"Prūsijos įdomybės", arba Kokia lazda prūsai gaidį mušė?

Pirmapradis etnografas

Savo disertacijoje etnologas nagrinėjo tris "Prūsijos įdomybių" knygas: ketvirtąją ("Senovės prūsų idololatrija"), penktąją ("Senovės prūsų šventės"), šeštąją ("Senovės prūsų konsekracijos"). Daugiausiai dėmesio autorius skyrė trims esminėms temoms: "Dievai ir deivės", "Medžiai", "Šventės". Tokią atranką mokslininkas pasirinko pagal religinės universalijos idėją. "Paprastai tikėjimo centre yra metafizinė (-ės) būtybė (-ės) (plačiąja prasme "Sacrum" - "šventybė"), kurios (-ių) atributais arba buveinėmis laikomi tam tikri fiziniai objektai ir kuriai (-ioms) švenčių, apeigų metu jomis įtikėję žmonės įvairiomis intencijomis (siekdami fizinės ir metafizinės naudos) atnašauja", - aiškina Ž. Vičinskas.

Mokslininkas pažymi, jog M. Pretorijus buvo savotiškas pirmapradis etnografas bei mitologijos interpretatorius, rekonstruotojas. Patikrinęs surinktą mitinę informaciją, Ž. Vičinskas nustatė, jog M. Pretorijaus pateikta informacija daugiausia yra autentiška ir patikima, paskui eina ambivalentiško autentiškumo duomenys, o mažiausiai nustatyta neautentiškos, nepatikimos informacijos.

"M. Pretorijus buvo gerai įsigilinęs į kitų tautų ikikrikščioniškos religinės elgsenos apraiškas ir stengdavosi perprasti vidinę tokių reiškinių logiką. Įdomu, kad, pats būdamas dvasininkas, pagonišką elgseną M. Pretorijus fiksavo naudodamas apsaugos mechanizmą - "atsitiktinio veiksmo formulę". Pavyzdžiui, skaitytojui M. Pretorijus sako, kad, štai, keliaudamas netikėtai (atsitiktinai) susitiko ir pakalbino vieną arba kitą žmogų, kuris, kaip vėliau paaiškėja, turėjo informacijos apie senosios religijos praktikas. Jis taip pat dažnai neva visai netyčia atsiduria tokių įvykių centre, kurie iš esmės glaudžiai siejasi su jo rankiojama bei archyvuojama medžiaga", - aiškino Ž. Vičinskas.

Vaizdinės rekostrukcijos

Disertacijos autoriui buvo ypač įdomios M. Pretorijaus veikalų iliustracijos, pieštos plunksna.

"Sekdamas M. Pretorijaus pėdomis, pats ėmiausi pildyti "Prūsijos įdomybių" medžiagą vaizdinėmis rekonstrukcijomis. Pavyzdžiui, pamėginau vizualizuoti M. Pretorijaus užrašytą informaciją apie grūdų (Samborios / Sąbarios) arba "ant trijų devynių" šventę. Stengiausi vaizdiškai perteikti grūdų šventės apeiginius veiksmus, kurių metu visa šeima, vadovaujama sodybos šeimininko, dėkoja už sudorotą derlių (aukoja vištą, alų) tiek deivei Žemynėlei, tiek krikščioniškam Dievui. Mano nuomone, šis reiškinys, vertintinas kaip religinio sinkretizmo apraiška", - pasakojo Ž. Vičinskas.

"Rumbuta Eglė" (kairėje) ir "Dubravos dvyniai" (dešinėje).

Mokslininko dėmesį patraukė M. Pretorijaus aprašytų valstietiškų švenčių ritualiniai veiksmai - ypač dažnai fiksuojama naminio paukščio auka.

"M. Pretorijus aprašė adoraciją, skirtą dievo Gabjaugio, globojančio tris dalykus: jaugien (jaujas), javus bei ugnį, garbei. "Prūsijos įdomybių" originale pasakyta, kad sodybos šeimininkas "denselben Hahnen schlägt er insgemein mit einen Stock... <...>", t. y. "gaidį muša su lazda...<...>",  kuria maišomi kiaulių taukai ir kuri laikoma "būtent gaidžiams užmušinėti". Man kilo klausimas, kaip tai buvo atliekama?

Mato Pretorijaus aprašytos  grūdų šventės vizualizacija (kairėje), simbolių rodyklė (dešinėje).

Labiausiai tikėtini du gaidžio užmušimo būdai: 1) trenkiant lazda galvon arba 2) lazda užspaudžiant paukščio kvėpavimo takus, trachėją. Pirmasis būdas menkiau patikimas, nes stipraus smūgio metu aukai galima prakirsti galvą, pasirodytų kraujas. Tačiau pats faktas, kad paukščiui užmušti buvo pasirinktas ne aštrus įrankis (tarkime, peilis arba kirvis), o bukas, rodo, jog aukotojas kraujo praliejimo sąmoningai nepageidauja. Todėl autentiškesnė atrodo auka uždusinant", - svarstė mokslininkas.
Pastaroji rekonstrukcija Ž. Vičinsko disertacijos gynimo metu sukėlė nemažai diskusijų.
"Disertacijos gynimo tarybai kilo nemažai minčių, susijusių su praktiniu apeigos įgyvendinimu. Iš tikrųjų, senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose paprastai teigiama, kad aukojamas gyvūnas yra "(už)mušamas su lazda" (pavyzdžiui, žr. Motiejaus Strijkovskio (Maciej Stryjkowski) aprašytą ožio atnašą dievui Žemininkui).
Tačiau vertinant fiziniu atžvilgiu, toks veiksmas neatrodo efektyvus. Kokia prasmė gyvulį mušti lazdomis? Vienas dalykas, jis stengsis išsivaduoti, pabėgti, jeigu tu jį muši su tokiu objektu. Antras dalykas, jeigu gyvulį smarkiai plaksi, sumušta mėsa bus netinkama valgyti, nes ji bus pasruvusi kraujosruvomis ir t. t.
Kitaip sakant, šičia mojavimas kokia nors vytele, suprask, ritualinis veiksmas, ko gero, interpretuojamas kaip mušimas (arba kaip užmušimas). Taigi, ne viską, kas yra senųjų autorių parašyta, reikėtų imti už gryną pinigą arba paraidžiui. Dėl pastarosios priežasties ir reikalingos panašaus pobūdžio praktinės rekonstrukcijos, o man tokie "detektyvai" ir yra įdomiausi, nes priverčia stipriai pajudinti pilkąsias smegenų ląsteles", - pasakojo disertacijos įdomybes Ž. Vičinskas.

Naminio paukščio auka - užspaudžiant trachėją (vaizdas iš viršaus ir iš šono).