„Emigracija, ypač jaunimo, yra didžiulis praradimas Lietuvos potencialui ir mūsų tautai. Dalies žmonių grįžimas yra galimas tik tuo atveju, kai mūsų pragyvenimo lygis pradės lygintis su europiniu lygmeniu, kai didės šalies demokratijos kokybė. Dirbtinių priemonių, kaip sulaikyti žmones, nematau. Mūsų visuomenės yra atviros žmogaus apsisprendimui. Vienintelė galimybė - investicija į ekonomiką, išsilavinimą ir patį žmogų nepriklausomai nuo to, ar jis išvažiuos, ar ne“, - po susitikimo su Vokietijos prezidentu J.Gauku sakė D.Grybauskaitė.
Šalies vadovė pasigyrė, kad Lietuvoje yra daug aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių. Tačiau dėl jų emigracijos ji didelės problemos nemato.
Prezidentė įsitikinusi, kad vienintelė galimybė išlaikyti emigrantus Lietuvoje - investicija į žmogų. Šalies vadovės teigimu, jokių dirbtinių priemonių sprendžiant šį klausimą taikyti nereikia, nes emigruoti ar ne - kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas. D.Grybauskaitė pasiteisino, kad emigracija yra ne tik Lietuvos problema.
„Bet kokie būdai dirbtinai susigrąžinti žmones neatitiktų globalėjančio pasaulio koncepcijos. Tai yra globalėjančios Europos iššūkiai, jie būdingi daugeliui valstybių, tačiau mums jie yra ypatingai skausmingi“, - konstatavo D.Grybauskaitė.
Valstybinės politikos nebuvimas - tinginystė
Su tokiu šalies vadovės požiūriu kategoriškai nesutinka „Respublikos“ kalbintas Marijampolės ligoninės gydytojas traumatologas G.Akelaitis. Anot jo, nieko nedarymas emigracijos problemai spręsti - tinginių politika: „Tai švaistūniška politika, nesiskaitymas su savo valstybe, su savo genofondu. Kiek mes ruošime aukštos kvalifikacijos specialistus užsieniui?“ Jis priminė, kad valstybė į medikų rengimą investuoja milijonus. Vieno mediko parengimas gali kainuoti ir apie 100 tūkst. litų. Vos tik baigę studijas, jaunieji gydytojai kraunasi lagaminus į užsienį. Juos noriai priglaudžia Vokietijos ir kitų šalių ligoninės, o mūsų regioninėse gydymo įstaigose nėra kam dirbti. Jose jauną specialistą sunku prisivilioti net pasiūlius gerą uždarbį ir apmokėtą buto nuomą.
„Nesame tiek turtingi, kad visą pasaulį šelptume, o patys liktume skurdžiai“, - įsitikinęs G.Akelaitis.
Medikai jau ne vienus metus kalba apie tai, kad už valstybės lėšas studijavę medicinos absolventai bent penkerius metus turėtų priverstinai atidirbti Lietuvoje.
G.Akelaitis sako, kad tai - anaiptol ne laisvių suvaržymas, o pareiga.
„Žmogus, pasirinkdamas specialybę, jau yra suaugęs. Jis žino, kur eina, kuo ruošiasi būti. Mes nieko nevaržome, nereikalaujame, o tvarkingai primename pareigą. Medikų atidirbimas yra normalus dalykas pasaulio valstybėse. Tai normalus valstybiškas požiūris į išleistus pinigus, į valstybės ateitį“, - sako medikas.
„Aš noriu, kad mane ateityje gydytų lietuviškai kalbantys gydytojai“, - pridūrė jis.
Tačiau ką daryti, kad ne tik medikai, bet ir kiti jauni specialistai nenorėtų emigruoti? G.Akelaitis sako, kad turi keistis visuomenės požiūris į valstybę ir į darbą. Pasak jo, jaunimas svajoja tik apie aukštas materijas, o sunkaus darbo nebėra kam dirbti. Pamatę, kad čia nieko neveikdami nieko ir neuždirbs, jie mieliau vyksta vergauti į užsienį.
„Yra tokių funkcionierių, kuriems ta Lietuva nė nerūpi. Jiems nesvarbu, kur būti. O mums tai reikės gyvent ir šiandien, ir rytoj“, - primena Marijampolės gydytojas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą