Tarmės yra tautos gyvybė

Tarmės yra tautos gyvybė

Žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir suvalkiečių tarmes prisimename turbūt tik iš lietuvių kalbos pamokų, istorijos, močiutės pasakojimų. Retas vaikas šiais laikais yra mokomas kalbėti ne tik bendrine, bet ir tarmiška kalba. Kalbininkų teigimu, tarmės ne pirmą dešimtmetį balansuoja ant išlikimo ir išnykimo ribos. Susizgribta tam užkirsti kelią ir šiandien Raudondvaryje vyksta Tarmių metų atidarymo šventė. Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, priėmė nutarimą 2013-uosius paskelbti Tarmių metais.

Parduotuvėje ar bare išgirdus tarmiškai kalbantį tautietį, pastarasis būna greitai nužvelgiamas besityčiojančių aplinkinių ir slapta nulinčiuojamas kaimiečiu. Deja, Lietuvoje dažnai susiduriama su tokiu požiūriu, mat tarmė prestižu jau senai nebelaikoma.

Ugdomas patriotizmas

Devyniolikmetis Laurynas, Klaipėdoje gyvenantis jau trečius metus, savo tarmės nei pamiršo, nei ruošiasi pamiršti. Iš Karklėnų kaimo kilęs jaunuolis net su „Vakaro žinių“ žurnalistais kalbėjo žemaitiškai.

„Aš esu žemaitis ir jausdamas, kad šita šnekta taip sparčiai traukiasi iš kasdienybės, stengiuosi ją visais būdais puoselėti ir išlaikyti. O kaip kitaip tai padarysi, jei ne kalbėdamas šia tarme“, - ryžto ir užsispyrimo - taip būdingo žemaitiško bruožo - neslėpė Laurynas.

Vaikinas taip pat patikino, kad labai stipriai jaučia žemaičių tarmės išnykimo grėsmę ir piktinosi tautiečių požiūriu.

„Ne tik žemaičių, bet ir kitomis tarmėmis retai išgirsi žmogelius besišnekučiuojant. Su tokiu požiūriu tauta toli neis, tad privalome tai suvokti. Suprantu, kad aš vienas lauke ne karys, tačiau pradėti visada reikia nuo savęs, o galbūt šiuo pavyzdžiu paseks ir kiti“, - vylėsi Laurynas.

Pasak jo, tarmės nyksta dėl to, kad žmonėms gėda jas vartoti ir tarmiškai kalbėtis.

„Kuo esi gimęs, tuo ir turi būti, taip ir kalbėti. Tik taip galime išsaugoti tvirtą lietuvių tautą, kalbą, istoriją ir, be abejo, tai yra didžiulis indėlis į mūsų vaikų ateitį“, - viltingai kalbėjo Laurynas.

Tiesa, jis įsitikinęs, kad meilę savai kalbai, tarmei įdiegti turi tėvai ir mokykla.

„Vaikai kalba taip, kaip nori, niekas jų niekada neverčia, tačiau viską lemia tėvų auklėjimas ir diegiamos vertybės, o jei jie išmoko mylėti savo tarmę, kalbą, tuomet ir Tėvynę myli“, - patriotizmo neslėpė Laurynas.

Tarmių metai

Valdžios priimto nutarimo aiškinamojoje dalyje pažymima, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, nes vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti.

„Iki šiol Lietuva galėjo pasigirti ypač turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje, tokioje mažoje teritorijoje, nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių“, - tvirtinama nutarimo aiškinamajame rašte.

Seimas taip pat nutarė siūlyti Vyriausybei numatyti lėšų tarmes puoselėjančioms programoms rengti ir jas įgyvendinti.

„Galų gale buvo vainikuotos dvejus metus trukusios etnokultūrininkų pastangos paskelbti Tarmių metus ir tokiu būdu atkreipti visuomenės dėmesį į tarmių gyvosios tradicijos tęstinumo problemas Lietuvoje“, - džiaugėsi Lietuvių etninės kultūros draugijos ir Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė dr. Dalia Urbanavičienė ir priminė sumanymo skelbti Tarmių metus priešistorę.

Būtina didžiuotis

Įvairių renginių ir iniciatyvų kūrėją Etninės kultūros globos tarybą palaiko ir Kalbos institutas, ir Valstybinė kalbos komisija.

„Tikimės žiniasklaidos pagalbos, nes per ją praeina didžioji dalis informacijos, pasiekiančios tautą. Bet visų pirma mūsų visų tikslas yra išsaugoti šią vertybę ir šią idėją pasėti žmonių mintyse“, - teigė dr. D. Urbanavičienė.

Jos teigimu, didžiausias darbas yra skatinti didžiavimąsi sava tarme, nes dabar, išgirdę kitokią šnektą, lietuviai linkę išjuokti ir išvadinti kaimiečiais, nors taip neturėtų būti“, - apgailestavo dr. D. Urbanavičienė.

Pasak jos, taryba inicijuos įvairių leidinių gamybą ir platinimą, reklaminių klipų rodymą per nacionalinius kanalus, kad kuo daugiau žmonių supažindintų su šiuo paveldu.

„Kultūros rėmimo fondui yra pateikti projektai, tad įvairiose bendruomenėse, mokyklose susiję renginiai skatins tą meilę tarmei pajusti“, - atviravo dr. D. Urbanavičienė.

Norima išmokti

Anksčiau atlikta apklausa mokyklose parodė, kad žemaičių jaunimas labai didžiuojasi savo tarmiška kalba, tuo tarpu suvalkiečiai labiausiai gėdijasi savos tarmės ir ją stengiasi nuolat nuslėpti.

„Nors daug kas jau laidoja visas tarmes, tačiau tikrai įmanoma jas išsaugoti. Imkime pavyzdį iš žemaičių, kurie ir savo žodyną išleidę ir laidas net šia šnekta organizuoja“, - džiaugėsi dr. D. Urbanavičienė.

Pasak jos, po apklausos paaiškėjo, kad 40 procentų apklaustųjų trokšta išmokti kalbėti tarmiškai.

„Norvegijoje yra 12 dialektų, ir niekas net nekalba bendrine kalba, tokį pavyzdį galėtų prisiimti ir lietuviai. Šioje situacijoje svarbiausia sklaida ir žmonių tolerancija“, - aiškino dr. D. Urbanavičienė.

Ji taip pat pasidžiaugė, kad tam tikros lėšos bus išskirtos per Kultūros finansavimo fondą, o tarmių tyrimais ir istorija užsiims pripažinti Lietuvos mokslininkai.

Tarmių metų planas, pasak dr. D. Urbanavičienės, apims ne tik mokyklas, vaikus, jaunuomenę, bet bus įtrauktos ir savivaldybės, kultūrinės organizacijos, valdžia. Bus rengiami įvairiausi konkursai, Tarmių metų pagrindiniai kultūriniai ir edukaciniai renginiai vyks šalies mastu, bus užsiimama tarmių moksliniais tyrimais.


„Planuojama parengti ir išleisti visuomenei skirtą tarmių užrašymo metodiką, ketinama kaupti, skaitmeninti ir sisteminti naujus lietuvių kalbos tarmių duomenis bei surengti diskusijų, tarpinstitucinių pasitarimų (konferencijų) ciklą, siekiant nustatyti nykstančias tradicijas, papročius ir tarmes kaip raiškos priemones, ir pagrįsti jų išsaugojimo programų rengimo tikslingumą“, - vardijo dr. D. Urbanavičienė.

VŽ ĮDOMYBĖS

Lietuvių kalboje yra tik dvi tarmės - Žemaičių ir Aukštaičių, iš kurių kilo protarmės ir šnektos, kaip dzūkų bei suvalkų.

Lietuvoje yra per 50 šnektų, kartais net gretimi kaimai kalba visiškai skirtingomis protarmėmis.

Bonifacas Stundžia - kalbininkas

Tarmės niekada neišnyks, kol bus gyva kalba. Be abejo, iš seniai atėjusios tarmės kinta ir kažkiek traukiasi iš mūsų gyvenimo. Toks procesas apima ne tik tarmes, bet ir mūsų paveldą bei visą gyvenimą.

Tai jau civilizacinis įnašas, nes anksčiau, kai žmonės mažiau komunikuodavo, tai ir mažai keisdavosi tas suvokimas, o apie išnykimą nė kalbos nebuvo. Dabar irgi įmanoma rasti apylinkę, kurioje parapijos kalbės skirtinga šnekta.

Deja, dabar įsitvirtinusi tarminio kalbėjimo prestižo problema. Nežinau, kokį tiksliai vaidmenį suvaidino sovietmetis, tačiau jeigu Lietuvą lyginame su Estija, Suomija, kur nevyko panašūs visuomeniniai procesai, kur gyvenimas klostėsi normaliai, tose šalyse tarmės turi neginčijamą prestižą. Yra radijų, televizijų, kur tarmiškai kalbama, ir tai yra visiškai normalus dalykas.

Yra atlikti tarmių prestižo, žmonių požiūrio į tarmes tyrimai, aukščiausias prestižas yra žemaičių šnektos.

O visa sklaida ir požiūris turi būti iš tėvų, taip pat mokytojų. Sovietmečiu mokykloje buvo privalu mokėti bendrinę kalbą, o tarmiškąją pusę buvo mokoma tiesiog pamiršti. Ir labai mažai buvo mokytojų, kurie suvokė, kad tarmės mokėjimas netrukdo bendrajai kalbai. Kiekviena tarmė yra vertybė ir pasaulio matymo kampas. Kuo daugiau moki kalbų ir tarmių, tuo esi turtingesnis, tuo pasaulį matai įvairesnį.

Dabar mokykloje toks požiūris bandomas diegti, tačiau ne taip greitai viskas vyksta. Tarmės išlaikymas yra labai svarbus ir vaiką labai svarbu mokyti šalia bendrinės kalbos kalbėti tarmiškai.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder