Kareivinės, virtusios universitetu

Šį kartą - V. Vareikio straipsnis apie orkestrą Klaipėdos kareivinėse.

1968 m. į Klaipėdą iš Černiachovsko 3-iosios motošaulių divizijos orkestrui vadovauti atvykęs dirigentas kapitonas Steponas Gricius yra nepelnytai primiršta Klaipėdos miesto asmenybė, nes jo vadovaujamas orkestras beveik porą dešimtmečių buvo ne tik karinio miestelio, bet ir viso Klaipėdos miesto muzikinio ir viešojo gyvenimo dalis.

Grojo žvaigždės

1967 m. iš Vilniaus į Klaipėdą vadovauti 3 motošaulių divizijai vietoj Pavelo Radionovo atvyko Sovietų sąjungos didvyris generolas Ivanas Kibalis, mėgęs medžioklę, muziką ir balandžius bei neturėjęs saldofoniškų įpročių. Norėdamas pakelti divizijos karinio orkestro lygį ir pasididžiuoti "savo" orkestru tarp kitų Pabaltijo karinės apygardos orkestrų, jis surado S. Gricių, kuris buvo baigęs prestižinį Maskvos karinių dirigentų institutą.

I. Kibaliui remiant didysis orkestras vienu metu išaugo iki 45 muzikantų. Tarnauti į orkestrą būtinosios tarnybos kareiviai, mokantys groti, būdavo siunčiami pagal Pabaltijo karinės apygardos (būstinė buvo Rygoje) paskirstymą. Nebuvo lengva lietuviams likti tarnauti Lietuvoje, tad dirigentas S. Gricius, norėdamas atsirinkti orkestrui reikalingus muzikantus, vykdavo į Vilniaus komisariatą ir iš ten įvairiais būdais juos atsigabendavo.

Skirtingu metu divizijos orkestre ir estradiniame kariniame orkestre grojo žinomi būtiną karinę tarnybą atlikę profesionalūs muzikantai - estrados dainininkas Antanas Čapas, trimitininkas, dainininkas ir ansamblio "Nerija" vadovas Stanislovas Čepas, dainininkas Alvydas Lukoševičius ("Obuolys"), džiazo žvaigždė Arvydas Jofė, estrados dainininkas Edmundas Kučinskas, kuris tada mušė didįjį būgną, džiazo muzikantas būgnininkas Vladimiras Tėluchinas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro smuikininkas Algirdas Verbauskas.

Pasitaikydavo kuriozų

Įsikurti orkestrui buvo skirtas ketvirtas korpuso Nr. 1 (dabar ten įsikūrę Sveikatos ir Humanitarinių mokslų fakultetai) aukštas. Čia buvo įrengti miegamieji kambariai būtinosios tarnybos muzikantams, poilsio kambarys, kuriame savo jėgomis ir resursais orkestrantai įsirengė stendus su nuotraukomis iš orkestro koncertų, konkursų, spintas su diplomais, prizais ir taurėmis.

Palėpėje buvo įrengta biblioteka ir kambarys, skirtas instrumentams laikyti. Svarbiausia ir didžiausia patalpa buvo orkestrinė, kurioje vyko repeticijos. Orkestrantai turėjo atskirą raktą nuo savo patalpų, tad galėdavo elgtis laisviau - aplankyti šeimas gyvenančias Klaipėdoje, pasilinksminti. Liktiniai galėdavo elgtis laisviau, o būtinosios tarnybos kareiviai išeidavo į "samovolkes".

Pasitaikydavo kuriozinių atvejų. Vieno nuskambėjusio incidento metu draugų aplankyti po demobilizacijos į kareivines atėjo buvęs kareivis, atsinešė degtinės ir pavaišino draugus.

"Daug alkoholio! - prisimena dainininkas E. Kučinskas. - Tiek daug, kad mes jį išgėrę visiškai užsimiršome, kad tarnaujame kariuomenėje. "Kaptiorkėje" sukūrėme laužą ir, kas baisiausia, į tą laužą G. Bajerūnas įmetė savo paradinę uniformą. Uniforma dega, dainos liejasi, dūmai per atvirus orkestrinės langus veržiasi. Įgulos gatve ėjo kažkoks karininkas ir išgirdęs dainas bei pamatęs dūmus, iškvietė komendantūros automatininkus, o šie negali patekti į orkestrinę, nes užremtos durys. Gerai, kad kol jie laužėsi pro duris, mes spėjome užgesinti ir paslėpti degančią uniformą."

Visi prisivaišinę pateko į daboklę. Orkestro viršila Stanislovas Bytautas iš ryto atėjo į orkestrą, o ten jį pasitiko vienas E. Kučinskas.

"Klausiu: "Kur visi?" O jis man "Padegėm" ir papasakoja, kas atsitiko. Klausiu: "O tu kodėl paliktas čia?" Pasirodo, Edmundas spėjo pasislėpti", - prisiminė S. Bytautas.

Spalvingas gyvenimas

Orkestras kariniame miestelyje šeštą valandą vakaro grodavo maršus "razvodams" - vakariniams patikrinimams. Prieš didžiąsias demonstracijas kareivinių kieme vykdavo repeticijos, kuriose dalyvaudavo ir miesto orkestrai. Aikštėje garnizono ir miesto orkestrai išsiskirdavo iš vieno į du, eidavo grodami priešingomis kryptimis, apsisukę praeidavo vieni pro kitus ir vėl kartu pražygiuodavo pro tribūną. Tokios priešventinės repeticijos karinio miestelio aikštėje vykdavo apie dvi savaites. Orkestras grodavo, o kareiviai mokėsi žygiuoti.

Nuo nuolatinio pūtimo orkestrantams ištindavo lūpos. Žiemą būdavo dar sunkiau. Muzikos instrumentams buvo skiriamas spiritas, kuris esant šaltam orui turėdavo būti pilamas į instrumentus. Už jį buvo atsakingas orkestro viršila. Žinoma, spirito kartais pritrūkdavo...

Divizijos orkestro muzikantai dalyvaudavo ne tik Gegužės 1-osios, Gegužės 9-osios ar Spalio revoliucijos švenčių minėjimuose, kai žygiuodami Klaipėdos gatvėmis jie, kalbant žargonu, "tempdavo dramblį" - vesdavo kariuomenės dalis. Orkestras grojo ir Žvejo dienos bei Jūros šventės renginiuose, Klaipėdos miesto moksleivių dainų šventėje bei Dainų šventės Šokių dienoje Vilniuje 1970 ir 1975 m.

Vakarais kai kurie muzikantai estradiniame kariniame orkestre grodavo Karininkų namų (dabar - Klaipėdos koncertų salė) šokių vakaruose ir gaudavo už tai atlyginimą. 8 dešimtmetį kareiviai čia uždirbdavo 60 rublių per mėnesį, o tai buvo nemaži pinigai.

Muzikantų gyvenimas kareivinėse ir už jų ribų būdavo spalvingas. Taip būgnininkas V. Teluchinas čia susitiko daugelį būsimų "Nerijos" ir kitų garsių muzikantų.

"Vladimiras subūrė karinį džiazo ansamblį. Kai po mitingų, propagandinių kalbų iš raudonųjų tribūnų jo "chebra" skeldavo imperialistų džiazą, visi politrukai su žvaigždėtais antpečiais patenkinti linksmindavosi ir plodavo. Matyt, išmintingasis kapitonas Steponas Gricius apšvietė divizijos karininkus. Savaitgaliais "Vladimiro sovietkarinis jankių džiazo bendas" su Stanislovu Čiapu, Vladu Laumeniu pliekdavo šokiuose Karininkų ramovėje. Ten susirinkdavo karininkai, "Šešioliktosios divizijos" gražuolės iš plačiosios tėvynės, pasaulio matę jūreiviai, verslininkai, tuomet vadinami "spekuliantais", "farcovščikais". S. Gricius muzikantams dosniai leisdavo užsidirbti grojant mokyklų išleistuvėse ir atliekant kitas "chaltūras". Generolų banketuose Teluchino "chebra" smaguriaudavo ikrais, užsigerdavo "Napoleono" konjaku. Užkaifavę nuo jų puikios muzikos, karininkai vyrukus karališkai vaišindavo", - prisimena amžininkai.

"Lietuvos kariuomenė"

Neeilinio dirigento ir instrumentuotojo S. Griciaus dėka Klaipėdos garnizono orkestras tapo vienu geriausių Pabaltijo karinėje apygardoje, o jo veiklos neribojo kareivinių tvora. Švelnus išskirtinis orkestro skambėjimas priklausė nuo vadovo sugebėjimo sukomplektuoti instrumentų grupes.

S. Gricius, kurį orkestrantai tarpusavyje vadino "Mocu" (Mocartu), iš esmės buvo ne armijos žmogus, o menininkas. Jo dėka karinio orkestro repertuare buvo beveik visi pučiamųjų instrumentų orkestrui parašyti lietuvių kompozitorių kūriniai, tad orkestras, žygiuodamas Klaipėdos gatvėmis, "tempdavo dramblį" grodamas lietuviškus maršus.

Tiesa, kai kuriems kitakalbiams orkestrantams nepatikdavo, kad reikia groti lietuviškus maršus, o tuo labiau dainuoti lietuviškai. Dirigentas neišvengdavo pylos iš partinės garnizono vadovybės, tačiau divizijos vadas I. Kibalis užtardavo globotinį.

1982 m. I. Kibalis buvo paskirtas Vyriausiojo karinio patarėjo padėjėju Afganistane. Jam išvykus, S. Gricius susilaukdavo vis didesnių priekaištų iš naujos vadovybės. Buvo pradėta akcentuoti, kad orkestras nėra svarbiausia divizijos grandis, sumažintas orkestrantų skaičius.

Po 1982 metų divizijos vadai dažnai keitėsi. Vienas jų draudė orkestrui bendradarbiauti su miesto orkestrais ir klausė, "ką čia veikia Lietuvos kariuomenė?" - dėl to, kad orkestras atrodė esąs "per daug lietuviškas" ir groja per daug lietuviškos muzikos. Prasidėjo trintis tarp karinės vadovybės ir patyrusio dirigento.

1982 m. pabaigoje S. Gricius išėjo į atsargą, pradėjo dirbti konservatorijos fakultetuose, o orkestrui pradėjo vadovauti kapitonas V. Zlatolinskis, kuris nemėgo to, kas buvo susiję su senuoju kolektyvu. Repertuaras pasikeitė, lietuviškieji akcentai išnyko, o pats orkestro lygis krito.

Dar kartą S. Griciaus talentas iškilo 1984 m. vasaros koncertų estradoje per pučiamųjų orkestrų šventės dieną, kai jo diriguojami Klaipėdos pučiamųjų orkestrai, tarp kurių buvo ir divizijos karinis orkestras, atliko efektingą Piotro Čaikovskio kūrinį "Iškilmingoji uvertiūra, 1812 metai". Jos finalinėje dalyje skambėjo varpai, griaudėjo timpanai, o uvertiūroje kariškiai sprogdino sprogstamuosius paketus, taip imituodami patrankų šūvius...