Rugsėjį atšventę "Vakarų ekspreso" dvidešimtmetį, ir toliau šeštadieniais vartome dienraščio istorijos puslapius bei tęsiame publikacijų ciklą, skirtą žmonėms, maitinusiems laikraštį savo vaizduote, įžvalgomis bei operatyvumu.
Kokios gyvenimiškos ir veiklos patirties turėjai, kai atėjai į redakciją?
Juokinga istorija. Buvau dirbusi Vydmantuose pagal paskyrimą - čia norėta leisti laikraštį, bet kaimiečiai pradėjo šaukti, kad jiems nereikia žurnalistų, kad čia "raškažis" baisus. Tai paskui atstovė spaudai buvau, pildžiau blankus, kiek bulvių pasodinta. Vėliau sėdėjau trejus metus su mažu vaiku namuose, jau kirbėjo noras ką nors veikti, tai tėvas priminė, kad turiu žurnalisto diplomą. Sakiau - neisiu, bijau, nemoku rašyti. Atsimenu kaip šiandien - susitikau su žurnalistu Gediminu Pilaičiu ir jis pasakė: "Įsivaizduok, kad tu dabar žiūri pro virtuvės langą, o kai nueisi dirbti žurnaliste, atsidarys tas langas iki galo."
Atėjau nežinodama, kaip interviu ar reportažą daryti, - buvau balta varna. Teorija yra viena, o praktika - visai kas kita. Ir iš tikrųjų tie penkeri metai virš Mokesčių inspekcijos, kur buvome įsikūrė, man buvo aukso amžius. Pirmiausiai išlaisvėjau kaip žmogus, atsiskleidžiau kaip asmenybė. Labai ačiū Daliai Grikšaitei, Artūrui Šulcui ir Gintarui Vaičekauskui, kurie nors ir darbo daug turėjo, netingėjo viską parodyti. Nors tada buvau trisdešimt trejų, į juos žiūrėjau kaip mažas vaikas - Jėzau, kaip jiems "faina", jie tiek daug visko moka. Ir tie pasisėdėjimai "Suvalkuose", ir tas šeimyninis bendravimas labai patiko.
Dažniausiai kalbindavai elito atstovus. Ar sunku buvo juos atverti, idant kalbėtų nebanaliomis, "teisingomis" frazėmis?
Neseniai važiavau autobusu iš Lenkijos ir manęs paprašė papasakoti, kaip dirbau žurnaliste. Ir aš pradėjau skaičiuot ant pirštų ir vardinti, su kuo man teko interviu daryti, tai jie išplėtė akis. Kalbinau Kostą Smoriginą, su kuriuo keturias valandas sėdėjom "Skandale" ir negalėjom išsiskirti, Vaivą Mainelytę, Juozą Erlicką, Valdą Adamkų, Justiną Marcinkevičių, Borisą Grebenščikovą, dizainerį Valentiną Judaškiną... Gal ir turiu Dievo dovaną, kad žmonės labai atsiveria.
Aišku, ne viską rašydavau, matyt, dėl to kviesdavosi ir paskui. To "elito", kuris neturi ką pasakyti, labai mažai šnekinau - eidavau į balius, su fotografu Algirdu Kubaičiu padarydavom bendrą vaizdą, daug nuotraukų. Eidavome ir į namus - įsileisti į savo asmeninę erdvę ir atsiverti nėra taip paprasta, iš karto lyg ir šaltukas tvyrodavo, bet mudu su Kubaičiu mokėjome padėti žmonėms apsiprasti, pagirdavome šunį ar paveikslą, laidėme "bajerius".
Tačiau aš ir reportažus darydavau, važiuodavau į karštas vietas. Buvo daug situacijų, kai tu sutvirtėji kaip žmogus. Įtampa begalinė, žurnalisto darbas labai sunkus, ir labai gaila, kad jis taip nuvertinamas. Manau, jei į žurnalistą būtų žiūrima kitaip, jis gal ir nesikandžiotų šitaip.
Kaip keitėsi tavo požiūris į žurnalistiką?
Yra didelis skirtumas tarp žmogaus, baigusio žurnalistiką, ir nebaigusio. Tie, kurie baigę, retai žmogų įžeis, retai parašys tai, ko nėra, jie man yra aukštesnės moralės. Man šių dienų žurnalistika nėra artima, man ji pernelyg bulvarinė. Kai pasižiūri Grinevičiūtės laidas, man gėda darosi dėl jos ir dėl Rasos - neturi taip būti.
Ne tik mes tapome priklausomi nuo šito laikraščio, bet ir mūsų vaikai jautė tą specifiką, bent jau išsiugdė ironiją ir sarkazmą...
Tas pirmapradis "Ekspresas" buvo vieta, kur kartu ir šventes švęsdavom, ir vestuves, ir gimdėme, ir laidojome. Mes iš tikrųjų buvome didelė šeima. Ir jeigu kas rašytų knygą, koks turi būti kolektyvas, tas "Ekspreso" branduolys galėtų būti pavyzdžiu.
Atsimeni, ateidavo penktadienis, niekas namo neidavo - visi vaikšto "šniūrais" aplinkui, nes kas žino, gal šefas gitara pagros. Tas pats Kęstutis Oginskas su savo sarkazmu, ironija - super! Tai neišdildomi dalykai. Aš manau, kad dabar visai kitas laikmetis, kitas kolektyvas. Ką mes turėjome, "Ekspresas" nebeturės, nebebus tos auros... Neįmanoma pakartoti.
Mums likimas pamėtėjo redaktorę moterį. Kaip jos daugiabriaunė it deimantas asmenybė tave paveikė?
Su Andromeda draugavom ne tik darbe, sutapo pomėgiai. Tas jos reiklumas, darbinis egoizmas stumdavo į priekį. Žinodavai, kad reikia padaryti. Parleki, būdavo, rūksta galva nuo minčių ir diktofono, sakai jai, kad nespėsi, o ji jau rašo įžangą. Bet labai palaikydavo ta gerąja prasme.
Ar tai nėra savotiška manija, nes ir sapnuose rašai tekstus, imi interviu? Kaip aktorius "neišeini" iš vaidmens.
Taip, taip. Todėl pagal visus kanonus po septynerių metų išėjau. Vieną dieną atsisėdau ir supratau, kad man laikas išeiti iš čia ir pradėjau vartyti darbo knygą.
Leisk pajuokauti. Ką tu dar "Ekspresui" atidavei, be jaunystės ir grožio?
Aš daugiau gavau negu atidaviau. Kai išeini, pirmus metus tie gerieji įspūdžiai nusėda, bet ir nelieka nuoskaudų. Šiandien nėra nė vieno blogo prisiminimo, jeigu kas ir pasakė ką apie mane ar pagalvojo, aš nė ant vieno nepykstu, visi - mano šeimos nariai. Ir tas jaunimas, kurį palikau: Vaida Jutkonė, Edita Gudavičė, Vilius Mačiulaitis, apie senuosius net nešneku - tai yra dalis gyvenimo. Ir kad ir kuo dirbtum, vis tiek būsi žurnalistas.
Niekad akių niekam nedraskydavai. Ar čia įgimti dalykai, ar įgyti sulig gyvenimo išmintimi?
Tiesiog mane taip tėvas išmokė. Kad ir kas būtų, neįsivaizduoju savęs draskančios akis. Mano natūra ne tokia.
Ar tave kaip nors veikė kolegų asmenybės, auros, vertinimai ir juokeliai?
Kai susėsdavo Gintaras Vaičekauskas, Tomas Gukauskas ir Darius Čiužauskas, aš išsižiojus klausydavau, galvojau, neduok Dieve, kad tik manęs neužkabintų, nes nemokėčiau atsakyti, - ir kaip su jais reikia šnekėti? Bet paskui tas šiurkštumas pasidarė nepaprastai "fainas" ir romantiškas. Kiti žmonės neturi to subtilaus mokėjimo pašiepti, įkąsti. Dieve, kiek "bajerių" būdavo, kai klykdavom iki negalėjimo.
Aš labai džiaugiuosi, kad niekas manęs neįžeidinėjo, nors būdavo iš Natašos Mogučajos pusės - pasišaipydavo, nes ji jauna buvo, o aš - ne jauniklė. Jaučiau pagarbą, man buvo labai gerai. Jausdavome viens kito petį, kai sirgome, reikėjo kur pavežti ar pinigų pasiskolinti. Aišku, iš pradžių į mane keistai žiūrėjo. Atėjau pirmą dieną su lapės kailiniais ir su skrybėle, visi juokėsi iš manęs. Baigėsi greitai visos skrybėlės, nes šioje terpėje nėra vietos skrybėlėms.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą