dirbti į žuvies įmonę, o paskui - žvejų laivo virėja. Laikė kieme vištas, bet kiaušiniai pigūs, tad neapsimokėję. Užtat tarp kaimynų - sava tarp savų.

"Štai tas su barzdike - mano "švogeris". Va, tik viena pora mūsų name geria; jie geri žmonės, nesiskundžiame, bet šitaip save skriaudžia! Šiukšlynuose rausiasi, tempia viską, smarvė trenkia iš jų buto", - su atjauta kalbėjo Matriona.

Užtat nėra išgirdusi šiurkštaus žodžio iš kaimynystėje, "Samarijos" krikščioniškos labdaros ir gailestingumo fondo bendruomenėje gyvenančių vyrų: jie arba našlaičiai, ar kitaip gyvenimo nuskriausti. Buvo palūžę, o štai dabar prisikelia naujam gyvenimui tuose namuose; su jais iš vieno šulinio vandenį semia. Šių namų viršininkas, širdingasis Emanuelis, - džiaugiasi moterėlės, - su jų kaimyne ir šeimą sukūrė, augina vaikutį.

Ponia Birutė Steponienė su vyru vasaras ir rudenius pluša Smeltės šiltnamiuose: šiemet prigijo 370 pomidorų daigų.

Senbuviai mena, jog vadintoje "Marių" parduotuvėje brangiausia degtinė kainavo 3 rublius ir 9 kapeikas. Čia būdavo ir šviežios žuvies

"Pasidarom pomidorų su ryžiais ir paprikomis, vandenį laistymui iš "rečkos" semiam. Su "staroverais" kaimynais mes, žemaičiai, gyvenam kaip broliai, viskuo dalinamės. Jų pasninkai griežtesni, jie ne tik mėsos, bet ir žuvies nevalgo - tokie švarios dūšios žmonės. Mes, žemaičiai - daugiau keikiamės, esam pašėlesni, dainingesni, linkę pasiginčyti. Šie rusai nuo vaikystės šneka žemaitiškai. Jie man neseniai ir sūnų padėjo palaidoti", - pasakojo Birutė.

Tuštėja rūdija valčių garažai

"Šie garažai dar tarybiniais laikais statyti - liaudžiai, kuri domisi vandens sportu ir žvejybą mėgsta. Partinių šulų laivelių garažai - iš anos pusės, trigubai erdvesni, - sušneko ponas Algis.

- Čia visokie "progresai", "amūrai", barkasėliai laikomi. Pastaruosius kranai iškelia į krantą prieš ledonešį, o štai mano žalianosę valtį pasukęs rankeną gali iš metalinio garažo virš vandens iškelti. Variklio iš garažo neišvogs, matot, kokie "seifai" saugo?

Tarybų laikais čia gyvenimas virė, kasdien vyko baliai, ir vestuvininkai valtimis mandravojo. Dabar trečdalio "laivininkų" nebeliko, valtys apleistos, nuskendusios - žinot, kokios benzino kainos! Mano variklis "Džonsonas" iki Nidos ir atgal suryja apie 20 litrų benzino. Anksčiau vairuotojai į garažą atveždavo kanistrą benzino, 20 litrų - už rublį, dabar per 40 litų toks kainuoja, tai ir kombinuoji kelionę kur arčiau - su šeima, su draugais paplaukiot.

Prie poligono gaudau starkį, prie Kiaulės Nugaros daugiau karšiai kimba; problemėlė su sliekais, nebeišlenda, tai važiuojam jų į buvusias kiaulides, karvides pasirankiot. 800 gramų ungurį ir šiemet pasigavau; plauki jų naktį, gaudai keturkampiu tinklu, ant "porcijų", geriausia raudės papjaustyt. Starkiams mailiaus šioj upėj prigraibai", - plepėjo Algis, atidėjęs žvejybą, nes paskambinęs draugas pasakė - "nėr srovės"...

Žmonės - "iš viso svieto"

Kintų gatvelėje - architektūrinė eklektika. Pakalbinome buvusią tremtinę Albiną Raudonienę, kurios vyrui, irgi grįžusiam iš tremties, šiame rajone valdžia sklypą skyrė.

"Čia buvo miesto sąvartynas. Tamsi, užleista Kamčiatka. Žemę daržams atsivežėme, prieš tai šiukšlynus išvalę. Šulinio vanduo buvo toks sūrus, kad į sriubą druskos dėt nereikėjo, - prisimena rajono senbuvė. - Ne tik vaikus auginau, kaip ir visi čionykščiai prižiūrėjau galvijų ūkį, daržus didžiausius: auginau ir raugiau kopūstus. Už upelio buvo ganyklos, laukai; sklypą galėjo dykai imt kas norėjo. Tarybiniais metais žmonės visko prisivogdavo, pigiai galėjai žuvies, mėsos iš pirmų rankų nusipirkt. O dabar einam į turgų, tik pieno dukart per savaitę ūkininkai atveža."

Pasakoja, kaip prie jos namo vis mūrijo pristatinėjo būstelius vaikų šeimoms. Ir nauji kaimynai iš vargano namelio puikų namą sulipdė. Antai Vakarų laivų remonto įmonės darbininkai pilaitę pasistatė, o štai gražų dvarą įsirengęs verslininkas į kalėjimą sėdo, jo namą buvusi policininkė nupirko.

"Nors nebuvo kada per tuos 40 čia nugyventų metų labai kaimynų gyvenimais domėtis, žinau, kad čia prisiglaudė ir "tarybiniai", ir laisvos Lietuvos žmonės", - sakė Albina, turbūt ne sykį dalyvavusi žodinėse "ideologinėse kovose".

Kiek paaugus vaikams, ji gyvulėlių ūkį panaikino, išėjo dirbti į laivų remonto įmonę, dirbo sandėlininke ir "ant karos", tokio mažo stipraus krautuvo vežiojo kelias tonas sveriančias "laivo širdis", generatorius, ir plovė, džiovino, lakavo. "Gal ir galiu save laikyt "jūros darbininke", bet žvejoti į marias nei aš, nei vyras nėjome - mirtinai vandens bijau."

"Dabar jau tyras šulinio vanduo ir jo niekad netrūksta. Bet vargstam, nes praėjimą į "Vakarus" konteineriais užkrovė, kitur šlapia, duobės; taip ir klampojam iki Nendrių stotelės. Anūkai į mokyklas važinėja. Bet čia nėra "bomžų", kol kas ramu", - sakė moteris.

Kaimynai artimi kaip giminės

"Apžiūrėjau jus, prašalaičius, ar geri žmonės vaikšto, nes iš matymo visus pažįstu. Matai, mes šiame rajone nuo 1968 metų gyvenom: Smiltelės, vėliau Pietinėje gatvėje butą gavom. Bet susirgom su vyru: jam - širdies operaciją darė, man dėl cukraligės krešulio kojelę nupjovė", - juokavo iš savo negalios Danutė Šniaukštienė, kieme ruošusi obuolių sultis, kuriomis užpils burokėlius stiklainiuose.

Ji sakė, kad už butą nebeišsimokėję, kai bankrutavo įmonė, kur su vyru Vladu jiedu beveik 40 metų statybininkais dirbo. Tad, likę bedarbiai, pasižvalgę nebrangios valdos šiame rajone, ir sulygę su šeimininkais, išsimokėtinai nusipirkę sutręšusią lūšną, vietoj jos dailų namuką susirentė.

"Vaikai ir draugas padėjo plytas nešioti, kaimynai skubėjo į talką, vis teiravosi, ar gyvi besam. Neprisiversčiau gyvent daugiabutyje, nors dujos labai brangu, dabar malkom, pjuvenom kūrenam, ir šiltai gyvenam. Lauke pietaujam savo malonumui. Ši, Skirvytės gatvė, viena liko, kur neįvesta kanalizacija", - sakė Danutė.

Anot jos, dėl statybų išmirus obelims, kaimynė Hilda pasiūlo tai obuolių, tai morkyčių parauna. Na, o jos vyras ir dabar išvažiavo dantų protezuoti, nes tik kaimynės ortodontės Gelminos dėka jiems dantų taisymas pigiai atsieina ir pusantrų metų eilėje laukt nereikės.

"Na, ir kas, kad čia visi žino, ką tu verdi, dėl ko ašaroji, kas tave aplanko? Ne pavydūs, ne savanaudžiai, ne gandonešiai čia - "dūšios" žmonės gyvena. Kaip to neįvertinsi?" - bylojo Smeltės senbuvė.

Ivona ŽIEMYTĖ