K. Oginsko atmintyje "Vakarų ekspreso" pradžia susilieja su savaitraščio "Mažoji Lietuva" pabaiga.
"O viskas prasidėjo nuo dienraščio "Tarybinė Klaipėda", kai jis dar priklausė partijos komitetui. Mes su Gintaru Tomkumi dirbome joje ir sėdėjome viename kabinete, kuriame ir gimė "Mažoji Lietuva". "Klaipėdos" redaktorius Antanas Stanevičius neapsikentęs pasiūlė mums atsiskirti, ir mes išėjome. Buvo be galo įdomus laikmetis, - pasakojo Kęstutis, buvęs savaitraščio redaktoriaus pavaduotojas.
- Prisimenu, pradėjo mus tąsyti dėl straipsnio "Mažojoje Lietuvoje", buvo pradėtas vos ne ikiteisminis tyrimas, nes išspausdinome kažkokią slaptą Maskvos telegramą, kurią gavo bendrovė "Lietuvos jūrų laivininkystė". Manęs visai rimtai klausinėjo, kas mums tą telegramą atnešė. Aš nieko geresnio nesugalvojau - sakau, einu pro paštą, žiūriu, šiukšlių dėžėje kažkas kyšo, ištraukiu - telegrama. Ir tokio paaiškinimo užteko.
Žinoma, telegramą mums kažkas atnešė. Visada, kai vyksta svarbus procesas, jis turi šalininkų ir priešininkų. "Laivininkystėje" buvo žmonių, kurie mąstė kitaip nei vadovybė.
Atgimimo laikais, kai tautai reikėjo šviežių minčių, naujos tribūnos, savaitraštis "Mažoji Lietuva" labai tiko ir jo tiražas buvo didelis. "Mažoji Lietuva" buvo bene vienintelis laikraštis, kuris buvo skirtas visos šalies auditorijai, tačiau jo šaknys ir redakcija buvo ne sostinėje, o Klaipėdoje. Kai centrinė valdžia sustiprėjo, sostinė politiškai ir ekonomiškai nutolo nuo uostamiesčio, savaitraštis pradėjo prarasti savo skaitytojus. Gintaras Tomkus pirmas įžvelgė tokias tendencijas ir pradėjo galvoti apie antrą miesto dienraštį, nes tuo metu karaliavo viena "Klaipėda". Iki šiol atsimenu, kaip mūsų trijulė - šviesaus atminimo Valdemaras Valionis, G. Tomkus ir aš ėjome registruoti laikraštį "Vakarų ekspresas".
Rašė žmonės iš gatvės
Nutarus leisti laikraštį, reikėjo rinkti komandą. Man buvo patikėta kalbėtis su ateinančiu jaunimu. Vienas iš fantastiškų atradimų buvo Gintaras Vaičekauskas, kurį suradau per jachtklubą. Rubrika "Proletarinės Klaipėdos kultūriniai vaizdeliai" su Edu Vaičkumi buvo labai sėkmingas projektas. Žurnalistikoje, kuri atsirado kartu su pirmykščių žmonių piešiniais ant uolų, sugalvoti naują žanrą ar formą gana sunku. Tai, ką darėme mes, buvo tas gaivus oro gurkšnis, - ateina žmogus iš gatvės, pavyzdžiui, baigęs Kūno kultūros institutą, ir pradeda rašyti.
Mano laikais Žurnalistikos katedra Vilniuje rugsėjo pirmą dieną surinkdavo pirmakursius kiemelyje Pilies skersgatvyje ir katedros vedėjas Viktoras Liubomiras Žeimantas kasmet sakydavo tą pačią prakalbą - jeigu turite Dievo dovaną, jūs rašysite, o jeigu ne, rašyti mes jūsų neišmokysime, išmokysime tik surasti informaciją.
Užsiimti žurnalistika šalia kokios nors kitokios veiklos nelabai išeina, nes tam darbui turi skirti labai didelę dalį savęs, be to, reikia turėti užsidegimą", - dalijosi prisiminimais Kęstutis.
Pasak jo, per visus tuos metus dienraštis "Vakarų ekspresas" labai keitėsi, stiprėjo, didėjo. Jeigu palygintume 1991-1992 ir 1998 metus, jo kokybė visiškai skirtinga.
Ekonomiką išstumia politika
1990-aisiais, kai atsirado "Vakarų ekspresas", jo tiražas buvo - 30 tūkstančių egzempliorių, 1997-1998 m. - 10 tūkstančių. Pasak K. Oginsko, visame pasaulyje ekonomines temas iš laikraščių stumia politika. Standartiniame amerikietiškame laikraštyje ekonomikai skiriamos 3-4 žinutės, o biržos naujienoms - du atverstiniai puslapiai.
"Laikraštis yra tikrovės atspindys. 1998 metais Klaipėdoje kas mėnesį būdavo nušaunamas vienas žmogus, sprogdinami automobiliai. Nežinau, koks turi būti laikraštis, kad nereaguotų į tai. Bandymai įrodyti, kad žurnalistai formuoja tikrovę ir sukuria naują ją, tai tik deklaracijos be konkrečių įrodymų, - sako K. Oginskas.
- Prisimenu, kaip rašiau straipsnį apie savo kabinete prie lango sėdintį policijos komisarą, kuris pamatė, kaip Danės gatvėje sprogo automobilis. Tada buvo tokia realybė, šiandien taip nėra. Baigėsi privatizacija, tie, kuriuos reikėjo, buvo susodinti, ir viskas atsistojo į savo vietas.
Ir mes prie to prisidėjome anuomet spausdindami interviu su KGB vadais, policijos komisarais. Mes buvome tas kanalas, per kurį jie bendraudavo su žmonėmis. Visuomenės saugumas didžiąja dalimi priklauso ne tiek nuo policijos darbo, kiek nuo eilinio visuomenės nario sąmoningumo lygio.
Dabar laikraštis kabina kitas temas ir iš tų kriminalinių politinių temų slysta į socialinę sferą. Visuomenė tampa mažiau kriminalizuota, labiau civilizuota. Ir visa tai matyti laikraštyje. Atvirai pasakius, 1998 metų "Vakarų ekspresas" man įdomesnis nei 2008-ųjų. Faktas kaip blynas - dabar gyvenimas visiškai kitoks. Jo ritmas toks, kad žmogus neturi tiek laiko laikraščiui, kiek norėtų žurnalistas. Šiandien straipsniai, lyginant su anuo metu, sutrumpėjo gal keturis kartus", - kalbėjo Kęstutis.
Rožinis gyvenimo periodas
Paklaustas, ar yra gavęs kokį nors kyšį dirbdamas žurnalistu, K. Oginskas prisipažino, jog dirbdamas "Raudonojoje vėliavoje" yra gavęs dešrų, kad nespausdintų straipsnio apie mėsos kombinato cecho viršininką, bandžiusi tų dešrų išnešti. Labai skaniai jas suvalgė, nes redaktorius vis tiek būtų to straipsnio nedėjęs.
O "Vakarų ekspreso" pradžios laikais niekas nematė reikalo papirkti žurnalistų, nes komunistai turėjo savo spaudą, landsbergininkai - savo, visi rašė, kas ką norėjo.
"Iš pat pradžių subūrėme gerą "chebrą". Mes gyvenome kaip viena didelė šeima - ir šventes švęsdavome, ir vakarieniaudavome, ir pusryčiaudavome kartu. Nemanau, kad yra daug tokių darbų, kuriuose būtų taip smagu. Pašalinių žmonių nebūdavo, "Vakarų eksprese" likdavo tik tie, kurie pritapdavo. Tai buvo rožinis periodas ir mano gyvenime. Paskui tapome samdomais darbuotojais. Taip turėjo atsitikti, nes kiekviena organizacija auga, bręsta, atsiranda tam tikra subordinacija. Pirmieji metai "Mažojoje Lietuvoje" ir "Vakarų eksprese" buvo fantastiniai, o paskui prasidėjo rutina", - prisimena pokalbininkas.
Ekonominės permainos tarsi revoliucija
Anot K. Oginsko, jūrinės tematikos nebuvo įmanoma ignoruoti nei "Mažojoje Lietuvoje", nei "Vakarų eksprese". 1990-ieji nuo pradžios iki galo buvo fantastiškai įdomūs. Tuomet vyravo totalinis romantizmas, palyginti su šiais pragmatiškais laikais.
"Dabar jūrinių naujienų tikrai tiek nėra. O tais laikais žlugo susivienijimas "Litrybprom", tokia galinga organizacija, turėjusi 140 laivų, 10 tūkstančių žmonių. Kiekvieno laivo praradimas buvo dramatiškas. Į redakciją ateidavo žmonės, vieni verkavo, kiti juokdavosi... Mes patys gyvenome rožiniame rūke, bet buvo įdomu.
Tuo metu didžiulių organizacijų, monstrų, persitvarkymas priminė kalnų griūtį. Tiek įmonė "Jūra", tiek "Laivininkystė" turėjo savo komisarus. Sunku surasti analogijų, kur dar būtų vykusios tokios ekonominės permainos, galbūt tik 1917 metų revoliucija galėtų joms prilygti.
Kai laikraštis pradėjo didėti, pajutome specializuotų priedų poreikį. Paskaičiavome, kad žmonių, susijusių su jūra, yra daug, tad atsirado priedas "Prie jūros ir jūroje", dabartiniai "Jūros vartai".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą