Ekonomikos ir verslo tematika nūdienos aktualijas atspindinčiame laikraštyje atrodo natūralus dalykas, tačiau pirmuosius kelerius metus "Vakarų ekspresas" specialaus šioms temoms skirto priedo neturėjo. "Vakarų verslas" - dabartinio "Lito prie lito" protėvis - gimė 1996-aisiais.
Kaip kaklaraištis
"Čia mes niekaip negalėsime apeiti žymaus, legendinio "Vakarų ekspreso" veikėjo Arūno Marčausko, - pasakodamas apie šio priedo atsiradimą pabrėžia ties juo taip pat nemažai plušėjęs Linas Poška. - Tai žmogus, sugebantis sukurti begalę problemų, bet labai inovatyvus, greito proto."
Tuo metu, anot L. Poškos, A. Marčauskas įgyvendino "Vakarų eksprese" įvairiausius projektus, pavyzdžiui, Mis "Vakarų ekspresas" rinkimus.
"Aš su juo susibendravau, nes jam reikėjo bent kiek raštingo partnerio. Buvau vienas iš nedaugelio, sugebėjusių su Marčiumi dirbti ir nepasiųsti jo po velnių", - prisimena L. Poška.
Taip "Vakarų eksprese" gimė tandemas, ne vienerius metus ant savo pečių nešęs visą verslo priedą ir ekonomikai skirtus laikraščio puslapius.
Verslo priedo sukūrimas, anot L. Poškos, buvo viena iš genialių A. Marčausko idėjų. Laikraštyje tuo metu karaliavo sportas, kriminalinės naujienos, reportažai iš gražuolių konkursų. O redakcijos požiūris į verslo bei kultūros tematiką, pasak L. Poškos, buvo kaip į kaklaraištį - nešildo, bet gal ir reikia, juk visi padorūs laikraščiai šiomis temomis rašo.
"Vakarų verslas" egzistavo eksperimentinėmis autonominėmis teisėmis", - prisimena jis.
"Tipiški avantiūristai"
Laikraščio veidą tuo metu kūrė stipri keturių jaunų žurnalistų komanda - Gintaras Vaičekauskas, Dalia Grikšaitė, Tomas Gukauskas, Darius Čiužauskas. Pats L. Poška pavyzdžiu sau laikė "Vakarų eksprese" tuo metu dirbusią Vidą Bortelienę - sugebėjusi giliai lįsti į skandalingus popierius, ji buvo labiausiai priartėjusi prie tiriamosios žurnalistikos, už kurią, pasitaiko, netgi šaudoma. Kaip didis rašytojas ir visų reikalų ekspertas ties laikraščiu plušėjo ir Artūras Šulcas.
"Jie visi legendiniai. O "verslininkų" kompanija būrėsi iš visiškų diletantų, žmonių, kurie nieko neišmano apie verslą ir labai nedaug apie žurnalistiką. Marčauskas - renginių organizatorius, aš pats - profesionalus sargas tuo metu buvau. Puiki stilistė Daiva Nausėdaitė (dabar - Plikšnienė) - režisierė. Dabartinis redaktorius Gediminas Gudavičius - korektorius tada dar be universiteto diplomo, tik taisęs genialius kitų tekstus. Verslo skyrius buvo sukomplektuotas iš tokių "atliekų". Dirbome pradžioje be kontaktinių korespondentų užrašų knygelių, be ekonomikos supratimo - tipiški avantiūristai", - pasakoja L. Poška.
Žinoma, anot jo, tarp tų legendinių, kurie viską žinojo ir mokėjo, ir "verslininkų" buvo šiokia tokia trintis. Juk tie, kas rašė sporto ir kriminalų temomis, buvo aristokratija. Verslo skyrius susikūrė iš mėgėjų, nes niekas nenorėjo eiti ten dirbti.
Akcizas švęstam vandeniui
Nepaisant tokio perdėtai kuklaus apibūdinimo, "Vakarų verslas" turėjo kuo didžiuotis. Čia ne be L. Poškos pastangų buvo sudaromas savas biržos indeksas.
"Buvome trečias laikraštis šalyje ir pirmasis Vakarų Lietuvoje, spausdinęs tokį indeksą. Sudarėme krepšelį iš didžiausių Vakarų regiono įmonių - dar danų nenupirkto "Švyturio", uosto įmonių, "Mažeikių naftos". Jų akcijos tuo metu dar turėjo didelį "free float" - gerą judėjimą. Vilniečiai makleriai sakydavo, kad mūsų indeksas tiksliausiai atspindi rinkos tendencijas visoje šalyje", - sakė L. Poška.
Įgyti profesionalumo arba, kaip įvardija pats L. Poška - nuslėpti savo neprofesionalumą, jam padėjo puiki finansinių institucijų mokykla. Tuo metu buvo bankų klestėjimo ir sproginėjimo metas, o prieš didžiąją krizę jie ypač garsiai skelbė apie savo sveikatą. L. Poškai tuomet ir teko rašyti šiomis temomis, gilintis į pramonės įmonių, Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų gyvenimą.
"Viskas vyko tokiu principu - niekas nenori eiti, nes šie reikalai nėra tokie įdomūs, kaip, pavyzdžiui, naktinio klubo reklaminė kampanija (juk redakcijoje tada visi "seniai" dar buvo nepadoriai jauni), todėl tekdavo eiti man, kaip nesugebančiam pasipriešinti. Tai gal nebuvo taip įdomu iš pradžių (juk ko nesupranti, to ir negali mėgti), bet su laiku davė supratimą, pajutau rimtų dalykų skonį", - sakė jis.
Kai priedas tarp skaitytojų susikūrė reputaciją, į jį pajudėjo profilinė reklama, "Vakarų verslas", vėliau pervadintas į "Litas prie lito", įgijo ir privilegijų redakcijoje - "verslininkams" buvo leidžiama šiek tiek uždelsti laikraščio išleidimą.
L. Poškai ir A. Marčauskui, kaip žmonėms su "polinkiu dezorganizuoti", tai buvę labai paranku. Žinoma, kiti kolegos tokiomis "verslininkų" privilegijomis piktinosi, bet vėliau ekonomikos temoms imta jausti vis daugiau pagarbos.
Bet ne viskas būdavo tada taip gelžbetoniškai rimta. Ekonomikos žurnalistai specialiai ruošdavosi tikrajai Spaudos laisvės dienai - balandžio 1-ajai. Kai konservatoriai šalyje 1999 metais visa jėga paleido "snaudusią" Mokesčių administravimo įstatymo 50 str. 3 dalį ir populiariausias tuometinio premjero posakis buvo "toliau plėsime apmokestinimo bazę", tą dieną "verslininkai" "Vakarų eksprese" paleido pranešimą, kad bažnyčiose švęstas vanduo bus apdėtas akcizu.
"Litą prie lito" L. Poška paliko 2000-aisiais. "Dabar jis kitoks, bet tikrai ne prastesnis. Ekonominės informacijos svarba dabar visoje redakcijoje puikiai suvokiama, tomis temomis rašo geriausi žurnalistai", - sako buvęs mūsų kolega.
Norėjo dirbti valytoju
Paties A. Marčausko, "Vakarų eksprese" dirbusio nuo pirmųjų dienų, istorija taip pat gana įdomi. Į savaitraštį "Mažoji Lietuva", buvusį "Vakarų ekspreso" pirmtaku, A. Marčauskas atėjo dar būdamas pirmojo kurso studentas, jau sąjūdietis.
"Prispaustas artimųjų išėjau ieškoti darbo, - prisimena jis. - Atėjau į "Mažąją Lietuvą" ir pasiprašiau priimamas valytoju."
Tačiau valytoju įsidarbinti nepavyko - "Mažojoje Lietuvoje" jau buvo išėjusios kelios A. Marčausko publikacijos, todėl jis buvo kaipmat priimtas rašyti ir netgi iškart gavo avansą.
Rašęs, kartu su kolega dviračiais vežiojęs prenumeratą, A. Marčauskas netrukus tapo ir skaičiuojančiuoju. Už vadybininko darbą - rūpinosi, kad laikraštis turėtų reklamdavių, anot jo paties, buvo nemėgstamas žurnalistų.
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, prieš atsirandant "Vakarų verslui", jau buvo prasidėjęs verslo leidinių bumas.
"Kai kurie politikai ir verslininkai sakė man, kad reikia tokio leidinio. Aš jiems matematiškai įrodžiau, kad bus per brangu. Tada sukūrėme priedą", - pasakojo A. Marčauskas.
Daugelis, anot jo, iki paskutinės minutės abejojo priedo išėjimu, tačiau vis dėlto jis pasirodė ir buvo sėkmingai leidžiamas.
"Vakarų ekspresas" buvo pasiduodantis inovacijoms, ir "Vakarų verslo" skyrius tapo eksperimentiniu inovaciniu - per šį priedą laikraštyje atsirado kultūros, televizijos rubrikos ir kita", - pasakojo A. Marčauskas.
Nuopelnų sau dėl verslo priedo A. Marčauskas neprisiima - tai buvo komandinis atskiros bendruomenės, kuriai tuo metu buvo svarbiausia kurti džiaugsmą, darbas.
"Vienas tikrai negali nieko padaryti, turi būti kolektyvas. Filmuose rodo, kaip vienas žurnalistas atskleidžia sąmokslo teorijas - tai yra blefas. Be emocinio ryšio su aplinka ir su supančiais žmonėmis nieko nebus, - neabejoja jis, pripažindamas, jog teko išgerti daug aplinkinių kraujo, tačiau tai buvę ne iš piktos valios. - Ypač daug padėjo L. Poška ir jo nepaprastas sugebėjimas bendrauti su žmonėmis."
"Visada komandinis"
Daiva PLIKŠNIENĖ, buvusi "Vakarų ekspreso" žurnalistė
Savo darbą "Vakarų eksprese" vertinu kaip svarbiausią ir smagiausią savo gyvenimo patirtį... Dar ir dabar ramiai negaliu praeiti tiek pro senąjį, tiek pro naująjį redakcijos pastatus, kur keletą metų buvo mano... namai.
"Vakarų verslas" subūrė labai įdomią komandą. Veržlus kaip vėjas A. Marčauskas kasdien pažerdavo kelias saujas idėjų, kurias arba įgyvendindavome, arba ne... Tiesiog jų būdavo laaaabai daug. Nepasiklysti tarp "marčauskiškų" išmonių padėdavo ramusis L. Poška. Iš bet kokios situacijos rasdavo išeitį. Nesu mačiusi jo nei supykusio, nei besibarančio. Sako, jis moka ir pyktis, ir bartis. Man, matyt, neteko laimės susipažinti su kita jo puse. Ir, žinoma, merginų "desantas". Linutė, Vaida, Gitana, aš... Kartais chaotiškas, kartais labai tikslus mūsų darbas visada buvo komandinis. Tai ir buvo smagiausia. O dabar smagu prisiminti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą