"Vakarų ekspresas": nuo kūdikystės iki brandos

Po kelių dienų, rugsėjo 15-ąją, Klaipėdos krašto dienraštis "Vakarų ekspresas" minės savo 20-metį. Dvi dešimtys metų - užtektinas laiko tarpas ir tapti solidžiam spaudos pasaulyje, ir skaitytojų abejingai, daugiau iš įpročio, vartomu nuoboda. "Vakarų ekspresas", prieš kelerius metus įsitaisęs solidžiausių šalies laikraščių kompanijoje, tapęs Vakarų Lietuvos regioninių dienraščių lyderiu, gali didžiuotis branda ir daryti tai, ką moka geriausiai - nelikti abejingam tiek Vakarų Lietuvos žmonių kasdieniam gyvenimui, tiek visos šalies aktualijoms.

Pasak "Vakarų ekspreso" vyriausiojo redaktoriaus Gintaro Tomkaus, tai nepasiekta per dieną ar metus - emocionalus, gana aikštingas leidinys turėjo tapti kūrybingu, mąstančiu, principingu ir artimu kiekvienam skaitytojui laikraščiu. Tam reikėjo suburti ir kelių kartų kolektyvą.

- Priminkite, kaip atsirado "Vakarų ekspresas"?

- "Vakarų ekspresas" atsirado iš savo "mamos" - "Mažosios Lietuvos" savaitraščio. "Mažoji Lietuva" buvo Atgimimo laikotarpio kūdikis. Labai džiaugėmės, kad Klaipėdoje leidžiamas toks nacionalinis, respublikinis politinis savaitraštis, kuris tuo metu, kaip rodė reitingai, pusantrų metų buvo populiariausias Lietuvoje, netgi populiaresnis už "Atgimimą".

Po dvejų trejų metų pajutome, kad spauda visur drąsėja, vyko didelės permainos ir konkuruoti su sostinės dienraščiais, būti kažkokiu nacionaliniu savaitraščiu tapo sudėtinga. Pradėjome ieškoti nišų. Siekėme būti atsvara tuo metu Klaipėdoje ėjusiam labai oficialiam partijos ir vykdomojo komiteto laikraščiui "Tarybinė Klaipėda". Buvo remtasi ir į tą pačią "Mažąją Lietuvą" - mėginta daryti dienraštį, bet kažkaip pajutome, kad sugadinsime visą tą "Mažosios Lietuvos" mintį. Sutarėme, jog turėtų būti jaunatviškas, konservatyvius kanonus laužantis, drąsus, šmaikštus, spalvingas laikraštis.

Suvokęs, kad miestui reikia laikraščio, sugalvojau jam ir pavadinimą. Dirbau Kraštotyros muziejuje, ir atmintin buvo įstrigęs tarybiniais metais į rankas patekęs laikraštis "Vakarai". Automatiškai piršosi pavadinimas "Vakarai". Tačiau nuėjęs registruoti dienraščio pavadinimo, sužinojau, kad toks jau yra - kelis kartus buvo išėjęs žurnaliukas "Vakarai". Pradėjau galvoti kitą pavadinimą. Vienas kolegų pasiūlė "Ekspresas", vėliau - "Baltijos ekspresas", "Klaipėdos ekspresas", bet man tas žodis "Vakarai" buvo prikibęs. Taigi sulipdžiau du žodžius ir gimė "Vakarų ekspresas". Nuo pat pirmojo numerio buvau jo redaktorius ir kartu su komanda, leidusia "Mažąją Lietuvą", kartą per savaitę išleisdavome "Mažąją Lietuvą", du kartus per savaitę - "Vakarų ekspresą".

- Tai kur veža Jūsų ekspresas šiandien?

- Veža ar nuvežė? Kad ir kaip būtų, per dvidešimt metų nueitas nemažas kelias. Kaip jau minėjau, atsiradome milžino paunksnėje - daugiau kaip 70 tūkst. egzempliorių tiražu ėjo dienraštis lietuvių-rusų kalbomis "Tarybinė Klaipėda", paskui "Klaipėda". Ir tuo metu svajoti, kad tapsime pirmi, lygūs ar panašūs buvo net labai drąsu. O dabar kokie 4-5 metai esame pirmi, stipriausias Vakarų Lietuvoje ir Klaipėdos mieste dienraštis. Tai ne taip ir mažai nuvažiavome.

Žinoma, labai pasikeitėme patys. Bet kokiu atveju, nekalbant apie temas, turinį, tapome rimtesni, patikimi, užpildėme nišą tapti miesto dienraščiu. Tokie ir bandome būti. O kur nuveš ekspresas - kitas klausimas. Turime būti optimistai.

Turime internetinę svetainę, kuri taip pat yra gana sėkmingas mūsų produktas, esame sukaupę archyvus, ir manau, kad pranašauti, jog popierinio laikraščio neliks - per drąsu. Šiuo klausimu esu optimistas ir manau, kad internetinė erdvė ir popierinis variantas - labai gražus derinys dar ne vienam dešimtmečiui.

- Kuo skiriasi regioninio dienraščio kasdienybė nuo nacionalinio? Ko iš Jūsų galėtų pasimokyti stambieji spaudos gigantai?

- Lengviausia mokyti kitą, sunkiausiai - save. Su tokiu matymo kampu susiduriame labai dažnai. Kodėl? Internetiniame portale "nusistovėjo" tam tikra dalis lankytojų klaipėdiečių, Vakarų Lietuvos gyventojų. Galvojame, kaip pritraukti daugiau žmonių iš kitų miestų ir rajonų. Vadinasi, reikėtų ne smulkių vietinių naujienų, o tokių, kurios domintų ir kitų miestų gyventojus, betgi patys ginčijamės, kad leidinys, elektroninė erdvė turėtų būti kuo lokalesnis, kuo "savesnis". Jeigu vienu metu bandysime visus zuikius nušauti, nelabai kas pavyks. Dėl to stengiamės būti kuo artimesniu - vietiniu laikraščiu, atspindėti klaipėdiečių, Vakarų Lietuvos įvykius, šia tema rašyti daugiau, negu rašo nacionaliniai dienraščiai. Besivaikydami respublikinių įvykių, tarptautinių, globalių temų, galime tapti tokiu pat eiliniu, tik silpnesniu kažkokiu nacionaliniu dienraščiu, o juk norime būti regioniniu, kuo arčiau žmonių esančiu dienraščiu.

Tikrai nė vienas nacionalinis dienraštis nesugebės būti taip arti Klaipėdos. Tai labai sudėtinga, o norint tai padaryti, reikia turėti atskirų priedų, didelę komandą ir panašiai. Mes ir bandome tą nišą kompensuoti, kad bendruomenė, temos, įvairūs sveikinimai, bendri reikalai, interesai, problemos atspindėtų vietinius reikalus - tikrąjį mūsų laikraščio skaitytojų gyvenimą.

- Esate "Respublikos leidinių grupės" šeimos narys. Koks "Vakarų ekspreso" vaidmuo šioje šeimoje? Kokias pareigas atliekate?

- Būti vienoje šeimoje reiškia pagalbą vienas kitam. Kai reikia, galima pasinaudoti kokia nors publikacija iš "Šiaulių krašto", "Respublikos", žurnalistų pagalba. Jeigu Vilniuje vyksta renginys, mums nebūtina iš Klaipėdos siųsti žmogų, galime remtis ne tik ELTA, bet ir susitarti su "Respublika" ar "Šiaulių kraštu". Su "Vakaro žiniomis" vykdome įvairius projektus, tokius kaip "Olialia". Žodžiu, bet kokiu atveju tai yra vienos ar dviejų rankų pirštai, ir jie vienas kitam padeda. Tai labai naudinga.

- Jei rašytumėte "Vakarų ekspreso" 20-metį apibendrinantį straipsnį, kaip jį pavadintumėte?

- Pavadinčiau "Nuo kūdikystės iki brandos". Tai labai panašu į žmogaus amžių. Iš pradžių būni aikštingas, be jokių įsipareigojimų, bet, aišku, ir skaitytojams labai įdomus, nes visi buvo to pasiilgę. Bet ateina laikas ir nori nenori surimtėji, tampi solidesnis. Patirtis padeda tapti mąstančiu, kūrybingu, kryptingu ir stabiliu.

- Kiek šiuo metu laikraštyje dirba žmonių? Kokie jie - "Vakarų ekspreso" žurnalistai, kitaip sakant, keleiviai?

- Iki 70 žmonių. Sakyčiau, čia žurnalistai daugiau ne keleiviai, o mašininkai, palydovai, aptarnaujantis personalas. Būčiau neprotingas, jeigu sakyčiau, kad jie blogi, nes kam tada su tokiais blogais žmonėmis dirbti? Žinoma, per ilgą laiką dalis žmonių kristalizavosi, iki šiol išliko tie, kurie dirba nuo pirmų numerių, atėjo daug naujų žmonių, daug gabaus jaunimo. Pačiu geriausiu variantu laikau patyrusių veteranų ir jaunimo, kuris dar neprarado optimizmo ir nepatyrė rutinos, darinį. Jeigu bus vien jauni, gali "į lankas nueiti", vyresni gali būti praradę motyvaciją. Manau, tai - labai gražus bendravimas. Tai puikus, profesionalus, nepraradęs noro dirbti, tikintis bendrovės ateitimi kolektyvas, nors pastarieji porą metų spaudai gal ir nėra pats geriausias laikotarpis.

- Kaip žadate pažymėti sukaktį? Kokių dovanų tikitės iš kolegų, bičiulių, verslo parterių?

- Didžiausia dovana - geras žodis, pasveikinimas, rankos paspaudimas. Tikrai ne kažkokių dovanų laukiame. Didžiausia skaitytojų dovana - kad skaitytų, liktų su mumis, būtų ištikimi, neprarastų susidomėjimo mumis, padėtų mums kartu kurti laikraštį, informuoti, pranešti.

Dėl šventimo - tą pačią dieną, kai esame gimę, rugsėjo 15-ąją, trečiadienį, skelbiame atvirų durų dieną. Kas domisi, galės užeiti, aprodysime patalpėles, pavaišinsime sumuštinukais, kavute. Šeštadienį švęsime su kolektyvu, buvusiais darbuotojais jaukiame ratelyje. Bus labai aktyvi sportinė vakaronė, iškyla į gamtą - plaukimas baidarėmis, bus užkaisti kubilai, skambės liaudiškos melodijos.