Jeigu kas dar dvejojo, kad ir milijonieriai turi ašarų, galėjo tuo įsitikinti per televiziją; vienoje laidų Visvaldas Matijošaitis, pasakodamas apie nelaimingo atsitikimo, kurio auka tapo jo žmona, detales, nesutvardė graudulio. Stiprus žmogus, vienas garsiausių Lietuvos verslininkų, kurio „Vičiūnų grupės“ prekės ženklas žinomas visame pasaulyje, vyriškai atlaikęs kelis puolimo ir šmeižto mėnesius, sugruzdo pirmąsyk viešai prabilęs apie jį ir jo šeimą užgriuvusią tragediją.
ŠEIMA. Rasa ir Šarūnas Matijošaičiai, Dainius Matijošaitis, Visvaldas Matijošaitis bei Irenos Matijošaitienės numylėtoji "Broškė", po jos mirties kartais dar vadinama "tarnybiniu šunimi". Viktoro Purio nuotr.
Šviesaus atminimo Irena Matijošaitienė mirė nuo traumų, kurias patyrė savo namuose krisdama nuo laiptų šių metų kovo 12 dieną. Teisminis tyrimas, aiškinantis jos mirties aplinkybes, užtruko iki rudens. Per tą laiką būtent dėl tų aplinkybių ir buvo sėjamos įvairios abejonės, kurias net dabar, teisėsaugai aiškiai pripažinus, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas, įvardyti, atrodo, būtų per žiauru. Bet tikrovė tokia: kai kas gal net lengva ranka rašė ir platino niekuo nepagrįstus įtarimus, bandydami formuoti nuomonę, neva ši baisi nelaimė galėjusi įvykti ir paties V.Matijošaičio valia.
- Žinot, pernai rudenį, kai Irutė dar buvo gyva, su keliais draugais buvom susiplanavę vykti į medžioklę Tolimuosiuose Rytuose, į Magadaną, - pasakoja verslininkas. - Ta kelionė buvo numatyta kaip tik gegužės mėnesiui ir po visų nelaimių aš rimtai svarsčiau, važiuot ar nevažiuot, bet vis dėlto pasiryžau. Džiaugiuosi, kad važiavau. Vienuolika dienų pragyvenau tundroje be jokio telefono, laikraščio ar interneto: įsimeti kuprinėn maisto trims penkioms dienoms ir išeini. Tarybiniais metais Magadano sritis, kaip žinote, garsėjo lageriais, buvo tremties vieta; su ta specifika gali bent kiek susipažinti Magadano kraštotyros muziejuje. Vaikščiodamas po jį, žiūrėdamas politinių kalinių buities eksponatus, aš pagalvojau, kad kai kurie iš tų žmonių gal irgi buvo tapę šmeižto aukomis: kažkas ėmė ir sukurpė apie juos istoriją, apjuodino, kaip tie, kur pylė šmeižtą ant manęs, kažkas įskundė, suėmė, vežė, kad užsidirbtų, kad naudos peštų... Negaliu teigti, kad iš visos žiniasklaidos tas šmeižtas sklido, mano ir mano aplinkos nuomone, jis sklido iš vieno dienraščio, „Lietuvos ryto“, ir aš numanau, kodėl. Nenoriu minėt nei savininko vardo, nei kompanijos pavadinimo, kieno noru tai buvo daroma,- man būtų per žema taip daryt, - mes susikirtome su jais vadinamajame „paukščių kare“, ir, mano nuomone, visą tą straipsnių laviną, gal ir pasinaudodami to dienraščio godumu kiek daugiau uždirbti, jie atliko profesionaliai.
Nemanau, kad mūsų aplinkoje būtų atsiradęs bent vienas žmogus, kuris būtų patikėjęs, jog tuose tekstuose esama nors kruopelės tiesos. Visi suprato, kodėl ta nuomonė formuojama mieste ir visoje Lietuvoje, kokiais tikslais, - mus supa tokie žmonės, kurie gaudosi tokiose situacijose. Teko girdėti, kad tiems, kurie gaudosi silpniau, abejones nušluodavo tas pats žmogus, gal net apsvaigęs, girdamasis: matot, kokį šou aš Matijošaičiui užtaisiau...
O dienraštis... Pirmą straipsnį parašė Arūnas Karaliūnas... Jis gi mano kabinete buvęs šimtus kartų, matęs mano žmoną, matęs, kaip mes dirbame, kaip gyvename, Kauno taryboje mus sutikdavęs, - jis puikiai žinojo, kad mes su Irute gyvenome laikydamiesi už rankų, o ne „kūrėme darnios šeimos įvaizdį“, kaip jis parašė.
Gal jis paėmė savo vyr. redaktoriaus šeimos pavyzdį ir uždėjo mano pavardę? Gal taip ir yra? Nes tada žurnalistui labai lengva, nieko nereikia galvot. Gal iš tikrųjų jis Vainauską turėjo mintyje?
- Negi po to jūs kantriai tylėjote, net neskambinote?
- Ne. Po pirmo straipsnio man paskambino iš „Lietuvos ryto“ redakcijos, - tai buvo dar prieš išvykstant į Magadaną: lyg ir, sako, kompanijos darbo apimtys jų atžvilgiu sumažėjo ir panašiai... (suprask, prašo pinigų). Gal jūs įsitikinę, paklausiau, kad dėl to straipsnio savo vadovams liepiau nebedirbt su jūsų dienraščiu? Na, sako, mes negalim taip pasakyt, bet kažkas yra... Na, tada, sakau, jei mano vadovai nutraukė darbą su jumis, vadinasi, jie iš tiesų renkasi dienraščius dar ir pagal padorumą.
Mes su sūnumis tylėjom ir nekomentavom paskalų, viso to puolimo, bet buvo vienas įvykis, kuris perpildė mūsų kantrybę. Tai irgi susiję su to paties koncerno „Lietuvos ryto“ televizija ir būtent jos korespondente Rūta Janutiene. Vieną dieną man paskambino kažkas iš jos komandos dėl interviu verslo tema. Ne, ne, mandagiai atsisakiau, pamirškite mane, televizijoje aš dar ilgai nežadu lankytis. Po kelių minučių paskambino ji pati ir sako: „Va, jūs atsisakėt“. Atsisakiau. Tai, sako, į mane kreipėsi toks žmogus, taksi vairuotojas, kuris, sakosi, tave girtą tą rytą parvežė namo ir įrodinėja, kad pats grįžęs galėjai užmušti žmoną. Kodėl, Rūta, sakau, jūs man skambinate? Tai jūs jį veskit arba į prokuratūrą, arba į psichiatrinę... Kad paskambino man, aš dar galiu kentėti, bet ji paskambino ir lygiai tą patį susakė žmonos seseriai. Maža to, kad puola iš išorės, o čia dar bando pulti ir per šeimą, iš vidaus... Žinokit, va toj vietoj ir pratrūkau...
- Dešimt metų dirbote vidaus reikalų sistemoje, be kita ko, ir kriminalistu. Tikriausiai susidurdamas su nusikaltėliais visko prisižiūrėjote. O tokį psichologinį žiaurumą teko išgyventi, stebėti iš šalies?..
- Argi nematote, kad buvo bandoma padvigubinti mūsų skausmą? Deja, palyginti su skausmu, kuri mūsų šeima patyrė dėl netekties, puolimas atrodo nulis. Bet tikslas turbūt buvo mus sugniuždyti visiškai. Teisėsaugos atžvilgiu neturiu jokių priekaištų, - pareigūnai iš tiesų ramiai dirbo savo darbą, taikė visas maksimalias priemones, pradedant operatyvinėmis, ir tai natūralu. Su prokurorais nuo pirmų dienų kalbėjome apie tai, kaip įvyko nelaimingas atsitikimas, ir Vilniaus ekspertai, nustatę kritimo mechanizmą, patvirtino mūsų mintis. Gerai, kad teisėsauga, nuodugniai ištyrusi visas versijas, atsakė į visus klausimus. Jie nuo pirmos dienos žinojo, ką pasakė medikams Irutė, vežama ligoninėn. Aš nežinojau, o jiems tai buvo žinoma nuo pradžių.
Žinau, kokie klausimai mano aplinkos žmonėms buvo uždavinėjami, ko ieškoma, net nesantuokinių vaikų ir taip toliau, ir taip toliau. Jei būčiau turėjęs gyvenime nesantuokinį vaiką, mano žmona būtų tai žinojusi ir jį pripažinusi savu. Žinot, toj pačioj Janutienės laidoje buvo žadėta dar kažką prieš Matijošaitį rasti... Be abejo, darbe yra ir moterų, ir jaunimo, bet sūnūs man vis primindavo, kad, kai važiuoju darbo reikalais į Vilnių, nevažiuočiau dviese. Jei važiuosi su jaunu vyru, prisigalvos kažką, jei su jauna moterim, sakys - su barakuda, jei pavėžėsi vaiką, vėl pripaišys kažką (bet ką gali prifantazuoti, tai niekad ne vėlu).
...V.Matijošaičio sūnūs, Dainius ir Šarūnas, dirbantys „Vičiūnų grupėje“, kol kas nėra tokie matomi kaip tėvas. Rasa Matijošaitienė vadovauja žaliavų pirkimo skyriui, Šarūnas rūpinasi investicijomis, naujais projektais, Dainius atsakingas už prekybą. Jie ir nesistengia viešintis ir sakosi nesantys tokie jautrūs, kad išgyventų dėl kiekvieno bjauresnio komentaro. Dainius puikiai suvokia, kad visiems draugais būti neįmanoma: kuo didesnė kompanija, tuo daugiau ją nemėgstančių žmonių. Sako, kad gyvenime tenka patirti įvairių vertinimų ir šia prasme jie jau užsigrūdinę, tačiau su tokio lygio interpretacijomis, kurioms apibūdinti reikėtų tokių žodžių, kurių net nesinori tarti, sako susidūręs pirmą kartą.
Nelaimė, regis, dar labiau sutelkė šeimą net geografine prasme: Dainius po mamos mirties persikraustė į Vičiūnus pas tėvą, Šarūno šeima ir šiaip buvo įsikūrusi netoliese. Kai Rasa komandiruotėje (praėjusį mėnesį ji buvojo net keturiose šalyse - Kinijoje, Norvegijoje, Ispanijoje ir Austrijoje), Šarūnui rūpintis vaikais padeda ir brolis, „surinkdamas juos iš darželio“. Ir nors anūkai beveik visą vasarą tėvų paraginti taškėsi senelio kiemo baseine, į namus V.Matijošaičiui grįžti vis dar labai liūdna. Po trylikos metų pertraukos jis vėl ėmė rūkyti.
Galbūt, turėdamas tokį skaudų patyrimą, V.Matijošaitis nebedrįstų kaip dažnas prisipažinti apgailestaujantis, kad kartais žmonai, tarkim, buvo ir negeras, atsainus, šiurkštus?..
- Ne vienas toksai atvejis, - sutinka V.Matijošaitis, - ne vienas... Kai įvyko nelaimė, pas mus vyko remontas, bet per laidotuves mes su sūnumis pasakėm nekaltinsią dėl jos nei staliaus, nei elektriko, nei kalvio - nieko. Mes galim kaltinti tik save, kad per daug dėmesio skyrėm darbams ir per mažai - namams.
- Tiesa, kad kartą išgelbėjot žmonos gyvybę?
- Irutė nemokėjo gerai plaukt - tik „šuniuku“. Kartą Egipte per stiprų bangavimą ją nuo denio nunešė banga ir teko vytis (servisas ten toks, kad gali šaukt rėkt, nelabai kas sureaguos), o antrą kartą tos pačios kelionės metu ji neįvertino laivą nuo salos skyrusio atstumo. Pusiaukely paklausė, gal jau galinti paliesti kojom dugną, - skaidriame vandeny jis atrodė visiškai arti, bet išgirdusi, kad iki jo dar dešimt metrų, supanikavo: nei ten, nei ten nebenuplauks; sunkiai, bet parsiyrėme ir tada...
Tą tragišką rytą jiedu taip pat buvo greta, tik tą akimirką V.Matijošaitis negalėjo nutverti jos už rankos. Gyvenime juk būna momentas, kai net laikantis už rankų bent akimirkai turi atpalaiduoti pirštus, kad dar stipriau į savo žmogaus delną įsikibtum.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą